Pasižiūrėjau tautinio politologo M. Kundroto, istorikės R. Čepaitienės ir parlamentaro P. Gražulio diskusiją laidoje „Gyvename suliberalėjusių ES komunistų okupacijos sąlygomis“.
Į klausimą „Nuo kurio momento prasidėjo dabartinė «parazitinė“ (kaip ją gana taikliai pavadino R. Čepaitienė) Lietuvos sistema, laidos dalyviai, apart visiškos sąvokų ir nesuderinamų tezių eklektinės manų košės (blogiems politiniams šokėjams iki šiolei vis dar trukdo mistiniai „komunistai ir kgbistai“) pateikimo, atsakė skirtingai. Istorikė paminėjo įstojimo į Europos Sąjungą momentą, parlamentaras – prezidento R. Pakso atstatydinimo istoriją.
Deja, ir vienas ir kitas pašnekovai, o taip pat ir laidos vedėjas, sprendžiant iš jų pasisakymų, masto įprastos sąjūdistinės paradigmos ir mitologijos ribose. Atseit, buvo geri Sąjūdžio pradininkų ketinimai, o ir pats projektas buvo geras, bet vėliau „blogi žmonės“ (Landsbergis ir Ko) viską sugadino.
Taigi, reikia tiesiog grįžti prie ištakų. Panašaus pobūdžio samprotavimai girdimi bei skaitomi ir kituose nesisteminės opozicijos veikėjų ir informacinių resursų tekstuose bei video įrašuose. Mano galva, toks paaiškinimas – tai arba tiesiog neišmanymas, arba naivumas, arba mėginimas užsukti naują iliuzijų ratą.
Prie „ištakų“ tikrai verta grįžti. Bet kitokia prasme. Reikia grįžti prie pačio projekto. Kaip teigia rytietiška dialektinė filosofija, jeigu žmogus ar visuomenė patenka į problemišką situaciją, tai išėjimo reikia ieškoti ten, kur įėjimas. O Lietuvos atveju „įėjimas“ įvyko 1990 metais kartu su anuometiniais Sąjūdžio veikėjais.
Reikalas tas, kad būtent Sąjūdžio pradininkai (norėdami to ar nenorėdami, suvokdami ar nesuvokdami) padarė 2 esminės klaidas, kurios anot vieno praeities politiko, yra blogiau nei nusikaltimas.
Pirma. Jie neatsiklausus žmonių pakeitė socialinę – ekonominę santvarką, privatizavo ir „prichatizavo“ buvusį socialistinį visaliaudinį turtą nomenklatūrinio kapitalizmo naudai.
Antra. Jie pakeitė civilizacinius Lietuvos egzistavimo pamatus, pervedė šalį į istoriško priešo, su kuriuo mūsų protėviai kovojo dar Saulės ir Žalgirio mūšiuose, pusę.
Ir nors šios klaidos buvo įvilktos į gražų „nepriklausomybės ir demokratijos“ rūbą, tokiu būdu įvyko dviguba išdavystė: socialinė ir istorinė. O, kaip rašė žinomas XIX amžiaus politologas ir sociologas A. de Tokvilis (1805-1859), išdavystės sąskaita jokia pažanga nėra įmanoma. Būtent tai ir atitolino politinį Lietuvos elitą nuo liaudies ir tautos bei pavertė jį piniginiu „daiktu savyje“. Dabar aiškėja, kad tai ir sudarė esmines prielaidas nacionalinės valstybės erozijai.
Taigi, „nuo ko viskas prasidėjo“?
