Socializmas – sąmoningos žmonių veiklos rezultatas
Socialinės revoliucijos, kurios keitė vieną išnaudotojišką antagonistinę formaciją kita, kaip taisyklė, pasibaigdavo politinėmis revoliucijomis. Tuo tarpu socialistinė socialinė revoliucija prasideda nuo politinės revoliucijos. Ir kapitalistiniai, ir feodaliniai gamybiniai santykiai visiškai susiformuodavo ankstesnių santvarkų gelmėse ir politinės revoliucijos tik uzbaigdavo jau faktiškai įvykusio socialinio – ekonominio perversmo procesą – viena išnaudotojiška klasė pakeisdavo prie valdžios vairo kitą išnaudotojišką klasę. Taip vykdavo dėl to, kad visos išnaudotojiškos visuomenės turėjo bendrą ekonominį pagrindą – privačią gamybos priemonių nuosavybę.
Tuo tarpu socialistiniai gamybiniai santykiai negali pilnai atsirasti kapitalistinėje visuomenėje, kadangi socializmas kaip pirmoji komunistinės formacijos fazė yra visų išnaudotojiškų antagonistinių formacijų priešingybė, ji privačią nuosavybės formą keičia visuomenine nuosavybe. Pastaroji negali stichiškai atsirasti iš privačios nuosavybės, nes ją gina visa kapitalistų klasė. Kapitalistinėje ekonomikoje gali atsirasti tik socialistinės ekonomikos užuomazgos. Pavyzdžiui, tokią socializmo užuomazgą F. Engelsas laikė kai kurių kapitalistinių firmų akcionavimą bei kapitalistinę valstybinę nuosavybę.
Apie tai, kad socialistiniai gamybiniai santykiai negali automatiškai susiformuoti kapitalizmo sąlygomis bylojo ir imperializmo kaip aukščiausios kapitalizmo stadijos ypatumai. Kaip parodė V. Leninas – tai pūvantis ir degraduojantis kapitalizmas, kuris savo bazine materialine – technine prasme visiškai parengtas socialistiniam gamybos būdui, bet jokie socialistiniai gamybiniai santykiai jame nesiformuoja, o atvirkščiai, jis klimpsta į vis gilėjančią krizę tempdamas su savimi į civilizacinę bedugnę ir visą žmoniją.
Šioje situacijoje socializmas neateina savaime. Socialistinių gamybinių santykių formavimas – tai sąmoningas ir planingas socialistinės valdžios darbas. Svarbu dar ir tai, kad socializmas nėra tik politinė ar ekonominė teorija. Pagal savo įtaką žmonijos raidai jis tolygus Renesansui ar Reformacijai, tikrai pasaulėžiūrinei revoliucijai. Socializmo pagrindai kuriami per pereinamąjį laikotarpį. Panašų laikotarpį šiandien išgyvena Komunistinė Kinija.
Socializmo kūrimo sąlygomos kardinaliai keičiasi santykis tarp vystymosi stichiškumo ir sąmoningumo. „Komunizmas nuo visų prieš tai buvusių judėjimų, rašė K. Marksas ir F. Engelsas, – skiriasi tuo, kad jis siekia perversmo buvusių gamybinių santykių ir bendravimo pagrinduose ir pirmą kartą istorijoje žiūri į stichiškai susidariusias prielaidas, kaip į ankstesnių kartų veiklos rezultatą, bei eliminuoja šių prielaidų stichiškumą ir pajungia jas susivienijusių individų valdžiai“.
Pereinamojo laikotarpio tikslas – socialistinės visuomenės pagrindų sukūrimas ekonomikoje, politikoje, socialinėje sferoje ir kultūroje. Kadangi socializmo kūrimas – sąmoningas procesas, tai neišvengiamai atsiveria kelias ir įvairiems subjektyvistiniams, valiuntaristiniams sprendimams, kurie prasilenkia su moksliniu požiūriu į visuomeninių procesų valdymą.
Į vieną metodologinį „ortodoksinio marksistino utopiškumo“ aspektą šioje vietoje yra atkreipęs dėmesį garsus J. Stalino idėjinis ir politinis oponentas L. Trockis. Reikalas tas, jog Markso koncepcija apie pereinamąjį laikotarpį ir 2 komunistinės visuomenės fazes buvo grindžiama prielaida, kad socialistinė revoliucija pirmiausia nugalės labiausiai išvystytuose kapitalo kraštuose. Atseit „prancūzas pradės, vokietis pratęs, o anglas užbaigs“. Bet revoliucija laimėjo ne stipriausioje, o visais atžvilgiais silpniausioje kapitalizmo grandyje. Todėl ir pereinamojo laikotarpio bei 2 komunizmo fazių teorijos pritaikymui tarybinio socializmo istorijai ir praktikai buvo reikalinga rimta korekcija. Deja, dialektinė marksizmo galia po V. Lenino mirties buvo ženkliai nusilpusi.
Marksizmo klasikai skirtingai nuo utopinio socializmo atstovų niekada nebandė pateikti detaliai užbaigto socialistinės visuomenės projekto. Tai turėtų padaryti tie žmonės, kurie praktiškai užsiims naujos visuomenės kūrimu. Kaip rašė V. Leninas: „Duoti socializmo charakteristikos mes negalime. Mes nežinome kokiomis formomis bus realizuotas užbaigtas socializmas“. Tai reiškia, kad svarbiausias socialistinių pertvarkymų kriterijus yra praktika – „gyva liaudies masių kūryba“. Tarybinio socializmo politikai ir teoretikai savo apibendrinimuose, atvirkščiai, vadovavosi ne prieštaringa socialistine praktika, o schematizuota nuo jos atitrūkusia teorija. Ypač tai pasakytina apie tarybinio socializmo specifiką ir jo istorinius periodus. Mąstymo utopiškumas pasireiškė tuo, kad pats socializmas buvo traktuojamas kaip „netobulas komunizmas“, nors Tarybų Sąjungos visuomenę moksliškiau reikėjo traktuoti kaip „netobulą socializmą“.
N. Chruščiovo pažadai apie „dabartinę jaunų žmonių kartą, kuri gyvens prie komunizmo“ – tai buvo akivaizdus strateginio utopizmo pavyzdys. Brežnevo laikais suformuluota „brandaus socializmo teorija“, nors iš esmės ir rėmėsi moksline metodologija, traktuojant socializmą kaip ant „savo pačios pagrindų“ išsivysčiusią visuomenę, bet paskelbdama tokios socializmo stadijos pasiekimą 70-ais praeito amžiaus metais Tarybų Sąjungoje, visiškai utopizavo socializmo kūrybos procesą. Pagaliau tik Andropovo raginimas „susivokti kokioje visuomenėje mes gyvename“ privertė realiau pažvelgti į esamą socialistinę praktiką. Deja, „realiau“ nereiškia „moksliškiau“. Ir Gorbačiovo „perestroika“ su jos tiesioginiu nemokšiškumu galutinai užbaigė socialistinį eksperimentą jo tarybiniame pavidale.
Į klausimą „kodėl žlugo Tarybų Sąjunga“ nėra vienareikšmiško ir kategoriško atsakymo. Ji žlugo dėl viso komplekso ekonominių, politinių, socialinių, ideologinių ir globalinių priežasčių, daugelis kurių jų atsiradimo metu buvo vertinamos iš utopinių pozicijų. Bet remiantis marksistine metodologija esminių šio žlugimo priežasčių vis dėlto reikėtų ieškoti ne mistinės „komunizmo dvasios“ susilpnėjime arba nedialektiškai traktuojamoje „istorinės temperatūros“ įpatumose, o socialistinių gamybinių santykių (nuosavybės, gamybos, mainų, paskirstymo ir vartojimo santykių) bei ekonomikos planavimo mechanizmo atitikime/neatitikime esamų gamybinių jėgų išvystymo lygiui bei struktūrai. Deramai nebuvo išanalizuotas ir įvertintas prigimtinis socialistinės politekonomijos dvilypumas – prieštaravimas tarp visuomeninės gamybos planavimo ir prekinių-piniginių santykių, tarp gamybininkų interesų ir vartotojų poreikių.
Tarybinis socializmas kaip socialinis reiškinys su visais jo ypatumais buvo nulemtas iš esmės 5 istorinių faktorių:
1. Bendras socialinis-ekonominis Rusijos atsilikimas, demokratijos tradicijų stoka.
2. Geopolitinis pirmos socialistinės valstybės vienišumas, priešiškų išorės ir vidaus politinių bei ideologinių jėgų apsuptis.
3. Pirmas istorijoje praktinis bandymas sukurti naują socialiai teisingą visuomenę, kitų šalių patirties nebuvimas, neišvengiamas mokymasis tik iš savo klaidų.
4. Prieškarių, karų ir pokarių laikų reikalavimai bei sunkumai, kurie apėmė beveik pusę TSRS egzistavimo laikotarpio ir pareikalavo daug socialinės – dvasinės energijos ir materialinių – ekonominių resursų „išimti“ iš tiesioginės socializmo kūrybos proceso bei nukreipti mobilizacinėms gyvenimo ir išgyvenimo reikmėms.
5. Kairuoliško radikalizmo ir utopiškumo elementų įtaka revoliuciniam Rusijos judėjimui, tame tarpe ir bolševikų partijos veiklai. Kaip teigė F. Kastro, revoliucijoms yra būdingi utopiškumo periodai, kai revoliucionieriams atrodo jog jie yra visagaliai.
Dėl visų šių aplinkybių reikia stebėtis ne tiek Tarybų Sąjungos žlugimo faktu, kiek istoriniais tarybinio socializmo pasiekimais per istoriškai gana trumpą laikotarpį – socialinėmis darbo žmonių garantijomis, Didziąja Pergale prieš žiauriausią žmonijos priešą – fašizmą, pirmo žmogaus prasiveržimu į kosmosą. Šalies industrializacija, kolektyvizacija, kultūrinė revoliucija – tai buvo dar nematyti istorijoje revoliuciniai visuomeninio gyvenimo pertvarkymai. Vienaip ar kitaip Tarybinė civilizacija, kaip ir Antikos periodas, padėjo pamatus galimai kultūrinei – socialistinei Europos ir pasaulio ateičiai, naujai gyvenimo filosofijai, kuri tampa vis aktualesnė.
Marksas rašė: „Idealybė — niekas kita, kaip žmogaus galvon perkelta ir persodinta materialybė”. Šias sąvokas – idealybė ir materialybė – K. Marksas naudojo filosofine prasme. Laikui bėgant jų dialektika darosi vis turiningesnė ir turtingesnė. Žmogaus veiklos eigoje materialybė vis daugiau persunkiama idealybės elementais, o idealybė vis daugiau ir dažniau materialėja. Socializmas šia prasme daugiausia idealiai- subjektinė santvarka nei visos iki šiol buvusios. Subjektas, t. y. žmogus, nulemia ir samoningą bei planingą sozializmo kūrimą, ir jo mokslinio valdymo efektyvumą bei rezultatyvumą. Socialistinė santvarka ne tik gamybinių jėgų vystymosi ir klasinės proletariato kovos rezultatas, bet ir sužmogintos visuomenės bei suvisuomeninto žmogaus formavimas.Socialistinio ir komunistinio judėjimo perspektyvos požiūriu svarbūs yra įvairių alternatyvaus bendruomeninio gyvenimo būdo bei kultūros židinių kūrimas ir palaikymas kapitalizmo viduje, ypač jaunuomenės tarpe.
Visa tai išplaukia iš bendrasociologinės subjektyvaus veiksnio vaidmens didėjimo tendencijos. Subjektyvus faktorius – tai sąmoninga ir tikslinė masių, klasių ir kitų socialinių grupių, politinių jėgų, atskirų asmenybių veikla, kuri nukreipta į objektyvių visuomeninio gyvenimo sąlygų vystymąsi, jų pakeitimą arba išsaugojimą. Jo vaidmuo gali būti pažangus, konservatyvus arba reakcingas.
Subjektyvaus faktoriaus struktūroje išskiriami organizaciniai ir ideologiniai lygmenys. Kuo geriau organizuoti žmonės, kuo giliau jie supranta savo veiklos tikslą ir jo siekimo būdus, tuo produktyvesnė darosi jų veikla. Jų organizuotumas priklauso nuo valdančių politinių jėgų vienybės ir pasirengimo, o ideologinis-pasaulėžiūrinis turinys nuo švietimo sistemos. Ir vienas, ir kitas dalykai tarybinio socializmo sąlygomis, deja, buvo prasilenkę su moderniais gamtos ir humanitarinių mokslų pasiekimais ir murkdėsi utopiško dogmatizmo baloje.
Šiandien pasaulyje veikia ne tik tradicinis globalinis prieštaravimas tarp kapitalo ir darbo, bet ir prieštaravimai tarp kapitalo ir gamtos, tarp kapitalo ir žmogaus, tarp natūralaus ir dirbtinio intelekto. Kadaise kapitalizmas ženklino tautų išsivadavimą ir nacionalinių valstybių susikūrimą, skatino individualybės atsiskleidimą, dabar jis naikina ir tautas, ir civilizacijas, o svarbiausia griauna patį žmogų kaip savarankiškai mąstančią būtybę. Sociologinės apklausos rodo, kad šiandien jau daugiau ne pusė mūsų planetos gyventojų mano, jog kapitalizmas neša žmonijai daugiau žalos, nei naudos.
Kaip teigia filosofas A. Selivanovas, dabartinis oligarchinis kapitalizmas iš esmės paskelbė hibridinį karą visai žmonijai. Jo tikslas – neišvengiamos kapitalizmo žlugimo perspektyvos akivaizdoje išsigelbėti patiems ir išgelbėti 100-150 valdančių dabartinį pasaulį ologarchinių šeimų ir klanų.
Šis tklsas konkretizuojamas per keletą uždavinių:
– tolimesnis nacionalinių gamtinių, intelektualinių ir technologinių resursų privatizavimas bei „prichvatizavimas“;
– dar gilesnis žmonių suskaldymas pagal socialinius, kultūrinius, psicho-intelektinius, informacinius ir kitokius parametrus, jų „kastinis“ segregavimas;
– ryškus ir staigus žmonių populiacijos sumažinimas iki 1 mlrd. planetos gyventojų ar dar menkesnio skaičiaus.
-transnacionalinės kosmopolitinės „pasaulinės vyriausybės“ suformavimas iš įtakingiausių oligarchinių klanų atstovų;
– nacionalinių valstybių vaidmens minimizavimas ir jų pajungimas transnacionalinio kapitalo sukurtų tarptautinių struktūrų kontrolei;
– nacionalinių ekonomikų deindustrializavimas bei nacionalinių mokslo, švietimo ir kultūros segmentų likvidavimas;
– intelektinio ir dvasinio liaudies degradavimo skatinimas, vartotojiškumo kulto bei masinės kultūros surogatų diegimas ir informacinis – psichologinis žmonių vertybių valdymas bei manipuliavimas jų vertybėmis.
Žmogaus degradacija vyksta ne tik dėl kapitalizmo išnaudotojiško materialinės gamybos būdo, bet ir dėl šiai santvarkai būdingo metafiziškai idealistinio materijos ir sąmonės santykio interpretavimo. Idealybė kapitalistinėje visuomenėje tampa materialybės auka. Tuo tarpu socialistinė visuomenė remiasi priešinga tendencija – materialinės gamybos ir žmogaus gyvenimo būdo vis didesniu idealiu sudvasinimu. Tarybinė kultūra buvo ir iki šiolei išlieka visų buvusių TSRS respublikų ir visos žmonijos dvasinės kultūros viršūnė.
Socializmas žlugo, kai prasidėjo kapitalistiško vartotojiškumo reabilitacija tarybinėje ideologijoje ir masinėje tarybinių žmonių psichologijoje. Bedvasis vartojimas, į kurio skatinimą nukreipta visa kapitalistinės visuomenės filosofija, – tai tiesioginis kelias į visuomenės išvisuomeninimą ir žmogaus nužmogėjimą. Vartotojiška civilizacija, kaip rodo ir mūsų dienų praktika, neatlaiko išbandymo įvairomis krizėmis ir kataklizmais. Šioje vietoje kalbama būtent apie vartotojiškumo filosofiją ir ideologiją. Šia prasme tarybinėje sociologijoje buvo bandoma teoriškai atskirti besaikį vartotojiškumą nuo būtino protingo vartojimo, be kurio žmogus negali egzistuoti. Bet sukurti tinkamą vartojimo kultūrą tarybinio socializmo praktikoje pritrūko ir materialinių galimybių, ir ideologinių pastangų.
Objektyvi žmonijos vystymosi tendencija – judėjimas į vienybę per įvairovę. Nauja vienijimosi stadija pagimdo ir naują įvairovę. Ekonomika vis daugiau sukultūrinama. Gamtos ir visuomenės mokslai vis daugiau persipina ir ateityje prognozuojamas jų susijungimas į vieningą mokslą. Tuo pačiu gali išsitrinti ir pasaulėžiūrinė praraja tarp materializmo ir idealizmo. Kaip parodė F. Engelsas ir V. Leninas, sąvokos sąmonė ir materija yra priešingybės tik gnoseologine prasme. Visais kitais atvejais ši priešingybė tampa sąlyginiu dalyku. Materija vis daugiau sudvasinama. Kaip teigė marksizmo klasikai, valstybė iš žmonių valdymo įrankio turėtų ir galėtų tapti globaliniu ekonominių procesų reguliavimo mechanizmu ir tokiu būdu sunykti kaip valstybė. Pats marksizmas ateityje gali evoliucionuoti į žmogaus ir kosmoso problematikos filosofiją. Būtent tai buvo ankstyvojo filosofinio mąstymo pagrindinė tema. Tokiu būdu ateityje gali suveikti dialektinis neigimo neigimo dėsnis. Ir šioje vietoje atsiras aibė naujų įvairovių ir skirtumų jau noosferos lygmenyje.
Susitvarkyti su visomis egzistencinėmis dabarties problemomis neįmanoma nesugrįžus prie mokslinės marksizmo metodologijos ir neatnaujinus mokslinio socializmo teorijos, kuri būtų apvalyta nuo utopiškumo elementų.
