Permainos

Gyvename didelių permainų laikais. Kadangi esame jų viduje, tai mums sunku įvertinti jų turinį, tendencijas ir galimas pasekmes. Tam, kaip žinia, reikalingas istorinis atstumas. Bet vis dėlto kai kurie itin reikšmingi ir turiningi pokyčiai matomi, kaip sakoma, plika akimi. Jų bent trys:

1. Informacinės technologijos. Per vienos kartos gyvenimą jos pasikeitė iš esmės. Nuo rašomos mašinėlės ir stacionaraus telefono iki kompiuterio, interneto ir įvairiausių „mobiliakų“. Gali susisiekti ir bendrauti bet su kuo ir bet kur. Ir tu gali visus stebėti ir pats esi visų stebimas. Pradėjome gyventi stikliniame pasaulyje. Bet kažkur jo viduje yra nepermatomas pastatas, kur sėdi pagrindinis stebėtojas, kurio niekas nemato. Bet jis mato visus.

2. Socialinė aplinka. Atrodo dar visai nesenai dažniausiai bendraudavome su tos pačios rasės, kultūros ir civilizacijos atstovais. Dabar gi socialiniuose tinkluose, įvairiose interneto grupėse, o kai kur ir vienoje gyvenamo namo laiptinėje ir net vienoje šeimoje tenka bendrauti ir gyventi kartu su skirtingų rasių, tikėjimų, kultūrologinės ir kitokios orientacijos žmonėmis. Dėl to, tradiciškai nusiteikęs aborigenas vienoje ar kitoje nacionalinėje valstybėje patiria vidinį diskomfortą ir nerimą bei jaučia nuolatinę mentalinę įtampą.

3. Žmogus. Matome kaip keičiasi pats žmogus. Jis keičiasi ne tik iš vidaus, bet ir iš išorės, keičiasi net jo biologinė prigimtis ir fizika. Žmogus gali keisti savo lytį, atskirus organus, įsimontuoti į savo kūną įvairius čipus bei implantus, prisipumpuoti įvairių vakcinų bei steroidų, įvairiausiai modeliuoti savo išvaizdą. Jo dvasinis gyvenimas primityvėja ir lengvai pasiduoda tikslinei vartotojiškos išorės įtakai.

Visi šie esminiai pokyčiai ( o jų yra žinoma ir daugiau) veda žmoniją į taip vadinamą „naują stebuklingą pasaulį“, kurio kontūrus įvairių sričių specialistai jau yra išprognozavę. Apibendrinant šias prognozes galima trumpai pateikti tokią jo viziją – tai skaitmenizuotas kiaurai permatomas unifikuotų ir kiborgizuotų, belyčių, betaučių, ir bevalių padarų žmogelinas, valdomas iš vieno nematomo centro.

Iškyla natūralus klausimas: ar galima ką nors priešpastatyti tokiai vystymosi tendencijai? Kaip su ja (tendencija), o ypač su jos nešėjais ir interesantais (nes niekas visuomenės gyvenime nevyksta savaime, visada yra suinteresuotos tam tikra įvykių raida grupės ir asmenys) kovoti?

Yra skirtingi atsakymai į šį klausimą.

Vieni siūlo grįžti į „katakombas“ kaip tai darė pirmieji krikščionis. Atokiose vietovėse kurti įvairias komunas, sektas, bendrijas, kaupti jėgas ir laukti geresnių laikų.

Kiti – eiti į darbo kolektyvus, telkti bei kelti dar likusį proletariatą į revoliucinę kovą.

Treti – propaguoja asmenybinį tobulėjimą, ragina užsiimti dvasinėmis rytų praktikomis, bendrauti su visata, kalbėtis su kosmosu, medituoti ir siekti nirvanos.

Ketvirti teigia, kad tik vegetarizmas ir veganizmas išgelbės šį nuodėmingą pasaulį ir pavers jį ekologiniu ir biologiniu rojumi.

Penkti siūlo ramiai sėdėti ant upės kranto ir laukti kol prošal praplauks priešo lavonas, nes viskas kartojasi šiame gyvenime ir esminės permainos jame jau ne kartą buvo. Ne veltui dar senovės kiniečiai nelinkėdavo niekam gyventi permainų laikais. Bet viskas galų gale kažkaip susitvarko ir sugrįžta į savo vėžes.

Yra ir kitokių gelbėjimosi variantų. Deja, visi jie paženklinti mažesne ar didesne utopiškumo doze. Bet ar yra koks realesnis būdas kaip pasipriešinti žmogų kaip homo sapiens griaunančiai permainų tendencijai?

Viskas iš tikrųjų vystosi pagal dialektinį spiralės dėsnį ir dabarties permainų laikotarpis iš dalies atkartoja XIX – XX amžių sandūros pasaulį, kai irgi naujų techninių išradimų fone Europą apgaubė įvairiausių konfliktų, krizių bei dekadanso ir dvasinės degradacijos reiškiniai ir atrodė, kad artėja pasaulio pabaiga. Tada viskas pasibaigė karais ir revoliucijomis, iš kurių galų gale išsirutuliavo socialistinė globalinio vystymosi alternatyva.

Ir nors XX amžiaus pabaigoje ši alternatyva buvo sužlugdyta, bet ji parodė, kad permainas galima nukreipti ir kita linkme – ne prieš žmogų, paverčiant jį kapitalo priedėliu ir pelno kalimo instrumentu bei žaliava, o, atvirkščiai, žmogaus labui, jo socialinio ir dvasinio pasaulio praturtėjimui ir visapusiškam vystymuisi. Ir tai galima padaryti be jokio rasizmo ir ksenofobijos, ryžtingai eliminavus panašius reiškinius iš visuomeninio gyvenimo praktikos.

Tam reikia tik vieno dalyko. Kaip ir anais laikais, reikalinga avangardinė politinė jėga, kurioje galėtų susiburti išmanantys bendro reikalo esmę žmonės, pasiryžę pakeisti neišvengiamų permainų kryptį nacionaliniu ir globaliniu mastu.

Mūsų pasaulis rimtai serga. Ir tiesiogine epidemiologine, ir perkeltina filosofine prasme. Jis pats nepagis. Jį galima tik pagydyti. Bet jokie vaistai jam nepadės. Tik chirurginė operacija.

Michailas Bugakovas