Šiek tiek apie buržuazinę „demokratiją“

Vidinė kova (prieštaravimai) buržuazinių politikų gretose duoda ir teigiamų rezultatų. Jų tarpusavio kova dėl įtakos labiau atidengia tos visuomeninės grupės demokratijos supratimą. Kuris „taikos“ metu yra maskuojamas bei piešiamas tik rožinėmis spalvomis.

Turime pmenyje Prezidentūros užsakytą visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro „Vilmorus“ apklausą. Ji buvo vykdyta Balandžio 8-17 dienomis ir apėmė 16 klausimų. Šiame straipsnyje nesigilinsime į vertybinius klausimus, apie juos gausiai rašo kitos žiniasklaidos priemonės. Mus, šiame etape, labiausiai domina valdymo klausimai ir tai kaip juos vertina žmonės.

Labai aiški gyventojų nuomonė į dabartinės valdančiosios Seimo daugumos avangardo TS-LKD inicijuojamą politinę reformą (tiesiogionių mero rinkimų atšaukimas ir bandymai prezidentą pradėti rinkti Seime).

Kaip žinome, jiems pavyko pasiekti, jog tiesioginiai merų rinkimai būtų pripažinti antikonstituciniais. Tiesa, antikonstituciniai merai kažkaip galės valdyti iki 2023 metų pavasario, na, bet toliau kaip ir negalima. Nebent Seime 94 parlamentarai (tiek reikia, jog būtų galima keisti Konstituciją Seime) kažkaip susitars kaip įkonstitucinti merų rinkimus. Kas nebus lengva.

Ką apie tai mano gyventojai? Prezidentūros inicijuotoje apklausoje teigiama, kad net 89,5 proc. apklaustųjų mano, jog merai turi būti renkami tiesiogiai, vos 4,7 proc. mano priešingai.

Beje, panašiai gyventojai mano ir su dar viena, tiesiogiai renkama, institucija. Liaudis, vis tik nori tiesiogiai rinkti šalies Prezidentą ir už tai pasisako net 95,4% apklaustųjų. Mintį, kad Prezidentas turi būti renkamas Seime palaiko tik… 1,7 proc. apklaustųjų.

Akivaizdu, jog visuomenėje yra gan populiari mintis tiesiogiai rinkti savo politinius atstovus. 72,4 proc. gyventojų tiesioginiai mero rinkimai paskatintų ar greičiau paskatintų dalyvauti vietos savivaldos rinkimuose.
O padidėjęs rinkėjų aktyvumas, nėra didelė paslaptis, labai neparankus vienai tokiai partijai. Kuri turėdami gan ištikimą ir aktyvų „elektoratą“, kuris bet kuriuo atveju į rinkimus ateina, gali išlošti iš krentančio likusių rinkėjų aktyvumo.

Na ir vyšnaite ant torto tapo vienas apklausos rezultatas kurio, iš pradžių, nenorėjo viešinti Prezidentūra. Buvo iškeltas klausimasi, ar piliečiams turėtų būti suteikta teisė atšaukti iš Seimo išrinktus narius. Į šį klausimą 82,2 proc. respondentų atsakė teigiamai, 7 proc. – neigiamai, o 10,8 proc. respondentų neturėjo nuomonės.

Reakcijos į šių apklausų rezultatus, ir tai, jog išvis tokie klausimai buvo užduoti bei paviešinti jų atsakymai buvo esminė viso triukšmo priežastis.

Valdančioji klasė buvo pastatyta į labai nepatogią poziciją ir buvo priversta lementi keistus atsakymus (aišku, dauuguma tiesiog koncentravosi į šalutinius klausimus: Stambulo konvenciją, partnerystės klausimai ir panašiai).

Seimo pirmininkė Čmilytė dėl galimybės piliečiams atšaukti Seimo narį atsakė taip:

„Nelabai įsivaizduoju vakarietiškoje, demokratiškoje valstybėje atšaukimo mechanizmo. Mes turime labai aiškius mechanizmus – turime Seimo narių apkaltą, kurios procedūra yra ir naudota ne vieną kartą, ir yra aišku, kokiais atvejais ji turėtų būti taikoma, bet svarbiausias mechanizmas yra rinkimai.“

Tačiau Seimo pirmininkė pamiršo paminėti, jog apkaltą Seimo nariui gali inicijuoti tik kiti Seimo nariai (ne mažiau 60% jo kolegų). Eiliniai piliečiai tokios galimybės neturi, tad Seimo nario atšaukimo mechanizmas ir būtų tas svertas kuriuo rinkėjai galėtų dėti „pliucha“ susikompromitavusiui bei jų interesus nebeatstovujančiam Seimo nariui.

Tačiau liberalams toks mechanimas „Vakarietiškoje demokratiškoje valstybėje“ atrodo neįsivaizduojamas. Taip sakant, lauk rinkimų, žmogeliuk. Dabartinė demokratija tai ne daugumos valdžia. Štai jums Vytauto didžiojo universiteto politologo Dr. Bernaro Ivanovo nuomonė šiuo klausimu

Taigi taip. Šalin demokratiją masėms ir daugumai! Tegyvuoja demokratija mažumoms!

Tačiau grįžkime trumpam prie Čmilytės paminėtų rinkimų. Ar žinote faktą, jog buvo laikai kai Lietuvoje partiją galėjai įkurti surinkęs 400 steigėjų? Vėliau atsirado reikalavimas turėti jau 1000 steigėjų, na o dabar reikia 2000. Keista. Gyventojų skaičius mažėja, bet reikalavimai jnorint įkurti partiją tik didėja.
Tačiau Seimo narių skaičius, na niekaip, nemažėja. Matyt jie ir yra ta mažuma kurią ir turi saugoti liberali demokratija, tskant.

Na o visi dvarelį aptarnaujantys „mokslininkai“ ir nuomonės formuotojai rašo beleką, kad tik parodytų, jog tikrojoje demokratijoje viską lemia ne masės ir jų valia. Skaityti Mažvydą Jastramskį, Paulių Gritėną ar dar kas nors iš plačiai tiražuojamų sistemos aptarnautojų.

Šioje vietoje verta prisiminti taiklų buržuazinių mokslininkų Lindblom ir Woodhouse pastebėjimą. Jie savo knygoje „Politikos formavimo procesas“ rašė:

„Profesionali politikos analizė yra linkusi paremti egzistuojančią socialinę tvarką ir joje vyraujantį privilegijų ir nepritekliaus pasiskistymą.
Viešosios politikos profesionalai, kaip ir visi socialinės, fizikos ar biologijos sričių mokslininkai, tampa priklausomi nuo elito dotacijų: jie dirba kartu su elitu, siekia elito pripažinimo ir tapatina save su elitu.“

Todėl, iš esmės, yra nepaprastai juokingos kalbos apie kažkokią demokratiją. Kokia tai demokratija jeigu dauguma tegali tik kartą kas kelis metus įteisinti vieną ar kitą valdančiosios klasės atstovą? Be jokios galimybės jį atšaukti jeigu pasirodys, jog jis tėra eilinis sisteminis papūnis.

Tad tik palinkėkime tokiais „demokratijai“ kuo greičiau išnykti ir nulipti nuo mūsų sprandų. Mes nenorime liberalios, mažumas atstovaujančios, demokratijos. Ne, mes norime Liaudies demokratijos.

Už ją ir pakovosime.

Marius Jonaitis
Socialistų partija