Padėtis Europoje pradėjo aiškiai priminti situaciją, susiklosčiusią prieš Antrąjį pasaulinį karą. Prancūzijos Senatas tarsi laiko mašina sugrąžino piliečius į grėsmingus prieškario metus, balandžio 9 dieną priėmęs įstatymo projektą, pažeidžiantį teisę streikuoti. Šis žingsnis, priimtas augant profesinių sąjungų judėjimui, sukėlė kairiųjų ir profesinių sąjungų pasipiktinimą bei kaltinimus vyriausybę kėsinantis į pagrindines darbuotojų teises.
„Aptarnavimo tęstinumo užtikrinimo“ pretekstu Senato dauguma, kurią sudaro dešinieji ir centrai, balsavo už streikų apribojimą transportui tam tikrais laikotarpiais, įskaitant mokyklų atostogas, valstybines šventes ir ypač olimpines žaidynes. Įstatymo projektas taip pat numato pailginti įspėjimo apie streiką terminą, padidinti „minimalų paslaugų lygį“ ir atšaukti įspėjimus, po kurių neseka veiksmai.
Šios priemonės reikalingos siekiant nuslopinti kolektyvinius darbuotojų veiksmus, todėl streikai tampa sunkesni ir brangesni. Įstatymo projekto šalininkai teigia, kad būtina ginti „bendrąjį interesą“, tačiau iš tikrųjų įstatymas tarnauja kapitalo interesams, jo siekiama slopinti augantį profesinių sąjungų judėjimą.
Streikai yra teisinė priemonė darbuotojams apginti savo teises ir pagerinti gyvenimo sąlygas. Šių teisių apribojimas yra rimtas demokratijos principų pažeidimas ir pavojingas precedentas Europai pasineriant į naują ekonominę krizę ir atgyjant prieš darbininkus nukreiptoms bei antikomunistinėms nuotaikoms.
Taigi, laisvoje Europoje vyksta pensinio amžiaus didinimas, streikų ribojimas, socialinių išmokų mažinimas ir politikų derybos su oligarchais dėl vyriausybių paskyrimų. Taip veikia buržuazinė demokratija.
SP Infocentro vertimas
Šaltinis: https://t.me/dialectic_club
