Jau eilė metų, kaip žymesnės demonstracijos Tarptautinės darbo žmonių solidarumo dienos proga, kaip Vilniuje, taip apskritai Lietuvoje, nevyksta. Ypač lyginant su 2011-ųjų, 2012-ųjų ir kt. tuomečio Socialistinio Liaudies Fronto (SLF) iš vien su profsąjungomis organizuotais protesto mitingais.
Visgi šiemet Gegužės 1-oji mūsuose buvo truputėlį gyvesnė. Kaip žinia, Vilniaus, kaip ir eilės kitų miestų centruose vyko Gegužės 1-osios minėjimai. Ne be ilgus metus „kairiuosius“ imituojančios LSDP iniciatyvos. Tiesa, tebuvo tai „šventė“, ne protestas ir, gink dieve, ne kova – nors realiai Lietuvos darbininkams nėra ko švęsti, o kovoti šie ponai, nuo G. Palucko iki A. Černiausko, nenori. Juk gera sėdėti šiltoje vietelėje, gauti valstybinius pinigus ir imituoti „dirbančiųjų interesų gynimą“…
Kiek kitaip šią dieną paminėjo marksistai. Vietoje to, kad bandytų rengti mitingą prie P. Cvirkos paminklo, ar kur kitur, neturint nei reikiamų žmonių, nei išteklių, nei organizacinio pasirengimo, šįmet mūsų draugai surengė miške gegužinę, į kurią susirinko keliasdešimt bendraminčių, SLF(m) narių, rėmėjų bei prijaučiančių; tiek senimo, tiek jaunimo atstovų.
Pakalbėta apie bendrą, istorinę Gegužės 1-osios potekstę, o ir didelę šito reikšmę šiandienai; apie dabarties Lietuvos visuomenines, politines aktualijas, apverktiną šalies darbininkijos situaciją, aštrėjančius socialinius prieštaravimus. būtinumą kelti dirbančiųjų klasinį sąmoningumą. Tarp kitų, pasisakė ir SLF(m) valdybos atstovai K. Voiška, M. Bugakovas ir K. Bilansas.
Pasibaigus kalboms, sekė neoficialioji renginio dalis, susirinkusiems tarpusavy bendraujant ir dalinantis kartu atsineštais gėrimais bei užkanda. Išsiskirstyta su pakilia nuotaika, pasiryžus toliau visais įmanomais būdais dirbti ir kovoti žinant, kad artėjantys sujudimai Europoje ir Lietuvoje reikalaus iš mūsų rimto pasirengimo bei organizacijos.
SLF(m) Infocentras
