Klasių kova ir proletariato koncepcija
Aristotelis vadino žmogų „visuomeniniu gyvuliu“. Panašiai kaip gyvuliai gyvena bandomis, taip ir žmonės gyvena grupėmis. Tarp grupių ir grupių viduje tarp atskirų individų visada būna įvairūs skirtumai: rasiniai, etniniai, amžiaus, lyties, fiziniai, intelektualiniai ir t.t. Bet šie ir panašūs skirtumai yra naturalūs, turi genetinį, biologinį ar fiziologinį pobūdį. Ir tik skirtumai tarp turtingų ir neturtingų žmonių bei grupių, jų padėtis ir įtaka įvairiems sociumo gyvavimo aspektams turi grynai socialinę priežastį, tiesiogiai išplaukia iš visuomenės struktūros ir jos pobūdžio. Tarp turtingų ir neturtingų per amžius vyravo priešprieša ir vykdavo socialinė kova. Kaip teigė K. Marksas, pirmoji privačios nuosavybės kritika buvo sutelkta būtent į patį matomiausią ir daugiausiai užgaunantį žmogiškuosius jausmus jos apraiškos faktą – skurdą.
Turtingų ir skurstančių žmonių tarpe irgi formavosi savo grupės su savo interesais, be to ir pačios tos grupės istorijos bėgyje nuolat keitėsi bei įvairiai struktūrizavosi. Didelės žmonių grupės susiformavusios pirmiausia pagal turto/skurdo bei nuosavybės kriterijų buvo vadinamos klasėmis. Šis kriterijus atskirose visuomenėse ar grupėse pastebimas mažiau ar daugiau, daro mažesnę ar didesnę įtaką visuomeniniams procesams, bet jis yra esminis.
Taigi, visuomenės susiskaldymas į klases, kuris yra objektyvus reiškinys ir išplaukia iš visuotinio darbo pasidalijimo, bet kuris nėra amžinas, nuolat reprodukuoja socialinę nelygybę. Pats turto ir skurdo bei socialinės nelygybės turinys istoriškai nuolat keičiasi, darosi sudėtingesnis ir apima jau ne tik grynai ekonominį gyvenimą, bet ir politinius, teisinius, socialinius, kultūrinius, ideologinius bei kitokius parametrus.
XX amžiaus istorija taipogi parodė, kad vien tradicinis klasinis požiūris į pasaulio problemas yra nepakankamas. Jis turi būti papildytas tautinių, civilizacinių, kultūrologinių, geopilitinių ir kitokių prieštaravimų analize. Bet būtent papildytas ir praturtintas, o nepakeistas. Tai nereiškia, kad atsiranda koks nors „hibridinis“ marksizmas, apie ką mėgsta pasamprotauti kai kurie nudienos teoretikai. Reikalas tas, kad visų išvardintų ir kitokių konfliktų ar nesutarimų giluminį pagrindą vienaip ar kitaip sudaro objektyvus socialinis – klasinis interesas. Nors įĮvairių konfliktų dalyviai subjektyviai gali net patys to nesuvokti. Kaip parodė F. Engelsas, net ir viduramžių religiniai karai turėjo savo giluminį socialinį pagrindą. Dabartinis islamiškas fundamentalizmas su jo terorizmo apraiškomis – tai irgi savotiška reakcija į imperialistinę transnacionalinio kapitalo ekspansiją. Ateityje sisteminis klasinis požiūris gali dar daugiau aktualizuotis nacionaliniu ir globaliniu mastu. Ir net gana staigiai. Vienu žodžiu, monistinis materialistinis istorijos suvokimas lieka patikima moksline istoriosofijos konstrukcija. Ir būtent šia prasme klasinis požiūris šiandien tampa platesnis ir turiningesnis nei K. Markso laikais.
Klasės apibrėžimas, ypač kapitalizmo sąlygomis, tampa sudėtingesnis, formuojasi naujos socialinės grupės ir nauji socialinės struktūrizacijos kriterijai. Pavyzdžiui, kai kurie politologai ir sociologai (tame tarpe ir Lietuvoje) išskiria aukščiausias, vidurines, žemiausias ar kūrybininkų, specialistų, galios, paribio, užribio, baltųjų apykaklių klases ir panašiai. Dažnai nauji klasifikacijos kriterijai būna gana paviršutiniški ir konjuktūriški.
Marksistinis klasės apibrėžimas priklauso V. Leninui. Pagal jį klasinė priklausomybė nustatoma pagal žmonių grupės vietą gamybos procese, ypatingai pagal jų santykį su gamybos priemonių nuosavybe. Klasinė, grupinė žmogaus priklausomybė buvo ir yra vienas svarbiausių faktorių jo gyvenimo raidai, pasaulėžiūrai ir likimui. Tarpusavio klasinė kova – tai pagrindinė istorijos varomoji jėga.
Marksizmo klasikai savo socialinę visuomenės analizę pateikė apibendrindami tas tendencijas, kurias pagimdė materialinė-techninė bazė, susikūrusi kilus pramoninei XIX amžiaus pradžios revoliucijai. Šiai mechanizuotai-industrinei bazei buvo būdingas stambios mašinų pramonės atsiradimas.
Masinės – mechanizuotos materialinės gamybos socialine šerdimi ir varikliu tapo fabrikų ir gamyklų pramoninis proletariatas. Jo istorinė misija ir grindžiama tais prieštaravimais, kurie atsiranda, esant kapitalistiniam industrinės pramonės panaudojimo būdui.
Proletariats, viena vertus, tampa pagrindine gamybine jėga, kuri stumia į priekį visą kapitalistinį gamybos būdą ir tuo pačiu visos visuomenės pažangą, o kita vertus, būdamas pagrindinių materialinių gėrybių gamintoju jis kapitalistinės privačios nuosavybės dėka neturi teisės disponuoti savo rankomis ir protu sukurtais turtais. Dar daugiau, jis yra išnaudojamas ir jo sąskaita turtus kraunasi nedidelis privatininkų sluoksnis, ką ir parodė K. Markso atrastas pridėtinės vertės dėsnis, kuris valdo kapitalistinę ekonomiką ir visuomenę. Visa tai sudaro prielaidas giliausiam istorijoje socialiniam neteisingumui bei deformuoja žmogaus ir visuomenės santykius ir vystymąsi. O tai savo ruožtu iškreipia bei stabdo ir tolimesnę gamybinių jėgų raidą. Ekonomiką pradeda purtyti nuolatinės krizės, visuomenėje reiškiasi degradacijos ir reakcijos požymiai.
Būtent proletariatas, kurio socialinė padėtis kapitalistinėjė visuomenėje neatitinka jo realiai esamos vietos kapitalistinio gamybos būdo sistemoje, ir buvo objektyviai daugiausiai suinteresuotas iš esmės pakeisti tokią situaciją. Proletariatas ne tik turi interesą tai daryti, bet ir galimybę, nes faktiškai kontroliuoja pagrindines kapitalistines ekonomikos gamybines jėgas. Bet išlaisvindamas save jis neišvengiamai turėjo apversti “nuo galvos ant kojų” ir visą taip vadinamą visuomeninį “antstatą”, tapti viešpataujančia klase, paimti politinę valdžią į savo rankas ir perspektyvoje išvis palaidoti klasinį visuomenės susiskaldymą. Keisdamas visuomenę proletariatas keičiasi ir pats. Bet veikia ir atvirkštinis procesas. Besikeičianti visuomenė keičia ir dar neturintį valdžios proletariatą. Proletariatas, turėjęs pakeisti išnaudotojišką kapitalistinę visuomenę, pagal visus dialektikos dėsnius visų pirma pasikeitė pats dar kapitalizmo sąlygomis.
Terminas „proletariatas“ kildinamas iš lotyniškos sąvokos „proles“ – beturtis, turintis tik palikuonis. Pati ši sąvoka atsirado Senosios Romos laikais. Kaip žinia, socialinė Senosios Romos struktūra buvo gana paprasta: egzistavo patricijai, kurie turėjo visas teises, laisves, turtus bei galias ir beteisiai, beturčiai bei nelaisvi ir priklausomi vergai. Tarp jų egzistavo dar vienas sluoksnis – proletarijus. Jie irgi buvo beturčiai, bet turėjo 2 pagrindines teises: teisę dalyvauti rinkimuose ir teisę turėti vaikus-palikuonis. Tai yra jie duodavo naudą visuomenei, kadangi turėdavo palikuonis, kurie galėjo būti rekrutuojami į kariuomenę, dalyvauti politiniame gyvenime ar atlikti kitus naudingus valstybei ir patricijams darbus.
F. Engelsas „Komunizmo principuose“ proletariatą apibūdino kaip visuomeninę klasę, kuri pragyvena (išlaiko save ir savo šeimas) tik parduodama savo darbą gamybinių jėgų savininkams (kapitalistams) kaip prekę ir kuri negauna jokio pelno iš jokio kapitalo. Samdomo darbo pajamos – vienintelis proletaro pragyvenimo šaltinis. Tai išnaudojama kapitalistinės visuomenės klasė. Proletariatas – tai būtent kapitalistinio gamybos būdo produktas, konkreti socialinė išraiška to visuomeninio sluosknio, kuris egzistavo per visas antagonistines formacijas ir kurį marksizmo klasikai vadino darbo arba gamybininkų klase. Markso laikais proletariatą (darbo klasę) išskirdavo keletas požymių: 1. Jie gamindavo materialines vertybes. 2. Dirbo apibrėžtose vietovėse didelėmis grupėmis. 3. Dėl savo darbo ir gyvenimo būdo gebėjo tinkamai susiorganizuoti. 4. Dirbo tampriuose kolektyvuose ir vieni kitus pažinojo bei nuolat bendravo. 5. Gyveno sutelktai miesto kvartaluose ir palaikydavo artimus kontaktus.
Aišku, kad visi šie požymiai šiandien yra pasikeitę. Panašiai kaip po XVIII amžiaus pabaigos pramoninės revoliucijos, po mokslinės – techninės XX amžiaus pabaigos revoliucijos iš esmės susiformavo nauja informacinė-kompiuterinė gamybinė – technologinė bazė. Žinios, informacija, kultūros vertybės šiandien tapo gamybinėmis jėgomis. Pasikeitė ir pagrindinė gamybinė jėga – žmogus.
Socialinė – klasinė dabartinės visuomenės struktūra pasižymi 2 pagrindinėm ir prieštaringom tendencijom. Viena vertus, išlieka ir kai kuriuose ypač besivystančiuose kraštuose stiprėja tradiciniai proletariato sluoksniai (šachtininkai, energetikai, statybininkai, transportininkai, agrarinės ir gynybinės pramonės darbuotojai ir kiti). Jie vis dar užima stiprias pozicijas ir kai kuriose globalinio kapitalo centruose bei sugeba ryžtingai kovoti už savo socialines teises (pavyzdžiui, Prancūzijoje, Graikijoje, Italijoje). Kiečiasi šio proletariato vidinė struktūra nacionaliniame lygmenyje. Jame atsiranda nemažai emigrantų, įvairių mažumų atstovų.
Kita vertus, socialinė struktūra stratifikuojasi, ji susmulkinima, atsiranda vis didesnis socialinių ribų “permatomumas” ir „pereinamumas“. Formuojasi naujos grupės, susijusios su informacinių – kompiuterinių gamybinių jėgų valdymu ir aptarnavimu. Atsiranda naujos unikalios specialybės ir profesijos, atmiršta senos. Darbo jėgos lokalizavimas tam tikruose gamybiniuose klasteriuose praranda savo gamybinę reikšmę, darbuotojai gali būti geografiškai “išbarstyti” po visą pasaulį. Komplikuota šiame kontekste darosi ir tradicinių didelių politinių partijų ateitis.
Taigi, socialinė dabartinės visuomenės struktūra, kaip, deja, ir visas dabartinis pasaulis, pergyvena pereinamąjį laikotarpį. Pereinama nuo uždarų, ryškiai viena nuo kitos atskirtų didelių struktūrų prie mažų, elastinių, atvirų socialinių grupių, tarp kurių gana lengvai vyksta idėjų ir žmonių cirkuliacija. Bet tuo pačiu, socialinė nelygybė ir atskirtis tarp įvairių, tame tarpe ir naujų socialinių grupių ir globaliniu mastu tarp įvairių pasaulio regionų tik gilėja ir plečiasi. Socialinio neteisingumo vaizdas šiolaikinės mass-media dėka darosi vis ryškesnis ir brutaliai užgaunantis žmogiškuosius jausmus.
Visa tai duoda pagrindą kai kuriems teoretikams kalbėti apie dabartinio globalinio kapitalizmo reformavimo būtinybę. Pavyzdžiui, prancuzų ekonomistas Tomas Piketi net teigia, kad XXI amžiaus kapitalizmas gali ir turi peraugti į socializmą be klasių kovos ir be proletarinės darbo klasės. Reikia tik įvesti globalinį turto mokėstį pasuliniam finansiniam-ekonominiam elitui. Tai, atseit, sušvelnins pajamų diferenciaciją ir sumažins socialinę atskirtį. Atsiranda ir kitokios kapitalistinio utopizmo apraiškos – „demokratinio nacizmo“, „informacinio demokratizmo“, „technokratinio globalizmo“, „nacionalinio modernizmo“, „virtualinio kapitalizmo“ ir t. t. Panašaus pobūdžio „evoliucinio utopizmo“ idėjos turi seną istoriją ir karts nuo karto atsinaujina dabartinėse socialinėse teorijose, nes tai savotiška ideologinė reakcija į realias dabarties problemas.
Dabartiniais postmodernistiniais posttiesos laikais išvis pradeda dominuoti ideologizuota tendencija, kai tiegiama pusiau tiesa, kuri visada prilygsta pusiau melui. Bet ji pateikiama kaip nauja išlaisvinta iš „totalitarinių gniaužtų“ absoliuti „teisinga tiesa“. Todėl ir socializmas pateikiamas be visuomeninės nuosavybės, marksizmas be bolševizmo, tarybos be komunistų, Antrasis pasaulinis karas be Tarybų Sąjungos pergalės, Lietuva be tarybinės istorijos ir Lietuvos revoliucionierių, dabartis be praeities, o ateitis be dabarties. Į šią bendrą tendenciją įsipaišo ir įvairios kapitalizmo be jo klasinių pieštaravimų ir proletariato vizijos.
Prie viso to dar prisideda ir buržuazinė propaganda, kuri įsimiklino visas socialines tiesas apversti aukštyn kojom. Mūsų temos kontekste vienas ryškiausių tokio pobūdžio „apverstukų“ – kapitalistų įvardijimas „darbdaviais“. Nors iš tikrųjų juos reikėtų vadinti „darbvagiais“, kadangi ne kapitalas kuria darbo vietas, o pats darbas, ne verslininkai išlaiko samdomus darbuotojus, o atvirkščiai.
Kas be ko, bet dabartinėmis sąlygomis iš tikrųjų įdomus darosi proletariato klasės likimas. Socialinių teoretikų išvedžiojimuose šia tema galima įžvelgti 2 utopinius bei prieštaraujančius marksistinės dialektikos metodologijai kraštutinumus.
Vieni teigia, kad proletariatas kaip klasė išnyksta, dabartinė visuomenė, atseit, “buržuazėja”, vis daugiau žmonių užsiima smulkia verslininkyste, tampa akcininkais, gauna įvairius dividendus iš įvairių šaltinių ir t.t. Į proletariato vietą ateina kitos socialinės grupės. Šiandien madinga tapo taip vadinamo “prekariato” teorija. Prekariatas – tai super kvalifikuotų darbuotojų sluoksnis, kurį sudaro tradicinių samdomų darbininkų palikuonys, migrantai – specialistai, diplomuotas jaunimas. Jie neturi pastovaus darbo kaip garantuoto pajamų šaltinio bei valstybinių socialinių garantijų. Periodiškai užsidirbinėja iš įvairių projektinių kontraktų, socialinių tinklų, šešėlinės ekonomikos. Jie veda atomizuotą, neretai bohemišką gyvenimo būdą, linkę daug keliauti, bendrauja dažniausia virtualioje erdvėje. Teigiama, kad šis sluoksnis gali tapti revoliucingu būtent pasinaudodamas savo specifinėmis žiniomis ir aktyvumu socialiniuose tinkluose. Iš šia prasme jis galėtų pakeisti tradicinį proletariatą.
Kiti teoretikai, kalba apie tai, kad šiandien vyksta absoliučios visuomenės daugumos proletarizacija, kad vos ne 90% žemės gyventojų šiandien tampa „proletarais“, kuriems nėra ką prarasti. Jie, atseit, priešpastatyti 10% dabartinio finansinio elito, kuris valdo pasaulį ir uzsitikrina sau turtingo gyvenimo privilegijas. Iš tikrųjų pagal įvairius statistinius duomenis nedidele saujele finansinių oligarchų šiandien yra užvaldžiusi milžiniškus turtus ir šia prasme likusį žemės gyventojų dalis pagristai gali laikyti save beteisiais “proletarais”. Bet iš esmės visa ši, atseit, “proletariška masė” yra labai nevienalytė, ji suskaldyta į atskiras grupes su savo interesais, laikosi gana prieštaringų ideologinių nuostatų ir dažnai tiesiog kovoja tarpusavyje. Vienos šios “proletarizuotos masės” grupės suinteresuotos keisti visuomenę iš pagrindų, kitos – apsiriboti kosmetinėmis reformomis, vieni nori panaikinti turtuolius kaip “klasę”, kiti – patys praturtėti ir pnš.
Mokslinis požiūris į dabartinio proletariato problemą turėtų remtis prielaida, kad proletariatas neišnyksta ir nepavirsta kažkokia beforme mase, jis tiesiog keičia savo istorinės būties formą, pereina iš mašininės – industrinės gamybos proletariato į informacinės-kompiuterinės gamybos proletariatą. Ir per tą pereinamąjį laikotarpį jis jungs savyje ir tradicinio pramoninio proletariato sluoskinus bei bruožus, ir najus besiformuojančius prekariato ar kitų socialinių grupių požymius. Kaip rašė F. Engelsas, ateityje formuosis protinio darbo proletariatas, kuris parduoda darbdaviui savo žinias, įgūdžius ir intelektą. Tai mokslininkai ir inžinieriai, konstruktoriai ir programistai, vadybininkai ir administratoriai, medikai ir mokytojai, taip vadinamas bei kiti. Šalia formuojasi ir taip vadinamo“ ofiso proletariato“, aptarnavimo sferos bei smulkaus biznio sluoksnis, kuris klasine prasme nuolat svyruoja tarp priešingų socialinių – politinių polių. Visos šios grupės sudaro kritinę ir gana plačią kapitalizmo sistemos atžvilgiu masę. Kaip teigė vėlgi F. Engelsas, materialinė gamyba jungia savyje ir paties žmogaus „gamybą“. Atitinkamai formuojasi ir nauja klasinė savimonė. Šis procesas vyksta netolygiai, priklausomai nuo vienokios ar kitokios šalies specifikos bei konkretaus istorinio konteksto. Dabartinėmis sąlygomis apibrėžti abstrakčias socialines proletariato ribas būtų gana komplikuotas dalykas. Bet aišku, kad mokslinis požiūris į šį reikalą turi remtis 3 pagrindiniais marksistinias proletariato kaip klasės kriterijais:
1. Proletariatas – tai išnaudojimo objektas, kurio dėka sukuriama kapitalistinė pridėtinė vertė.
2. Proletariatas neturi privačios nuosavybės pagrindinėms gamybinės veiklos priemonėms ir priverstas pardavinėti savo darbo jėgą jų savininkams.
3. Proletariats dėl savo objektyvios padėties iš esmės kontruoliuoja viso materialinio gamybinio gyvenimo ir tuo pačiu visuomenės nervą bei pulsą.
Atsižvelgiant į šiuos kriterijus kiekvienoje skirtingo išsivystymo lygio šalyje prie dabartinio proletariato galima priskirti skirtingus socialinius sluoksnius. Dabarties socialistams ir komunistams, kuriuos K. Markas vadino „praktiniais materialistais“, su jais ir reikia dirbti.
Ar sugebės besiformuojantis naujais pagrindais proletariatas susiorganizuoti ir susivienyti naujam revoliuciniam darbui parodys ateitis. Bet jau dabar akivaizdu, kad mūsų globalizuotame pasaulyje “Komunistų partijos Manifesto” šūkis “Visų šalių proletarai, vienykitės!” įgauna naują kvėpavimą, naują esmę ir prasmę.
