Šiek tiek vėlokai, bet vis dėlto norėčiau pasisakyti dėl praėjusios Vasario 16-osios.
O būtent: tai pas mus yra valstybinė šventė, kuria minimas „nepriklausomos Lietuvos valstybės“ paskelbimas 1918 m. vasario 16 d.
Žvelgiant į esamas realijas, viskas akivaizdu: kam tai yra šventė, o kam – tiesiog nedarbo diena ar dargi proga protestui. Tai parodė ir 2022 m. vasario 16 d. įvykiai Vilniuje – į gatves išėję landsberginio režimo priešininkai ir apskritai kritikai, kuriuos vis dėlto efektyviai „gesino“ miesto centrą užėmę policijos pareigūnai.
Iš tiesų: buvo išvengta to, kas įvyko šių metų sausio 13-ąją (t. y., valdiškojo renginio ir, atitinkamai, oficiozinių kalbų, nušvilpimo). Nes „viršūnės“ ėmėsi ryžtingų priemonių, kad tokio scenarijaus būtų išvengta. Ir policinių, ir propagandinių, ir politinių. O ir „apačios“, pagaliau, čia dar nepasiekusios taško, ties kuriuo taip nebenorėtų gyventi „po senovei“, kad dėl pokyčių ryžtųsi žūtbūtiniams mūšiams…
(Juk būtent padėtį, kada „viršūnės nebegali, o apačios nebenori gyventi po senovei“, – V. Leninas siejo su revoliucine situacija – tokios pas mus aiškiai nėra).
Tačiau pasidalijimas į „dvi Lietuvas“ niekur nedingsta. Jis yra objektyvus mūsų visuomeninio gyvenimo faktas. Tiesa, tokiu jisai buvo dar 90-aisiais, Vyt. Landsbergiui išskyrus visuomenę į tariamąjį „tautos žiedą“ ir į vadinamuosius „runkelius“ bei „šunaują“. O iš esmės: į TSRS iširimą sekusio turtų perdalijimo beneficiarus ir, atitinkamai – į visus likusiuosius sluoksnius…
Skirtumas šiai dienai tėra tas, kad šis objektyvus visuomenės skilimo faktas yra vis labiau ir labiau įsisąmoninamas ne tiktai valdančio elito, „ekspertų“ ar „influencerių“, bet plačiųjų liaudies masių.
Tuo būdu, šisai „dvejų Lietuvų“ faktas įgyja politinį svorį ir apie jį vienaip ar kitaip galima formuoti masinę sąmonę.
Šiame kontekste mąstytinas ir Vasario 16-ąją mano pastebėtas šūkis: „Šventė priklauso tautai, o ne šaikai“ („šaika“ turint omenyje Landsbergių bendruomenę ir apskritai „elitą“ – perfrazuojant Ž. Pavilionį).
Be abejo, šis šūkis išreiškia tikrai populiarų, dabar liaudyje paplitusį dalyko supratimą. Antai, 1918 m. vasario 16 d. atkurta Lietuvos valstybė, kurios suverenas – tauta, o štai dabar šią valstybę uzurpavusi „šaika“…
Greičiausiai, tai daug kam nepatiks, bet visgi šitą supratimą aš iškritikuosiu. Ir iškritikuosiu keleriopai, kadangi jį laikau tiek faktiškai klaidingu, tiek nurodančiu į giluminę tiek šių „antrosios Lietuvos“, „liaudies Lietuvos“, žodžiu – lietuviškųjų „apačių“ – savimonės problemą.
Visų pirma: jokio „Lietuvos valstybės atkūrimo“ 1918 m. vasario 16 d. nebuvo ir būti negalėjo. Nes „atkurti“ tegalima tai, kas anksčiau egzistavo. O „Lietuvos“, kaip tautinės valstybės (o Vasario 16-osios Lietuva – tai būtent tautinė valstybė!), iki 1918-ųjų paprasčiausiai nebuvo…
Kaip suprasti?..
Vasario 16-osios Lietuva skelbėsi viduramžių valstybės – LDK – perėmėja. Tačiau LDK nebuvo tautinė valstybė. Pirmiausiai dėl to, kad feodalinėje Europoje (ir apskritai ikikapitalistiniame pasaulyje) tautinio principo ir apskritai tautinių valstybių nebuvo. Na, o antra – dėl to, kad pats LDK branduolys etniniu požiūriu buvo slaviškas. Ir LDK kontekste „lietuvis“ reiškė ne etninę, bet politinę kategoriją (o būtent: LDK pavaldinį; tad šia prasme „lietuviais“ buvo ir rusai, ir totoriai, ir žemaičiai su aukštaičiais). O mes, t. y., šiuolaikiniai „lietuviai“, iš tikrųjų esame žemaičių ir aukštaičių genčių palikuonys, priskyrę sau LDK, kaip daugiatautės valstybės, bendrinį pavadinimą.
Taigi: 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos valstybė (kaip tautinė valstybė) buvo ne atkurta, bet sukurta.
Toliau – antra. Vasario 16-osios Lietuva susikūrė kaip tuometės kaizerinės Vokietijos protektoratas. Ir kūrėsi ji kapitalizmo pagrindais. Taip, tai buvo Lietuvos ir lietuvių tautos valstybingumo projektas. Bet projektas, geopolitiniu, civilizaciniu požiūriu orientuotas į „įėjimą į Vakarus“ (kurie tokias šalis kaip Lietuva tepriima kaip antrarūšes „periferijos“ zonas). O klasiniu – orientuotas į besiformavusią vietinę buržuaziją, kaip faktinį vietininką stambaus Vakarų kapitalo (pirma vokiško, po to – labiau anglosaksiško) tarnyboje.
„Nepriklausomybę“ Vasario 16-osios Lietuva turėjo, bet tiktai nuo Rusijos ir, atitinkamai – nuo joje vykusios bolševikinės revoliucijos, savo antikapitalistiniu kryptingumu metusios iššūkį visai kapitalistinei-imperialistinei to meto Vakarų tvarkai (ir, kaip nekeista, tapusios šiai tvarkai pačia mirtiniausia, tikrai egzistencine grėsme).
Atitinkamai, 1918-ųjų gale iškilo Vasario 16-ajai alternatyvus Lietuvos ir lietuvių tautos valstybingumo projektas: gruodžio 16 d. Vilniuje darbininkų, kareivių ir vargingųjų valstiečių tarybų pagrindu susikūrusi Tarybų Respublika, vadovauta LKP su V. Mickevičiumi-Kapsuku priešakyje. Pastaroji, priešingai Vasario 16-osios Lietuvai, rinkosi antikapitalistinį, socialistinį / komunistinį visuomenės vystymosi modelį ir orientavosi ne į Vakarų, bet į Rusų pasaulį, kurio, kaip civilizacijos, pilnaverte dalimi mes amžiais buvome.
Be abejo, šioji respublika taipogi buvo priklausoma. Tiktai nuo Rusijos ir josios revoliucijos. Tuo tarpu, nuo Vokietijos, Anglijos ir šiaip nuo Vakarų – ji nepriklausė visiškai (pripažinkime, pagaliau, kad abstrakčios „nepriklausomybės“ realybėje nebūna!).
Beje, nuo 1919 m. vasario ši, antroji, Lietuva kūrėsi kaip Litbelas: jungtinė Lietuvos ir Baltarusijos valstybė. Žiūrint istoriškai (o būtent: atsižvelgiant į viduramžius), ši Lietuvos „versija“ turėjo žymiai daugiau pagrindo vadintis LDK perėmėja ir tęsėja, nei Vasario 16-osios Lietuva. Ir iš tiesų, praktiškai ji tokia perėmėja bei tęsėja ir buvo.
Taigi, tai buvo dvi to meto Lietuvos. 1918-1919 m. laikotarpiu jos abi susidūrė mūšio laukuose: vyko pilietinis karas. Ir jame nugalėjo pirmoji, Vasario 16-osios Lietuva. Tačiau tiktai po to, kaip susilaukė tiesioginio Vakarų palaikymo (finansinio, materialinio) ir kaip lenkai užgrobė tarybinės pusės rankose buvusįjį Vilnių.
Ir kas iš to išėjo? Tarpukario metais Lietuva tebuvo Europos priedėliu. Periferinio kapitalizmo kraštu, kuriame didžioji dauguma gyventojų skurdo be realios prieigos nei prie pilnaverčio švietimo, nei sveikatos apsaugos, o saujelė (tiek lietuvių, tiek žydų buržua – pradedant pramonininkais ir bankininkais, baigiant stambiaisiais ūkininkais) lobo pastarųjų sąskaita, atliekant nei daugiau nei mažiau kaip vakarietiškųjų šeimininkų vietininkų funkciją. Pradžioje veikusi „demokratine“ forma, po 1926 m. gruodžio 16 d. perversmo šioji Lietuva netruko peraugti į fašistinį režimą, kurio žlugimą 1940 m. (kartu su Raudonosios armijos daliniais) platieji liaudies sluoksniai pasitiko su gėlėmis ir ašaromis akyse.
Tarybų Lietuva, tuo tarpu, gyvavusi 1940-1990 m. laikotarpiu, susikūrė aukšto lygio materialinę-techninę bazę ir tapo klestinčiu pramonės ir žemės ūkio kraštu. Sukurta kokybiška socialinė infrastruktūra (visuotinė švietimo, sveikatos bei socialinės apsaugos sistema). Visa šalis vystėsi tolygiai, iš vargo ir skurdo keliant tiek miesto, tiek kaimo žmonių sluoksnius. Tarybinė lietuvių kultūra pasiekusi pasaulinį lygį, lietuvių klasikai versti į pagrindines pasaulio kalbas. Pagaliau, Tarybų Lietuva atsiėmė Klaipėdą ir Vilnių, šiuos kraštus sulietuvino ir bendru gyventojų skaičiumi priartėjo prie 4 milijonų ribos.
Taip šie du alternatyvūs Lietuvos ir lietuvių valstybingumo projektai realizavosi XX amžiaus eigoje. Pirmasis – pirmojoje pusėje; antrasis – antrojoje. O kaipgi esamoji, XXI amžiaus pradžios Lietuva? Kokia jos vieta šiame kontekste? Štai su šiuo klausimu prieiname prie trečiojo aspekto.
Kalbėkime konkrečiai: ši Lietuva, susikūrusi 1990 m. kovo 11 d., priklauso Vakarams kaip pigios, bet kvalifikuotos darbo jėgos šaltinis. Taigi, kaip periferija. Ir ji yra ne šiaip kapitalistinė, bet iš visos Europos išsiskirianti itin aštria socialine atskirtimi, kuri juk ir išryškino čia mūsų visur minimą „dvejų Lietuvų“ problemą.
O šios, Kovo 11-osios Lietuvos genezė – Perestroikoje, kada, TSKP ir VSK (Valstybės saugumo komiteto – rusiškai: Комитет Государственной Безопасности – КГБ) viršūnėms nutarus demontuoti Tarybų Sąjungą ir jos komunistinę santvarką, vietinė nacionalinė nomenklatūra (kartu su kriminalu), pasinaudojant sukurstyta etnine įtampa ir prisidengiant tautinės „nepriklausomybės“ šūkiais, užvaldė liaudies turtus, masiškai „prichvatizuojant“ valstybinės ir kooperatinės nuosavybės objektus (gamyklas, tarybinius ūkius, kolūkius ir t. t.).
Dėsninga, kad šis potarybinis elitas iš karto perėjo tarnauti Vakarams (atitinkamai perdavus Lietuvą JAV įtakos zonai, ilgainiui įvedant šalį į ES ir NATO sudėtį), šimtus tūkstančių darbingų lietuvių atiduodant vokiečiams ir anglams pigia darbo jėga, o mainais gaudamas tiek ES fondų finansavimą, tiek kad ir antrarūšę, bet vis dėlto jaukią vietelę prie Vakarų pasaulio „grietinėlės“…
Pagaliau, ne atsitiktinumas ir tai, kad Kovo 11-osios Lietuva tiek deklaratyviai, tiek teisiškai (atsiremiant į fašistinę 1938 m. „smetoninės“ Lietuvos konstituciją) įvardijo save Vasario 16-osios Lietuvos įpėdine.
Šiuo požiūriu, negali būti abejonių: ir Vasario 16-osios, ir Kovo 11-osios Lietuvos yra buržuazinės / kapitalistinės ir iš esmės orientuotos į antikomunizmą. Taipogi, abi dvi jos „eina į Vakarus“ (pagal apibrėžimą, periferijos teisėmis), atsisakant santykio su Rusija, kaip ilgaamžio Lietuvos ir lietuvių tautos civilizacinio vektoriaus.
Be to, abi šios Lietuvos (ir Vasario 16-osios, ir Kovo 11-osios) išreiškė klasinius interesus tos „pirmosios Lietuvos“ – ponų Lietuvos, kuri tiek tarpukariu, tiek šiandien susiformavo į iš esmės kompradorinį, provakarietišką elitą.
Ir šiandien, gatvėse protestuojant „antrosios Lietuvos“ – liaudies Lietuvos, atstovams, laikantiems Vasario 16-ąją „sava“ švente (o Tarybų Lietuvą, pagal nutylėjimą – vadinamosios „sovietų okupacijos“ išdava), aiškiai matau mano tautiečius kankinantį kognityvinį disonansą…
Lietuviai piktinasi esamąja Lietuva, bet pripažįsta ją legitimuojančius istorinius mitus. Žymi dalis jų net simpatizuoja Tarybų Lietuvai (atseit, „prie ruso buvo geriau“, „va taip va kaip gyvenome prie socializmo“ ir t. t.), bet kartu su tuo laikosi įsikibę 1918 m. vasario 16 d. kaip kažkokios tai šventenybės. Tokių nemaža ir mano bendražygių tarpe.
Realiai, šie žmonės sako „A“, bet nepasako „B“. Ar atvirkščiai: sako „B“, bet kažkodėl tai nepasako „A“. Jiems trūksta nuoseklumo!
Kodėl?..
Priežastis – istorinėje savimonėje. Kadangi paskutinius 30 metų visas Lietuvos ir lietuvių tautos tapatumas formuotas antikomunizmo, antitarybiškumo ir rusofobijos pagrindu. O padaryta tai, perrašant istoriją ir, atitinkamai, perdirbant visos tautos kultūrinę matricą. Taip kartu ir pasmerkiant Tarybų Lietuvą (nežiūrint josios privalumų), ir legitimuojant potarybinę santvarką (nežiūrint josios antiliaudinės esmės). Ir ši operacija taip puikiai pavyko, kad šiai dienai netgi „antrosios Lietuvos“ kolektyvinėje sąmonėje vyrauja būtent antikomunistinė, antitarybinė ir rusofobinė istorijos koncepcija.
Trumpalaikės politinės pragmatikos požiūriu, šios temos net neverta liesti: nes taip tik tapsi nepopuliarus. Bet ilgalaikės politinės strategijos (ir, kas man asmeniškai svarbiau – bendražmogiškos moralės) požiūriu, jį kelti yra būtina. Nes, – kaip teigė Džordžas Orvelas, – kas valdo praeitį, tas valdys ir dabartį, o tai yra realija, kurios tiesiog negalima ignoruoti.
O šiame kontekste, manau, reikia išryškinti vieną esminę tendenciją. Jeigu ne tiesiog dėsnį. O būtent: Lietuvos ir lietuvių tautos istorijoje „pirmoji Lietuva“ (ponų Lietuva), siekiant siaurų savanaudžių interesų, turtų bei prabangos, periodiškai parduoda „antrąją Lietuvą“ (liaudies Lietuvą), kad „įeitų į Vakarus“. Ir tokių atvejų išskirčiau netgi tris:
1. LDK, valdoma gediminaičių dinastijos, įsijungė į Lenkiją (o, įeinant į ją – „ėjo į Vakarus“), Jogailai vedant Jadvygą ir 1387 m. pradedant katalikiškąjį Lietuvos krikštą. Šis integracijos procesas, vykęs ne be prieštaravimų ir vidinio pasipriešinimo, užsibaigė 1569 m. Liublino unija, iš kurios – LDK pilnai įsiliejus į Lenkijos sudėtį – užgimė Žečpospolita, kaip faktinė lenkų imperija. Valdantieji sluoksniai kone visiškai sulenkėjo, o aukštaičių ir žemaičių liaudis atsidūrė antrarūšės, engiamos mažumos padėtyje.
2. Žečpospolitos (lenkų imperijos, kuriai XVI-XVIII amžiais Lietuva priklausė) valdantieji sluoksniai, susigundę lengvu gyvenimu ir vieta tarp Vakarų Europos elito, nutrūkus Jogailaičių dinastijai į karaliaus postą pradėjo rinkti vakarietiškos kilmės monarchus, kuriems valstybės ir apskritai vietiniai reikalai menkai terūpėdavo. Vadinamoji „bajorų demokratija“ tereiškė šlechtos savivalę tiek paprastos liaudies, tiek visos valstybės atžvilgiu. Ir privedė ji prie gėdingųjų trijų Žečpospolitos padalijimų.
3. XX amžiuje besiformavusi lietuvių buržuazija, „eidama į Vakarus“, tarpukario Lietuvą pavertė fašistine diktatūra. O 1941 m., į šalį įžengus vokiečių kariniams daliniams, lietuviškieji buržuaziniai nacionalistai tapo itin uoliais hitlerininkų talkininkais, aktyviais holokausto (t. y., žydų genocido) dalyviais. Tuo tarpu, amžiaus gale lietuviškoji LKP nomenklatūra užgrobė 50 metų liaudies kurtus turtus, išardant šalies pramonę, žemės ūkį ir socialinę infastruktūrą ir galų gale įvedant šalį „į Vakarus“ periferijos (pigios bei kvalifikuotos darbo jėgos šaltinio) statusu.
Taip, visi šie atvejai skirtingi. Bet kartu jie yra labai panašūs. Giminingi. Į jų kontekstą „įsipaišo“ ir Vasario 16-oji. Data, kuri man, kaip kairiųjų, komunistinių pažiūrų žmogui (o kartu, kaip lietuviui, siejančiam save su Tarybų Lietuvos tradicija) nėra ir negali būti švente. Ne tik dėl Landsbergių „šaikos“, bet apskritai ir iš esmės. Iš principo.
Kad Vasario 16-oji šiuo požiūriu tebuvo tam tikra Kovo 11-osios (o atitinkamai – ir landsbergizmo) priešistorė, tai jau kita tema. Teaprašo ją istorikai.
