Šių 2020 metų gegužės 1-ąją, nežiūrint besitęsiančio karantino režimo, Lietuvos marksistai Tarptautinę darbo žmonių solidarumo dieną paminėjo gana nestandartiškai – susirinkdami ne kokioje nors aikštėje ar salėje, bet kapinėse, prie velionio LKP Generalinio sekretoriaus Mykolo Burokevičiaus (1927-2016) kapo.
Vieta pasirinkta neatsitiktinai, kadangi būtent gegužės 1-osios išvakarėse buvo pastatytas M. Burokevičiaus ir jo žmonos Veronikos (1929-2012) antkapinis paminklas, prie kurio prisidėjo eilė SP narių bei bendraminčių. Po eilės proginių kalbų, kaip paprastai, susirinkusieji neformaliai pabendravo ir paskiau, pakiliai nusiteikę, išsiskirstė.
Renginys nebuvo didelis, bet turėjo žymią simbolinį reikšmę: ir dirbančiųjų solidarumo, teisingos visuomenės santvarkos idėją, ir pagerbimą žmogaus, savo gyvenimą ir likimą susiejusio būtent su šios – komunistinės, tarybinės idėjos ir projekto – likimu.
Iš tiesų, Gegužės 1-oji gi kilusi iš 1886 m. Čikagoje įvykusio mitingo už 8-erių valandų darbo dieną, kuriame dalyvavę darbininkai už tuos pačius idealus nepagailėjo nei sveikatos, nei gyvybės. Tuo tarpu M. Burokevičius tvirtai ir principingai laikėsi tiek paskutinių Perestroikos metų, tiek TSRS žlugimo ir galutinio kapitalizmo restauravimo akivaizdoje – masinės ir TSKP, ir LKP „viršūnių“ išdavystės fone. Dar daugiau: Burokevičius tapo pirmuoju potarybinės Lietuvos politiniu kaliniu, vietoje malonės prašymų pasirinkęs 12 metų kalėjimo už tai, kad liko ištikimas ir savo įsitikinimams, ir Tarybinei Tėvynei.
Kaip pažymėjo minėjime kalbėję Visuomeninio judėjimo „Socialistų partija“ nariai, paskutinysis LKP lyderis buvo žmogiškų ir politinių savybių prasme tikrų tikriausias Vytauto Landsbergio antipodas. Galbūt, kai kur dogmatikas ar šiaip žmogiškai klydęs, vis dėlto M. Burokevičius įkūnijo tikrojo patriotizmo ir nepalaužiamos ištikimybės komunizmui dvasią. Šiuo požiūriu jis išlieka pavyzdžiu visiems Lietuvos komunistams ir ypač jauniesiems, nuo kurių priklausys judėjimo mūsų krašte ateitis.
