Prancūzijoje revoliucija?

Pilietinės sukilimas Penktojoje Respublikoje yra tikrai įspudingas. Nors šalies prezidentas Makronas per televizijos laidą, skirtą „pensijų reformos būtinybei pateisinti“, įžūliai slepia po stalu 80 000 eurų kainuojantį laikrodį, Prancūzijos miestai tiesiogine prasme dega. Miestiečiai niokoja gatves, o sužeistų policijos pareigūnų skaičius jau pasiekė 500 žmonių. Tinkle pasirodė vaizdo įrašas, kuriame saugumo pajėgos ant rankų išsineša sąmonės praradusius kolegas.

Protestuotojų reikalavimai nepasikeitė – pensijų reformos panaikinimas ir vyriausybės atsistatydinimas. Nacionalinės Asamblėjos sprendimas atmesti šalies vyriausybei pateiktą nepasitikėjimą tik įpylė žibalo į ugnį. Dar daugiau prancūzų išėjo į gatves. Vidaus reikalų ministerija nurodė, kad protestuotojų skaičius siekia 1 mln., o profesinės sąjungos – 3 mln.

Prancūzija jau labai seniai nepatyrė tokios gilios socialinės ir ekonominės krizės. Daugybė klaidų, susikaupusių per dešimtmečius, sukūrė visą eilę problemų, kurių dabartinė vadovybė nesugeba išspręsti. Daug smūgių buvo smogta laisvę mylintiems respublikos piliečiams. Jų miestai prisipildė agresyvių migrantų, radikalai žurnalistus šaudė tiesiog redakcijoje, o gatvėse vyko teroristiniai išpuoliai.

Kruopščiai priglausti Prancūzijos vyriausybės, buvę Ičkerijos smogikai atsinešė smurto kultūrą, kurios auka tapo nekaltas mokytojas. Tai pasiekė tašką, kad vietoj kruasanų ir Eifelio bokšto Paryžiaus simboliu tapo Afrikos sukčiai, kurie miesto centre organizavo „blusų turgų“.

Kita vertus, E. Makrono režimo bandymas finansinių ir ekonominių sunkumų naštą perkelti ant gyventojų pečių, neribotas dirbančiųjų išnaudojimas saujelės išnaudotojų naudai, valstybės išlaidų didėjimo tendencija padėti Ukrainos naciams, faktiškas karas prieš Rusiją ir rusų pasaulį, savo pačių opių socialinių problemų sprendimo nenaudai – visa tai galutinai perpildė darbo prancūzų kantrybės taurę.

Nerangus bandymas ekonomines problemas spręsti pensijų reforma pasirodė esąs tas lašas, perpildęs žmonių kantrybės taurę. Protestas virto uraganu, įtraukdamas visus į jį – net ugniagesiai pradėjo pereidinėti į protestuotojų pusę. Jei prie minios prisijungs saugumo pajėgos, Makrono ir jo valdžios padėtis taps katastrofiška. Prie Prancūzijos ambasadų Graikijoje ir Ispanijoje bei kitur vyko solidarumo su protestais Prancūzijoje akcijos.

Kad ir kiek dezinformuotų visuomenę bankrutuojančios kapitalistinės sistemos apologetai, kiek gąsdintų jas katastrofos perspektyva išnaudotojų galios kritimo atveju, faktas lieka faktu. Buržuazinė santvarka jau seniai atėmė iš žmonių gyvenimo perspektyvas, pasmerkia jas augmenijai, išnykimui, skiria „globalistų“ nusikalstamų planų įgyvendinimo instrumento vaidmenį. Darbo žmonės, be buržuazinės demokratijos chimeros, neturi ko prarasti!

Bet ar šie masiniai protestai peraugs į revoliucija? Atsakymą į šį klausimą tikriausia žino tik Bastilija…

SP Infocentras