„Skaitmeninėje politekonomijoje“ aš aprašiau logiką, kaip veikia šiuolaikinis skaitmeninis kapitalas. Dėl technologinių ypatybių skaitmeninio kapitalo gamybos procese vartojamoji vertė atsiskiria nuo vertės, o ši kuriama tol, kol kuriama naujovė. Todėl platforma gali egzistuoti tik tol, kol jinai plinta. Šitai galima padaryti keturiais būdais: 1) užvaldant naujas ekonomikos sritis; 2) užvaldant naujas geografines sritis; 3) užvaldant naujas žmogaus gyvenimo sritis; 4) kuriant naujus poreikius. Todėl per pastaruosius 10-15 metų mes matoma drastišką skaitmeninio kapitalo sklaidą visuomenės gyvenime.
Kapitalas negali augti be darbo. Darbas yra augimo faktorius kapitalui. Pvz., ankstesniame straipsnyje minėtas Adobas yra platforma, kurioje dizaineriai kuria grafiką. Įsivaizduokime dizainerį, kuris kuria pakuotę kefyrui, kurioje tas kefyras bus parduodamas. Dizainerio studija gauna atlygį iš kefyro gamintojo, kuris savo ruožtu darosi pelną iš darbininkų darbo gamykloje. Arba iš kitos pusės. Darbininkai gamina gamykloje kefyrą ir kuria pridedamąją vertę. Toji vertė paskui paskirstoma įvairiems dalykams, tame tarpe ir cirkuliacijos poreikiams. Šitoji dalis tenka dizaino studijai, kuris yra cirkuliacijos dalyje. Dizaino studija savo ruožtu moka Adobui, kad jos dizaineris galėtų naudotis jo infrastruktūra. Taip dalis pridedamosios vertės iš kefyro gamyklos atitenka Adobui, kuris sukūrė Photoshopą. Tiesą sakant, Adobas čia turi santykį netgi su dviem kapitalais – gamybiniu ir prekybiniu, jei reklamą priskirti prie prekybos dalies. Tai yra renta. Savo ruožtu renta negali augti be kito kapitalo, jeigu kapitalo. Šiuolaikinė skaitmeninė platforma turi savyje rentiškumą. Jinai gauna dalį vertės, esančios kitame kapitale. Kaip darbas yra augimo faktorius kapitalui, taip kitas kapitalas yra augimo faktorius rentos kapitalui.
Iš kitos pusės, Adobo negalima pavadinti tiesiog rentiniu kapitalu, tiesiog pasisavinimu, nes jis nuolatos dirba ties Photoshopo infrastruktūra, kurdamas naudingąjį efektą, kuris leidžia dizainos paslaugas teikti efektyviau. Taigi, čia įvyksta ir mainai. Adobe viduje renta sąveikauja su paslauga. Bet jeigu čia susipynusi renta ir paslauga, tai nebėra vien tik renta arba vien tik paslauga. Todėl jos čia sąveikaudamos sudaro naują kokybę – platforminį kapitalą, kaip naują kapitalo rūšį. Ši kapitalo rūšis XXI amžiuje apsiformino ir išskyrė save iš kitų kapitalo rūšių kaip nauja galia. Platformos – tai Google, Facebook, Microsoft, Adobe, Twitter, Tiktok, Netflix, Apple ir masė kitų.
Rentos pavidalu į platformą suteka dalis pridedamosios vertės, kuriamos kitose sferose. Kaip pavyzdį paimkime piceriją, kurioje kepėjai kepa picas. Picerija užsako reklamą Facebooke. Kaip ir dizaino studijos atveju, išlaidos tai reklamai gaunamos iš kepėjų kuriamos pridedamosios vertės Toji vertė paskirstoma – dalis tenka cirkuliacijos reikmėms, šiuo atveju – reklamai. Tokiu būdu, dalis pridedamosios vertės, sukurtos picerijoje, atsidūrė Facebooke. Tas pats su pavežėjais, kurjeriais. Kokiame nors Bolte kurjeris savo transportavimo paslauga kuria naudingąjį efektą, naują pridedamąją vertę, ir jos dalis atsiduria Facebooke Boltui besireklamuojant. Arba, sakysime, bankas nori pareklamuoti savo paskolų teikimo galimybes. Tuo tarpu pats bankas jau dalino kažkam paskolas ir gavo iš jų procentus. Labai gali būti, kad davė kokiam nors pramonininkui, ir atitinkamai pridedamoji vertė, sukurta pramonėje, procento pavidalu nutekėjo į banką. Bet iš banko dalis – savo ruožtu į Facebooką. Tokiu būdu platforma pasiima vertę iš bet kokio subjekto. Jai nesvarbu, ar tai galutinis individualus vartotojas, ar picerija, ar bankas. Ar pramonė, ar transportas. Dėl technologinių ypatybių ir proceso automatizacijos, platforma turi labai daug klientų, ir gali jiems teikti paslaugą pastoviu pagrindu. Todėl platformos uždirba daugiau, negu tie, kurie gyvena išskirtinai iš savo produkto. Facebookas pagal pardavimus ir operacines pajamas šiais metais pralenkė Intelį, nors yra kelis kartus jaunesnis už jį – 85/32mlrd. ir 77/23mlrd. https://www.sec.gov/ix?doc=/Archives/edgar/data/1326801/000132680121000014/fb-20201231.htm ir https://www.sec.gov/ix?doc=/Archives/edgar/data/50863/000005086321000010/intc-20201226.htm Microsoftas senesnis, atitinkamai, jis daugiau jau ir uždirba už šituos abu, nes daugiau šaknų suleidęs – 143/52mlrd. https://www.sec.gov/ix?doc=/Archives/edgar/data/789019/000156459020034944/msft-10k_20200630.htm Bet šitas jo atotrūkis įsibegėjo kartu su tokiais jos produktais kaip Azuras ir pan., t.y. kai Microsoftas nustojo būti tiesiog Windowsų kūrėju. Vėlgi – platformizavosi. Tas pats pritaikoma visoms skaitmeninėms platformoms – Googlui, Amazonui ir kt. Šita pritekėjusi pridedamoji vertė prisideda prie to, ką tų platformų darbuotojai iš tikrųjų kuria tobulindami technologinę infrastruktūrą – jie kuria naują pridedamąją vertę. Tokiu būdu, čia mes matome kelias pridedamąsias vertes. Todėl platformų uždarbiai didesni. Intelis nėra platforma – jis gamina savo produktą ir jį parduoda vienetiniu būdu.
Taigi, mes matome tam tikrą tęstinumą. Kaip Marksas sluoksniavo gamtą, žemės ūkį, pramonę, o po to prekybinį kapitalą ir finansinį, taip dabar mes matome naują sluoksnį, kuris „užlipa“ ant visko – platformą. Kaip ir visoje istorijoje eigoje kapitalas sutekėdavo į naujausią sritį – kažkada pramonę, paskui finansus, paslaugas – taip dabar jis masiškai bėga į skaitmeninę platformą.
Tačiau kas tokio magiško yra platformoje, kad kito kapitalo rūšys atiduoda jai dalį savo prieaugio? Giluminiame lygmenyje platformos egzistavimo pagrindas – ir išskirtinumas, dėka kurio kitos kapitalo rūšys atiduoda jai dalį savo prieaugio – yra duomenys. „…pažengęs XXI amžiaus kapitalizmas pamažu susikonstravo tokiu būdu, kad išgautų ir panaudotų ypatingą žaliavos rūšį – duomenis. <…> …technologijos, būtinos paprastus veiksmus paversti registruojamais duomenimis, sparčiai pigo, ir perėjimas prie skaitmeninės komunikacijos pavertė tokią registraciją labai paprasta. <…> Platforma – tai ne tiek nauja rinkos aikštelė, kiek bazinė infrastruktūra, nustatanti įvairių grupių tarpusavio santykį“ ir „leidžia platformos turėtojui gauti privilegijuotą prieitą prie šio santykio registro“ (Ник Срничек «Капитализм платформ», Москва, 2019, с.37-42). „Duomenys – tai XXI amžiaus nafta“.
Kiekviena platforma savo viduje turi objektą, apie kurį išgauna duomenis. Ar tai būtų mechanizmas, jeigu tai pramoninė platforma, ar žmogus, jei ji susijusi su vartotoju. „Rolls Royce įvedė „prekė kaip paslauga“ modelį: aviakompanijos neperka variklių – jos apmoka juos pagal valandinį užmokestį. Mainais Rolce Royse suteikia techninį palaikymą ir keičia detales. Duomenys lieka pagrindine žaliavos rūšimi šioms platformoms taip pat, kaip ir kitoms. Prie visų variklių prijungiami davikliai, ir apie kiekvieną reisą renkama daugybė duomenų, kurie paskui kartu su duomenimis apie oro sąlygas ir informacija iš dispečerių tarnybų, siunčiami į „valdymo centrą“ Didžiojoje Britanijoje. Čia analizuojama informacija apie variklių nusidėvėjimą, galimas problemas, planinę apžiūrą. Šie duomenys tampa ypatingai vertingi išstumiant konkurentus ir užtikrinant savo pranašumą prieš bet kokią kitą firmą, kuri bando įžengti į reaktyvinių variklių aptarnavimo rinką“ (ten pat, p.67-68)
Tokiu pat būdu Facebookas renka duomenis apie savo vartotojus, kad labiau prikaustytų jų dėmesį ir efektyvintų savo reklamos teikimo galimybes. Kaip ir Adobe, kuris nuolat tobulina savo infrastruktūros galimybes reklamos ar kitokios kūrybos subjektams. Mūsų laikais tai tapo vadinamaisiais „duomenų ežerais“, prie kurių tiesiasi visos platformos. Todėl Microsoftas kuria arba supirkinėja visus galimus „duomenų ežerus“, ar tai būtų Linkedinas, ar Azuras, kurio infrastruktūroje kitos kompanijos gali spręsti savo gamybinius reikalus. Šiuo požiūriu platformos egzistavimo pagrindą, dėka kurio vėliau auga jos kapitalas, galima būtų išreikšti tokia formalizacija:
techninė infrastruktūra → objekto atsiradimas → duomenų apie objektą išgavimas → objekto keitimas → duomenų apie objektą išgavimas → objekto keitimas → …pasikartojimas…
Rolls Royce atveju tai:
variklio atsiradimas → duomenų apie variklį išgavimas → variklio keitimas → duomenų apie variklį išgavimas → variklio keitimas → …ir taip be pabaigos…
Facebooko atveju tai:
vartotojo pritraukimas → duomenų apie vartotoją išgavimas → vartotojo dėmesio prikaustymas remiantis šiais duomenimis → duomenų apie vartotoją išgavimas → vartotojo prikaustymas remiantis šiais duomenimis → …ir taip be pabaigos…
Adobe:
dizainerio pritraukimas → duomenų apie dizainerio darbą išgavimas → techninės infrastruktūros tobulinimas remiantis šiais duomenimis → duomenų apie dizainerio darbą išgavimas → techninės infrastruktūros tobulinimas remiantis šiais duomenimis → …ir taip be pabaigos…
Platformai nėra svarbu, ar prieš ją žmogus, ar koks nors mechanizmas. Jai tai yra vienodi objektai. Žmogus jai yra tokia pati vartojamoji vertė kaip ir variklis. Todėl platforma vartotojus nagrinėja elgesio požiūriu, tačiau niekada – kaip gyvų būtybių su motyvacijomis, kurios yra už kapitalo cirkuliacijos ribų. Čia mes turime pagundą užsiduoti egzistenciniais klausimais, tačiau šioje vietoje tai dar būtų anksti.
Tai nėra vien žmogaus objektivacija. Darbui su žmogumi arba kitu kapitalu, platforma vis dėlto turi jam kažką duoti. Platformos visuomet nusimato vadinamuosius „vartotojų scenarijus“, pagal kuriuos pritrauktas vartotojas turi praeiti tam tikrą kelią ir atlikti jam numatytą veiksmą – atlikti pirkimą, užsiregistruoti, palikti kontaktinius duomenis, paspausti like’ą ar bet kokį kitą veiksmą, kuris platformai tuo metu reikalingas. Tačiau šiame procese vartotojas nėra bevalis objektas. Jis bet kada gali palikti platformą, jei tą akimirką nepajus sau kažkokios vertės. Todėl platforma priversta taikytis prie jo poreikių – minties staigumo, pripažinimo troškimo, noro kažką turėti ar bet kokios kitos aspiracijos. Tačiau žinodama šiuos poreikius, tiksliau, juos identifikavusi, ji gali kažkuria dalimi juo manipuliuoti. Todėl mes čia matome abipusį grįžtamąjį ryšį ir abipusę priklausomybę.
Tokiam vartotojo nukreipimui ir „vartotojo scenarijų“ tobulinimui visada reikalingi duomenys apie šio vartotojo elgesį platformoje. Nuo to viskas prasideda. Iš tiesų čia platforma įtakoja žmogų, o žmogus – platformą. Todėl mes čia matome abipusę abipusį grįžtamąjį ryšį, kuri ir nusako platformos egzistencinį lygmenį. Tai visada yra sąveika tarp gyvo ir negyvo. Tarp dvasios ir algoritmo. Tarp žmogaus ir mechanizmo. Platforma visada bandys įtakoti žmogų biznio interesais, bet ji niekada negalės egzistuoti be žmogaus. Ji įtakoja žmogaus sprendimus, bet keičiasi nuo žmogaus pati.
Darykime prielaidą, kad mes apytiksliai supratome platformos vietą dabartinėje visuomenėje. Tačiau norint suprasti jos istorinę užduotį, į istorinius ciklus reiktų pažvelgti giliau.
Iš tiesų, kiekvienas iš aukčiau minėtų ciklų – žemės ūkis, pramonė, finansai, paslaugos – yra susijęs su technologiniais išradimais ir kvalifikuoto bei nekvalifikuoto darbo kaita. Darbo rinka gyvena ciklais, svyruodama tarp kvalifikuoto darbo ir nekvalifikuoto. Įdiegus naują išradimą ir nusistovėjus gamybos ypatybėms, procesas standartizuojamas. Atsiradus naujam išradimui, kuris padeda didinti vertę, kapitalas metasi į šią sritį, ir kad galėtų tai įsidiegti, jam prireikia kvalifikuotos darbo jėgos, nes gamyba nauja ir nenusistovėjusi. Kvalifikuota darbo jėga yra brangiau apmokama. Besivystant sričiai gamybos ypatybės nusistovi, standartizuojasi ir kapitalas noriai diegia šiuos standartus, nes tai išlaisvina jį nuo kvalifikuotos darbo jėgos. Kvalifikuota darbo jėga jam pavojinga, nes į ją reikia daug investuoti, o ji gali pasitraukti, ir kapitalas patirs nuostolius. Be to, kapitalo augimo logika visada remiasi darbo kaštų mažinimu arba gyvojo darbo laiko kiekviename konkrečiame prekės vienete mažinimu. Nes tai ir yra tas „tarpelis“, kuris jam leidžia augti. Kvalifikuota darbo jėga reiškia didelius darbo kaštus. Todėl jis vėl suskirsto darbo procesą į atskiras standartizuotas dalis ir kiekvieną iš jų automatizuoja (kas grynai technologiniu požiūriu taip pat yra progresas). Tokiam darbui kvalifikuotos darbo jėgos nebereikia ir ciklą ima keisti nekvalifikuota darbo jėga, kuriai užtenka mažesnio pasiruošimo, kuris yra suvienodinta, tarpusavyje konkuruojanti ir pigi. Čia kapitalas jaučiasi užtikrintai ir stipriai. Jam tokia darbo jėga yra patogi ir pigi. Paskui jis čia išsemia savo augimo galimybes, o technologinis progresas atveria naujas, atsiradus naujiems išradimams. Ir vėl viskas vyksta iš naujo. Taip keičiasi darbo rinkos ciklai. Jie susiję su aukštu pragyvenimo lygiu plintant kvalifikuotai darbo jėgai ir smukimu vykstant darbo dekvalifikacijai.
Jeigu tęsti Markso tradiciją, tai galima būtų formalizuoti tokiu būdu (įskaitant, kad ji visuomet bus tik apytikslė):
naujas išradimas → kapitalas diegia jį į ekonomiką → kvalifikuotos darbo jėgos prieaugis → gamybos ypatybės standartizuojamos → darbo jėgos dekvalifikacija → augimas išsisemia → naujas išradimas → …ciklas kartojasi…
Ir taip be galo. Įdomu tai, kad į šiuos kintamuosius galima dėti kitas reikšmes, tačiau etapai lieka tie patys. Pvz., kvalifikaciją galima pakeisti pragyvenimo lygio kilimu arba visuomenės gerove. Dekvalifikaciją galima pakeisti pragyvenimo lygio smukimu arba klasių kovos paaštrėjimu. Tokiu būdu, ciklas atrodytų taip:
naujas išradimas → ekonomikos atnaujinimas → pragyvenimo lygio pakilimas → ekonomikos nusistovėjimas → pragyvenimo lygio smukimas → augimo šaltiniai išsisemia → naujas išradimas → …ciklas kartojasi…
arba:
naujas išradimas → keičiamas gamybos pobūdis → klasių kovos nuosmūkis → stagnacija → klasių kovos pakilimas → gamybos krizė, perprodukcija → naujas išradimas → …ciklas kartojasi…
…kas rodo tam tikrą šios formulės universalumą. Ir galbūt leidžia susiorientuoti, kokiame etape mes esame. Pagal šią formalizaciją, mes greičiausiai gyvename kvalifikuoto periodo pabaigoje, ir standartizacija jau yra prasidėjusi. Jeigu kažkada tai buvo garo variklis ar po jo sekęs konvejeris, tai šį kartą tai yra procesorius ir dirbtinis intelektas.
Toks ciklas rodo kiekvieno iš anksčiau minėtų istorinių etapų pradžią ir pabaigą – ankstyvojo kapitalizmo, pramoninio kapitalizmo, finansinio kapitalizmo, paslaugų kapitalizmo ir galiausiai šiuolaikinio – platforminio kapitalizmo.
Ši etapų kaita tam tikra dalimi nusako ir tas kovas, kurias mes regėjome netolimoje praeityje ir susiduriame iki šiol. Platforminis kapitalas tapo jėga, kuri pagal savo turtą, turimus aktyvus ir įtaką visuomenei pralenkė tradicines kapitalo rūšis. Dabar didžiausių korporacijų sąrašuose jis jau gretinasi arba lenkia netgi bankus (jau nekalbant apie kažkada visus bauginusias naftos korporacijas). Priešpastatęs save visoms likusioms kapitalo rūšims, jis iš tiesų sukūrė naują prieštaravimą. Šiuo atveju tai yra prieštaravimas tarp platforminio kapitalo ir kitų kapitalo rūšių, ypač gamybinio. Mes matom, kad yra kažkoks neapčiuopiamas konfliktas tarp Baideno ir Trampo, tarp Rytų ir Vakarų, tarp Šimonytės/Armonaitės ir kokio nors Uspaskicho/Radžvilo, ar kas ten bebūtų. Už viso šio skirtingų pasaulėžiūrų ir pasaulėjautų susidūrimų mes galime pamatyti konfliktą tarp platforminio kapitalo ir labiau tradicinių kapitalo rūšių.
Tradiciniam kapitalui reikalinga šeimos ideologija, nes taip perduodama nuosavybė ir taip įtvirtinamas visuomeninis darbo padalijimas. Platforminiam kapitalui priešingai – nereikalinga nuosavybė ir jis dalina kitaip. Jis skaitmeninis, jis gali veikti visame pasaulyje, jam užtenka ne tokio didelio darbuotojų skaičiaus ir reikia masinio vartotojo. Jisai sotinasi rentos būdu. Platformų ekonomika – tai nuomos ekonomika. Facebooko infrastruktūra nuomojama prekėms reklamuoti. Adobe infrastruktūra – reklamoms kurti. Lygiai taip pat toliau bus nuomojami automobilai, dviračiai, butai. To reikalauja platformos plėtros logika, o tam savo ruožtu minėtoji nuosavybė turi būti atimta iš jos turėtojų. Kad tai ideologiškai pagrįsti (o to reikia visiems visuomeniams reiškiniams, nes žmonėms reikia kažkuo tikėti), atsiranda priešinga ideologija – sutraukyti nuosavybės perdavimo saitus, t.y. sutraukyti tradicinę šeimą. Ir atvirkščiai, senasis gamybinis kapitalas ginkluojasi tradicinės šeimos idėja, kuri sergėja jį, jo perdavimą iš kartos į kartą ir visuomeninį kaupimą. Atitinkamai, iš to išplaukia ir nacionalizmas, kuris čia eina koja kojon – pramoninis kapitalas vienaip ar kitaip bus nacionalinis arba kitaip ribotas. Platforminiam kapitalui nereikia nacionalizmo, nes jam nėra ką saugoti. Jam nereikia tradicinės šeimos ir netgi aiškių lyčių skirtumų. Aišku, tai neišsemia viso klausimo ir galimai sudaro vieną iš jo aspektų. Tačiau reikia suprasti, kad pramoninis kapitalas pasmerktas pralaimėjimui, nes platforma yra nauja istorinė pakopa. Trampo pralaimėjimas yra visiškai logiškas šiuo atveju. Vienokiu ar kitokiu būdų, toks pralaimėjimas įvyks visur.
Kalbant apie nuomos ekonomiką, apibendrinti galima būtų taip. Visuomenėje visada yra ribotas vertės kiekis. Jis yra toks, kiek sukūrė visuomenė tuo konkrečiu momentu. Ir kiekvienas žmogus gali turėti tiek, kiek pats sukūrė. Ne daugiau ir ne mažiau. Norint turėti daugiau, neįmanoma to padaryti niekaip kitaip, kaip tik paimant vertę iš kitų. Ir nuoma čia atlieka tą pačią funkciją. Tai yra renta iš esmės. Platforma – tai yra būdas, kaip tai vyksta šiame istoriniame etape. Platforminis kapitalas gali augti tik tol, kol jis plečiasi. Dabar jis plečiasi, užvaldo naujas sritis, imdamas rentą iš jų. Vyksta smulkesnio biznio nusiurbimas įvairiais pavidalais (įskaitant ir karantiną). Taip vertė perteka į platformos turėtojų rankas. Kartu su juo atsiranda vertės pasisavinimas ir iš gyventojų – paliekant juos be asmeninės nuosavybės. Plintanti automobilių nuoma, butų nuomą, naudojimosi reikmenų nuomą ir t.t. – tai naujas šaltinis vertei pertekėti į aukščiausiąjį sluoksnį. Tai yra vertės perskirstymas aukščiausiojo sluoksnio naudai, paimant ją iš visų likusiųjų. Ir kiekvieno žmogaus ar kitokio ekonominio subjekto sukuriama vertė bus paimama nuomos pavidalu. Tai visada bus pertekėjimas platformoje.
Faktiškai, galima kalbėti apie naują visuomenės egzistavimo būdą. Jeigu anksčiau visuomenė egzistavo remiantis privačia nuosavybe ekonomikoje ir palyginti plačia asmenine nuosavybe tarp gyventojų, ir buvo reguliuojama vienokiais ar kitokiais rinkos mechanizmais, tai dabar vykstanti nuomos ekonomikos plėtra greičiau nusako tiek privačios, tiek to, kas anksčiau buvo asmeninės nuosavybės dalyje, koncentraciją mažučiame aukščiausiame sluoksnyje, ir jos paėmimu iš visų likusių gyventojų. Tuo pačiu tai yra visuotinė sistematizacija, įvedant įvairius registro būdus (QR kodai, vartotojų anketos, čipai ir pan.) ir efektyviai skirstant resursus bei pakankamai detaliai sekant rinkos bangavimus, kas kažkuria prasme netgi kelia klausimą apie sąsajas su planine ekonomika.
Šiame kontekste vienokių ar kitokių QR kodų įvedimas individų identifikacijai yra neišvengiamas. To reikalauja vidinė platformos logika, nes leidžia kaupti duomenis apie objektą, šiuo atveju – žmogų. Kad apskaitytų jo veiklą ir priimtų sprendimus apie kokių nors produktų tobulinimą ar efektyvesnį resursų paskirstymą. Čipai, QR kodai ar bet kokia kita identifikacijos priemonė, yra logiška tolesnė kapitalizmo raida, netgi panašėjant jam į planinę ekonomiką, kažkuria dalimi. Iš esmės, kalba eina apie tai, kad protestuoti prieš QR kodus ar čipus būtų tas pats, kas XIX amžiuje protestuoti prieš fabrikų statybą. Bet tada kalba ėjo ne apie fabrikų griovimą, bet apie kovą, kuri išsivystė pačiuose fabrikuose, ir ką ji sukūrė, kokius sluoksnius, kokias gyvenimo sąlygas. Manau, dabar eina panašia linkme su QR kodais ar čipais. Kvalifikuotos darbo jėgos ciklas, prasidėjęs 60-ais metais su tranzistorių revoliucija, eina į pabaigą. Jo sukurtos technologijos pagrindu prasideda visuotinė visuomenės sistematizacija, kaip ir darbo pobūdžio standartizacija. Tai kitas kapitalizmo ciklas, kurį galbūt galima būtų vadinti platforminiu kapitalizmu.
Tuo tarpu reiktų suabejoti, kad tai yra apie „savų ir ne savų skirstymą“, „paklusnius ir ne paklusnius“, „sistemininkus ir antisistemininkus“, ar tuo labiau žmonijos išnaikinimą ir jos pakeitimą robotais. Depopuliacijoje nėra logikos. Žmonijos naikinimas visų pirma reikš darbo jėgos trūkumą. Dabartinė padėtis Lietuvoje su darbo rankų trūkumu gerai iliustruoja, kas tokiu atveju vyksta realioje ekonomikoje. Visų pirma, tai reiškia gamybos apimčių ir tempų mažėjimą. Nepaisant to, kad įvairių procesų automatizacija vyksta, tai visada yra apie darbo pobūdžio keitimą ir sąveiką tarp mašinos ir žmogaus. Mašina, ar tai būtų robotas ar dirbtinis intelektas, vis dar pritaikoma labai konkrečioms ir siauroms užduotims, į kurias ją turi nukreipti žmogus. Ji vis dar pati negali suvokti ar apsispręsti. Todėl tai ir yra dirbtinis intelektas, o ne dirbtinė sąmonė.
