Lietuvą krečia nelegalių migrantų iš Baltarusijos antplūdis. Jie plūsta į mūsų šalį tiesiog šimtais. Per pirmąjį šių metų pusmetį į Lietuvą pateko tiek nelegalių migrantų, kiek jų atvyko per praėjusius trejus metus. Vyriausybė buvo priversta net paskelbti ekstremaliąją situaciją valstybės mastu. Dėl neeilinės situacijos Lietuvos ir Baltarusijos pasienyje valstybės sienos apsaugai į pagalbą pakviesti kariuomenę ir Europos Sąjungos (ES) pasienio pareigūnai.
Visa tai griežtų ES sektorinių ekonominių sankcijų, kurių pirmiausia reikalavo pati kaip visada „bėganti traukinio priešakyje“ Lietuvos valdžia, pasekmė. Atskira tema – šių sankcijų poveikis Klaipėdos uostui ir „Lietuvos geležinkeliams“. Dabar valdantieji šalies politikai teigia, kad Baltarusija vykdo „hibridinį karą“ prieš Lietuvą ir kad Europos Sąjungos valstybės neturėtų, neva, pasiduoti „diktatoriaus Lukašenkos“ spaudimui ir ne tik kad nešvelninti, bet, atvirkščiai, dar labiau griežtinti sankcijas.
Tokia Lietuvos liberalių konservatorių valdžios pozicija – tai jau šūvis ne tik sau į koja, bet į galvą. Kuri, deja, ir taip yra pažeista visiems laikams, nes „karas“ su kaimynais – tai visiško valdančiųjų proto užtemimo arba mutacijos išdava.
Sveikas liaudiškas protas tai jau pradeda suvokti. Atvykusi į Kapčiamiestį spręsti nelegalių migrantų apgyvendinimo klausimą vidaus reikalų ministrė Agnė Bilotaitė iš vietos gyventuoju gavo pylos ir už „kiaurą sieną su Baltarusija“, ir už „neprotingą išsišokimą užsienio politikoje“. Šalies valdžią vis daugiau kritikuoja savivaldybių vadovai ir eiliniai gyventojai.
Valdžia akivaizdžiai pasimetusi. Ji svarsto įvairias priemones kaip kovoti su nelegalia migracija. Nuo karingiausių iki humaniškiausių. Ir technologizuotos tvoros Lietuvos–Baltarusijos pasienyje pastatymą, ir migrantų gražinimą į kilmės šalį, suteikiant jiems tinkamą finansinę bei kitą reikalingą paramą, ir reikalavimą didesnės ES ir NATO sąjungininkų pagalbos, ir palapinių miestelio pastatymą bei kt. Nesvarstoma tik visiškai akivaizdi ir priežastinė priemonė – tarpkaimyninių santykių normalizacija.
Reikia pabrėžti, kad per visą nepriklausomybės laikotarpį Lietuvos valdžios užsienio politika visad buvo atplėšta nuo vidaus politikos, o ši savo ruožtu mažai buvo siejama su socialiniais–ekonominiais mūsų visuomenės poreikiais. Ji prieštarauja ne tik žmonių daugumos, bet ir klasinėms nacionalinio kapitalo interesams.
Iš esmės Lietuvos valstybės užsienio politiką negalima pavadinti lietuviška. Ji tiesiog antirusiška, o dabar ir antibaltarusiška. Ji neturi nei pragmatizmo, nei racionalumo, nei elementarios gyvenimiškos logikos pamato. Ji tiesiog remiasi aklo istorinio keršto jausmais už patirtą „okupacijos“ skriauda bei savanoriškai paversta stipresnių galios centrų geopolitinių žaidimų įrankiu. Liberal-konservatoriška užsienio politika – tai gryno „landsbergizmo“, kaip intrigomis ir asmeniškumais apipinto provincinio bonapartizmo varianto, ideologijos įsikūnijimas
Dabartinė krizė yra dėsningas tokios užsienio politikos rezultatas ir gali brangiai kainuoti ir taip jau sparčiai smunkančiais reitingais paženklintai dešiniųjų valdžiai.
