Lietuvoje ženkliai padaugėjo įvairių socialinio protesto akcijų skaičius ir mastai. Jeigu prieš kurį laiką aktyviai protestavo tik medikai, tai dabar į protestinį judėjimą jungiasi neabejingipiliečiai, pasisakantys prieš galiojančią vaikų teisių apsaugos tvarką, mokytojai, kurie nepatenkinti savo darbo sąlygomis ir naujai įvesta etatinio apmokėjimo sistema, „Achemos“ darbininkai, miškų gynėjai. Mokytojai net ryžosi radikalesnėms veiksmams ir faktiškai užėmė Švietimo ministerijos pastatą, kur kelias paras ir nakvojo. Prabilta net apie galimą pedagogų Maidaną.
Tęsiantis mokytojų streikams dėl etatinio apmokėjimo ir didesnių algų, penktadienį (2018-11-30) Vilniuje apie 500 šimtai pedagogų, juos palaikančių moksleivių ir kitų žmonių susirinko į mitingą prie Seimo. Kita diena, šeštadienį (2018-12-01) Vilniuje, Katedros aikštėje prasidėjo miškų gynėjų eisena „Miškas Lietuvos – atsiklausk tautos“. Joje dalyvavo apie 300 žmonių, kurie nešėsi nedidelius pagalius ar medinius šaukštus ir mušė ritmą. Tiesa, eisenos organizatoriai teigė, kad tai ne protesto, o palaikymo akcija, nes šiomis eitynėmis siekiama palaikyti Seime numatomą svarstyti įstatymo projektą uždrausti plynus kirtimus nacionaliniuose, regioniniuose parkuose ir kitose saugomose teritorijose.
Visos šios protesto-palaikymo akcijos byloja apie bręstantį vidinį žmonių nepasitenkinimą esančia Lietuvoje padėtimi (ne tik ekonomine) bei apie besiformuojančią „europietišką“ protestinę kultūrą. Didėja bendras žmonių pilietinis aktyvumas. Šioms akcijoms be abejo trūkstą socialinio tūrinio gilumos ir formų įvairovės, strateginių tikslų suvokimo, aiškaus bendrų veiksmų koordinavimo. Kol kas kiekviena protestuotojų grupe bando spręsti tik savo grupines problemas, nesuvokdamos ar nenorėdamos suvokti jų sistemines prigimties ir bendranacionalinio pasipriešinimo butinybes. Protestuotojais taip pat bando pasinaudoti ir įvairaus plauko politikai bei politikieriai, ypač G. Landsbergio konservatoriai ir G. Palucko socialdemokratai bei įvairus kandidatai į prezidento postą.
Valdantieji žalejį valstiečiai, kurie šiaip jau vykdo daugiau socialiai orientuotą politiką, nei prieš tai pamainomis beveik 25 metų valdęs Lietuvą konservatorių—socdemų tandemas, deja, nesuranda geresnio atsako į opozicijos spekuliacijas protestine tematika, kaip įsijungti į bendrą vyraujantį politinį trendą – „rusai puola“. Taip jie lyg bando išsipirkti patriotinę „indulgenciją“ savo lyderiui ir sau. Vietoje realių problemų sprendimų jie pradeda plaukti pasroviui, kuris palankus opozicijai. Trukdo jiems ir vidiniai nesutarimai pačioje partijoje, kurie laikui bėgant ir keičiantis situacijai tik aštrėja.
Susidaro įspūdis, kad dėl savo provakatyvios užsienio politikos bei besibaigiančių dotacijų iš ES struktūrinių fondų, fasadinės politinės demokratijos bei kolonijinės vidaus tvarkos ir (kas be ko) dėl artėjančių rinkimų virtines, Lietuva sminga į socialinių sukrėtimų ir politinio nestabilumo laikotarpį.
SP Infocentras
***
***
Marius Jonaitis ir Kristoferis Voiška kalbasi apie šių dienų aktualijas (mokytojai, vaikai, miškai ir Achemos darbininkai)
