Idealiu atveju valstybė yra sutvarkyta taip, kad joje viskas skirta žmogui. Jo poreikiams tenkinti, jo asmenybei išsiskleisti. Tai, žinoma, tik siekiamybė, bet turi gi būti orientyras. Kliūčių kelyje į tai netrūksta, o esminės, mano galva, yra dvi.
Pirmoji yra subjektyvi – tai pats žmogus, kuris savo poreikius ir asmenybės išsiskleidimą gali suvokti nelabai adekvačiai. Šios kliūties šalinimu turi užsiimti psichologijos, pedagogikos, kriminalistikos, kiti mokslai. Antroji kliūtis yra objektyvi – tai strateginės svarbos nuosavybės patekimas į privatininko rankas.
Strateginės svarbos nuosavybe laikytini visi infrastruktūros obejktai, naftos, dujų, elektros ūkiai, kai kurios pramonės šakos. Ko gero, ilgai aiškinti nereikia, kodėl jie tokie svarbūs visai visuomenei. Vadinasi, ir priklausyti jie turi visai visuomenei, o ne keliems privatininkams. Ir ne tik todėl, kad pastarieji savinasi viršpelnius, užuot skyrę juos mūsų visų biudžetui. Problema kur kas gilesnė.
Ji tiek akivaizdi, tad ir vėl ilgai aiškinti neverta – tik esmę. Dideli pinigai užvaldo viską. Ypač, kai sutelkti kelių ar keliolikos šeimų rankose. Dideli pinigai, stambusis kapitalas užvaldo valstybes. Problema ši ryški tiek pasaulio, tiek Lietuvos mastu. Mikroskopinis šeimų skaičius valdo pusę pasaulio turtų. Tai vieša statistika. Panašiai ir Lietuvoje.
Reikia pažymėti, kad istorija pateisino smulkųjį ir vidutinį verslą. Valstybė neturi jo savintis, priešingai, turi jam padėti. Bet kartu ji turi stebėti momentą, kai (mažytė) dalis vidutinių verslininkų tampa stambiaisiais. Nes čia prasideda įdomiausias momentas.
Grįžkime į šio staipsnio pradžią: gerai, jeigu toks žmogus – taigi stambiuoju verslininku virtęs buvęs vidutinis – savo poreikius suvokia adekvačiai. Bet jei ne, jis gali imti plėsti savo įtaką valstybėje, naudodamasis sukauptu stambiuoju kapitalu – papirkdamas juo tiesiogiai arba labai netiesiogiai (tam yra daugybė būdų).
Todėl problema tampa ne tik tas privatininkas, kuris užvaldė, tarkime, dujų ar elektros ūkį. Problema tampa ir buvęs vidutinis verslininkas, tarkime, žemės ūkio srityje, kuris, virtęs stambiuoju, ima naudoti savo kapitalą politinei įtakai plėsti. O taip dažniausiai ir atsitinka. Ir kaip taisyklė toks žmogus nėra filantropas ar idealistas, galvojantis apie visų šalies žmonių poreikių tenkinimą. Dažniausiai toks žmogus tebegalvoja pelno kategorijomis. Retos išimtys čia tik patvirtina bendrąją taisyklę. O politika nėra verslas, tai turėtų būti tarnystė.
Štai kodėl apriboti stambaus kapitalo valdžią šiandien yra esminis prioritetas. Nes čia sutampa absoliučios gyventojų daugumos interesai, apimantys visą spektrą pažiūrų, nuo dešinės iki kairės. Antai tautiškai nusiteikę žmonės vis perspėja apie globalistų keliamas grėsmes visoms pasaulio tautoms, įskaitant ir lietuvių. Ir jie teisūs – tačiau jie nepasako visos tiesos iki galo. O būtent: jie nepatikslina, kad globalistai visų pirma arba patys yra stambiojo kapitalo savininkai, arba jų atstovai spaudai. Abiem atvejais tai – stambiojo (pasaulinio ar vietinio) kapitalo interesų atstovai. Ir kalbėti apie tai mums reikia atvirai ir kasdien.
Tai, kad stambaus kapitalo atstovai nori susilpninti nacionalines valstybes – šventa tiesa. Tai, kad jie pasiruošę šiam tikslui panaudoti visas propagandos ir kitokias priemones – irgi šventa tiesa. Tačiau šventa tiesa yra tai, kad visa tai – tik priemonės. O esminis ir galutinis (bei visiškai suprantamas) jų tikslas – Vieninga Globalinė Rinka – ir stambiausių verslų monopolistinė pozicija tokioje rinkoje. Jų tikslas yra galutinė ir nenugalima SKV. Stambaus Kapitalo Valdžia.
Išvada viena: visi, kas tokios nenorime, telkimės ir veikime. Nes mūsų – dauguma. Kaip veikti –atskiras rimtas klausimas, prie kurio reikės grįžti antroje serijoje. O kol kas supraskime mus vienijantį bendrą interesą.
Algirdas Paleckis
