Socializmas ir utopija (IX). Baigiamoji dalis ir literatūra

25 lapkričio, 2020

Baigiamoji dalis

Socialinio mokslo ir socialinės utopijos santykiai per visą žmonijos istoriją buvo gana komplikuoti. Kas yra utopija šiandien, rytoj gali tapti realybe. Kas šiandien atrodo visiškai realiai, rytoj gali atskleisti savo utopinę pusę. Utopijos kartais realizuojamos tikrovėje. Dažniausiai su visiškai netikėtomis pasekmėmis, kurių niekas nelaukė ir nenorėjo. Utopijų realizavimo būdai visuomenėje būna antihumaniški ir negailestingi. Utopijos realizavimas deformuoja visuomeninius santykius ir veda visuomenę į neišvengiamą krizę. Kapitalistinė žaibiško ir staigaus praturtejimo utopija šiandien laužo žmonių likimus, griauna šeimas, žmonės neretai paranda savo būstą, darbą, karjerą, bet kokią gyvenimišką perspektyvą ir net patį gyvenimą.

Bet koks atitrūkimas nuo realybės visada pasižymi tam tikra utopiškumo doze. Utopinės sąmonės turinyje visada bandoma detalizuoti ateitį arba „ateitizuoti“ dabarties detales. Atskirti utopiją nuo mokslo sudėtinga ir del to, kad vaizdingas tikrovės utopizavimas – tai reikšmingas žmogaus psichologijos bruožas. Net ir racionaliai mąstantis žmogus dažnai pervertina racionalumo galią ir tokiu būdu tampa utopistu. Kaip rašė K. Marksas, protas egzistavo visada, bet ne visada protingoje formoje. Pervertinta mokslinio racionalumo galia XX amžiuje sukūrė „moksliškai“ pagrįstą žmonių naikinimo sistemą fašistinnėse koncentracijos stovyklose ir atvedė žmoniją prie atominio karo slenksčio.

Kita vertus, kiekviena didinga idėja iš pradžių turi utopiškumo požymių. Pavyzdžiui, laisvės ir teisingumo idėjos. Kiekvienoje ideologijoje irgi apstu utopizmo elementų. Tame tarpe ir socializmo ideologijoje. Kad to išvengti reikia laikytis gana paprastos taisyklės, kurią suformulavo žinomas marksizmo teoretikas G. Plechanovas: „Utopistas formuodamas savo idealą visada remiasi kokia nors abstrakcija, pavyzdžiui, „žmogaus prigimtimi“ arba „žmogaus teisėmis“. Tuo tarpu marksistas visada kalba apie laiko ir vietos istoriškumą, nuo kurių priklauso ir „prigimtis“, ir „teisės“.

Tai nereiškia, kad marksistai neturi idealų. Tas pats G. Plechanovas pažymi, kad Markso teorija – tai pati idealiausia teorija per visą žmonijos minties istoriją. Didingi idealai būdingi ir marksizmo teorijai, ir jo praktikai. V. Leninas irgi teigė, kad komunistai privalo svajoti.

Ideali socialiai teisingos visuomenės svajonė turi ilgą istorinę tradiciją. Dar senovės laikais žmonės svajojo apie „aukso amžių“. Deja, iki kapitalizmo atsiradimo, žmonės neturėjo praktinių prielaidų savo socialinių idėjų įgyvendinimui. Tik naujausios gamybinės jėgos atvėrė teisingo ir pasiturinčio gyvenimo perspektyvą visiems visuomenės nariams. Ir tik neteisingi, išnaudotojiški bei atgyvenę gamybiniai santykiai stabdo bei deformuoja šios perspektyvos realizavimą.

Politinės jėgos, kurios siekia socialistinio ir komunistinio idealo, šiandien privalo ne tik kelti liaudies masių sąmoningumą, įnešdamos į masinę sąmonę klasinę, socialistinę ideologiją, bet ir tobulinti pačią mokslinio socializmo/komunizmo teoriją. Šiam darbui atlikti dabar yra ne tik teorinis marksizmo palikimas, bet ir Tarybų Sąjungos, buvusių socialistinių šalių, dabartinių Kinijos, Kubos, Šiaurės Korėjos praktika su visais visų šių reiškinių pliusais ir minusais. Kapitalistinei utopijai būtina priešpastatyti naują socialistinę realybę.

Vienu žodžiu, šiandien reikalingas naujas Markso „Kapitalas“. Tik dabar socializmo „Kapitalas“, o tiksliau sakant „Socialas“. Kas nors privalės atlikti šį mokslinį žygdarbį.

Be to, dar svarbu kiekvienai šaliai pritaikyti mokslinio socializmo teoriją savo nacionalinei specifikai. Iš dialektikos puikiai žinoma, kaip nėra jokio abstrakčios tiesos ar abstraktaus „namo“, o yra tik konkretus namas, taip nėra ir abstraktaus socializmo, yra tik konkretus socializmas. Lietuviškas socializmas turėtų skirtis nuo kinietiško, rusiško, skandinaviško ar dar kitokio socializmo.Tuo pačiu dabartiniame pasaulyje privalu mąstyti ir apie konkretaus globalinio socializmo kontūrus.

Šioje veikloje vėlgi neišvengiamai gali atsirasti ir utopiniai momentai. Nes išlieka palanki utopiniam mąstymui socialinė dirva – neteisingumas, nelygybė, atskirtis bei susvetimėjimas. O žmogaus siela reikalauja idealo. Socializmo teorijos negalima išmokti vieną kartą ir visiems laikams. Kiekviena karta ir kikvienas žmogus ateina į socializmą savo keliais ir takeliais.

Socializmo išsivystymas iš utopijos į mokslą – tai pastovus istorrinis procesas ir kolektyvinis kūrybinis žmonių darbas.

Lietartūra

Marksas K., Engelsas F. Komunistų partijos manifestas. V. 1967

Marksas K., Engelsas F. Rinktiniai raštai (2 t.). V. 1950

Marksas K. Ankstyvieji filosofijos raštai. V. 1986

Marksas K. Gotos programos kritika. V. 1975

Engelsas F. Anti-Diuringas. V. 1958

Engelsas F. Socializmo išsivystymas iš utopijos į mokslą

Leninas V. I. Trys marksizmo šaltiniai ir trys jo sudedamosios dalys. V. 1977

Плеханов Г. В. К вопросу о развитии монистического взгляда на историю. (Избранные философские произведения). М. 1956

Brzezinski Z. Between Two Ages. America^“s Role in the Technetronic Era. N.Y. 1970

Vidzgiris J. Marksistinis žmogaus samprotis ir žmoniškumo siekis.