Keliant šeimos klausimą tarybinio patyrimo kontekste, negalime atsiriboti nuo Markso ir Engelso pažiūrų, nes Tarybų Sąjunga, kokia bebūtų istoriškai unikali ar savarankiška, kūrėsi ne kokiais kitais, o būtent marksistiniais principais, kuriuos perėmė, išplėtojo bei pritaikė Leninas. Nenuostabu, kad ir apie jo, kaip ir apie didžiųjų jo pirmtakų, požiūrį šeimyniniais ir apskritai lytinius santykius reguliuojančios moralės klausimais, yra prasimanyta labai daug klaidinančių interpretacijų.
Viena tokių – vadinamoji „stiklinės vandens“ teorija, pagal kurią patenkinti lytinį troškimą yra iš esmės tas pat, kas išgerti stiklinę vandens. Žodžiu, atsigėrei – ir baigta. Spalio revoliucijai laimėjus, tokia teorija tikrai turėjo savų šalininkų. Anot antikomunistų, tarp jų buvo ir Leninas. Yra kompanijų, kuriose diskutuojant istoriniais klausimais netgi populiaru „stiklinės vandens“ teoriją – tiek josios autorystę, tiek josios aktyvų propagavimą – priskirti būtent jam.
Iš tiesų, toks aiškinimas atitinka bendrą jų samprotavimų logiką: jei komunistai, kaip ir Marksas bei Engelsas, apskritai siekia sunaikinti santuoką ir šeimą, tokia Lenino laikysena būtų visiškai natūrali. Juo labiau atitinkama būtų ir tariamai ankstyvaisiais tarybiniais metais vykdyta politika – dekretas santuokai panaikinti, poligaminių komunų, palaido elgesio jaunime, laisvų abortų ir netgi homoseksualinių santykių propaganda.
Taip tvirtina daugelis antikomunistų. Tuo tiki ir kai kurie „kairieji“. Visgi, kai dėl Markso ir Engelso, mes jau žinome, kad tokie aiškinimai mažų mažiausiai reiškia visišką dalyko neišmanymą, o daugių daugiausiai – tiesiog cinišką melą. Belieka paklausti: o kaipgi yra čia – tiek Lenino, tiek apskritai Tarybų Sąjungos atveju? Kad būtų aiškiau, pradėkime nuo „stiklinės vandens“ teorijos. Tai – ne komunizmo priešų pramanas. Ji realiai buvo ir, kaip nekeista, turėjo pasekėjų tiek iki TSRS susikūrimo, tiek jos gyvavimo pradžioje. Ir bohemiškai nusiteikę smulkiaburžuaziniai inteligentai, ir prie revoliucijos prisiplakę pusiau asocialūs elementai, ir dalis pastarųjų idėjinėn įtakon patekusio jaunimo iš tiesų ir rėmė, ir praktikavo tokias pažiūras. Vykstančio revoliucinio proceso, o, vadinasi, ir senųjų, patriarchalinių šeimynos formų griovimo procese, tokie asmenys įžvelgė galimybę ne naujiems, aukštesniems sukurti, bet saviems geiduliams patenkinti. „Kiekviename dideliame revoliuciniame judėjime“, – kaip teigė Engelsas, – „laisvosios meilės“ klausimas iškyla į pirmąją vietą. Vieniems tokia meilė yra revoliucinė pažanga, jau nereikalingų senųjų tradicinių pančių sutraukymas; kitiems – malonus mokymas, patogiai dangstantis visokius palaidus vyro ir moters santykius“[14]. Be abejo, Spalio revoliucija nebuvo jokia išimtis.
Bet kaip į tai žiūrėjo Leninas ir bolševikai, žodžiu – tuometiniai Markso ir Engelso reikalo tęsėjai? Į šį klausimą atsakyti nėra sudėtinga, nes atsakymas duotas tiek jų teorijoje, tiek ir praktikoje. Paprasčiausia bus pasiremti pačiu Leninu, kuris, 1920 m. rugpjūtį vykusio Kominterno II-ojo Suvažiavimo metu, kalbėdamasis su Vokietijos revoliucine veikėja Klara Cetkin, minėtuoju klausimu pasisakė taip:
„Pasikeitęs jaunuolių požiūris į lytinio gyvenimo klausimus, žinoma, „principinis“ ir tariamai remiasi teorija. Daugelis savo poziciją vadina „revoliucine“ ir „komunistine“. Jie nuoširdžiai mano, kad taip ir yra. Man, seniui, tai neimponuoja. Aš tikrai nesu niūrus asketas, bet man taip vadinamasis jaunimo – o dažnai ir suaugusiųjų – „naujasis lytinis gyvenimas“ – pakankamai dažnai atrodo grynai buržuazinis, lyg būtų savotiškas buržuazinis viešnamis. Visa tai neturi nieko bendra su laisvąja meile, kaip ją suprantame mes, komunistai. Jūs, aišku, žinote garsiąją teoriją apie tai, kad neva komunistinėje visuomenėje patenkinti lytinius siekimus ir meilės poreikius taip pat paprasta ir nereikšminga, kaip išgerti stiklinę vandens. Nuo šios „stiklinės vandens“ teorijos mūsų jaunimui pasimaišė, tiesiog pasimaišė. Šita teorija tapo prakeiksmu daugeliui jaunuolių bei merginų. Ją palaikantys tvirtina, kad šita teorija yra marksistinė. Ačiū už tokį „marksizmą“, kuris visus ideologiniame visuomenės antstate vykstančius reiškinius bei pasikeitimus tiesiogiai ir iš karto priskiria ekonominei bazei. Reikalas ne toksai paprastas. Tūlas Frydrichas Engelsas jau seniai nustatė šią istorinio materializmo tiesą.
Garsiąją „stiklinės vandens“ teoriją laikau visiškai ne marksistine ir, negana to, antivisuomenine. Lytiniame gyvenime pasireiškia ne tik tai, kas duota gamtos, bet ir tai, kas įnešta kultūros, nežiūrint, kaip aukšta ar žema tai bebūtų. „Šeimos kilmėje“ Engelsas nurodė į tai kaip svarbu, kad lytinė meilė vystytųsi ir tobulėtų***. Santykiai tarp lyčių nėra tiesiog žaismo tarp visuomenės ekonomikos ir fizinių poreikių išraiška. Būtų ne marksizmas, o racionalizmas mėginti suvesti šių santykių pokyčius pačius savaime tiesiog į ekonominę visuomenės bazę, atskirai nuo jų bendrųjų ryšių su visa ideologija. Žinoma, troškimas reikalauja, kad jį patenkintų. Bet argi normalus žmogus normaliomis sąlygomis gulėtų ant gatvės purve ir gertų iš balos? Ar netgi iš stiklinės, kurios kraštą būtų lietę dešimtys kitų lūpų? Bet svarbiausia yra visuomeninė pusė. Vandens gėrimas – iš tikrųjų individualus reikalas. Bet meilėje dalyvauja dviese, ir atsiranda trečia, nauja gyvybė. Čia slypi visuomeninis interesas, atsiranda pareiga kolektyvo atžvilgiu.
Kaip komunistas, aš nejaučiu nė menkiausios simpatijos „stiklinės vandens“ teorijai, nors ant jos ir puikuotųsi etiketė „išlaisvintoji meilė“. Be to, dar ji ir ne nauja, ir ne komunistiška.“[15]
Taigi, Leninas „stiklinės vandens“ teorijos ne tiktai nesukūrė, ne tiktai jos nepalaikė – jis apskritai ją smerkė. Be abejo, tokia pozicija, turint omeny, kad jo būta vieno uoliausių Markso ir Engelso (kurių pažiūros mums jau yra žinomos) mokinių, iš tikrųjų nuostabos kelti neturėtų. Ji labai nuosekli, kaip nuosekli ir jo laikysena aukščiau minėtos vadinamosios laisvosios meilės atžvilgiu.
Dar iki Spalio revoliucijos, 1915 m., išsiųstame laiške bolševikų partinei veikėjai Inesai Armand, kuri tuo metu ketino parašyti specialiai darbininkėms skirtą brošiūrą, Leninas ją sukritikavo ne už ką kita, kaip už „meilės laisvės“ lozungo naudojimą:
„§ 3 – „meilės laisvės reikalavimą (moterišką)“ patariu visai išmesti.
Tai išeina tikrai ne proletarinis, o buržuazinis reikalavimas.
Iš tikrųjų, ką Jūs tuo suprantate? Ką galima tuo suprasti?
1. Laisvę nuo materialinių (finansinių) apskaičiavimų meilės srityje?
2. Tą pat nuo materialinių rūpesčių?
3. nuo religinių prietarų?
4. nuo tėvelio uždraudimo, etc.?
5. nuo „visuomenės“ prietarų?
6. nuo siaurų aplinkos (valstietiškos arba miesčioniškos arba inteligentinės-buržuazinės) sąlygų?
7. nuo įstatymo, teismo ir policijos pančių?
8. nuo rimto meilėje?
9. nuo vaikų gimdymo?
10. adiulterio**** laisvę? ir t. t.
Aš išvardijau daug (ne visus, žinoma) atspalvių. Jūs, žinoma, suprantate ne Nr.Nr. 8-10, o arba Nr.Nr. 1-7 arba kažką panašaus į Nr.Nr. 1-7.
Tačiau 1-7 numeriams reikia parinkti kitokį pavadinimą, nes meilės laisvė tiksliai šios minties neišreiškia.
O publika, brošiūros skaitytojai neišvengiamai supras „meilės laisvę“ kaip kažką aplamai panašaus į Nr.Nr. 8-10, dargi prieš Jūsų valią.
Kaip tik dėl to, kad šiuolaikinėje visuomenėje tos klasės, kurios daugiausia yra linkusios kalbėti, kelti triukšmą ir kurios yra geriausiai „matomos viršuje“, supranta kaip „meilės laisvę“ Nr.Nr. 8-10, kaip tik dėl to tai yra ne proletarinis, o buržuazinis reikalavimas.
Proletariatui svarbiausi yra Nr.Nr. 1-2 ir paskui Nr.Nr. 1-7, o tai, tiesą sakant, ne „meilės laisvė“.[16]
Beje, minėtoji Armand brošiūra taip ir neišėjo, bet – kaip matyti iš cituotojo laiško – Leninas ne tik, kad nepritarė taip vadinamiems „laisviems“, „neįpareigojantiems“ santykiams, bet skeptiškai vertino pačią „meilės laisvės“ arba „laisvosios meilės“ sąvoką. Ne todėl, kad ji pati būtų iš principo klaidinga – iš tiesų, kaip dalyką suprato bolševikai – meilės laisvė turėtų reikšti nuo bet kokių materialinių išskaičiavimų ar kitokių panašių suvaržymų laisvą antrosios pusės pasirinkimą, bet nieko panašaus į tai, ką šiai frazei priskiria įvairūs buržuaziniai ideologai.
Bolševikų supratimu, vadinamoji meilės laisvė gali reikštis būtent santuokos instituto rėmuose. Bet šiuo klausimu irgi turime visokių spekuliacijų. Pavyzdžiui, provokarietiškame portale „Svobodnaja pressa“ paskelbtame straipsnyje „Rusų seksualinė revoliucija“ toksai Pavelas Prianikovas teigia, kad iš karto po 1917 m. lapkričio 7-osios įvykių, Leninas suskubo paskelbti dekretus „Apie santuokos atšaukimą“ ir „Apie bausmės už homoseksualizmą atšaukimą“[17], kurie neva patvirtina tariamą Lenino ir bolševikų priešiškumą šeimos atžvilgiu. Pažvelgus į Maskvos Valstybinio Universiteto skelbiamą 1917-1918 m. Tarybų valdžios dekretų sąrašą[18], nei vieno šių tariamų dekretų nerasi. O pasiskaičius dekretą „Apie civilinę santuoką, apie vaikus ir apie kitų knygų tvarkymą“ matyti, kad viskas, ką padarė Tarybų valdžia – tai įvedė civilines santuokas, palikdama bažnytines grynai privačiu ir atitinkamai teisinės galios neturinčiu reikalu[19]. Nei apie santuokos instituto panaikinimą, nei apie homoseksualizmą – nei vieno žodžio. Iš kur tada šitokios spekuliacijos? Vienintelis bent kiek pateisinamas jų pagrindas – tai toji aplinkybė, kad Tarybų Rusijoje buvo atšauktas visas ankstesnysis, carinis, baudžiamasis kodeksas. Tuo būdu de jure, t. y., visiškai formaliai, homoseksualizmas – anksčiau laikytas kriminaliniu nusikaltimu – buvo dekriminalizuotas. Tačiau tuometė, kaip ir paskesnė tarybinė psichiatrijos praktika byloja, kad į homoseksualinę orientaciją žiūrėta kaip į gydytiną psichikos sutrikimą. Pagaliau, 1933 m. išleistu, o 1934 m. įsigaliojusiu įstatymu TSRS homoseksualizmas vėl buvo kriminalizuotas.
Tarybinėje visuomenėje realiai siekta įgyvendinti meilės laisvę būtent aukščiau minėtąja, neburžuazine, to prasme. O būtent, formuoti santuoką kaip vyro ir moters laisvu abipusiu sutarimu, meile ir pagarba paremtą institutą. Tarybų valdžia Rusijoje įvedė realią tiek santuokos, tiek ištuokos laisvę, 1918 m. įtvirtintą įstatymu.
Kadangi XX amžiaus pradžios Rusijoje daugelis santuokų buvo sudarytos būtent ekonominiu, išskaičiavimo, ir netgi prieš moteris nukreiptos prievartos pagrindu, visai nenuostabu, kad revoliucijos metais skyrybų skaičius smarkiai išaugo. Iš besiskyrusių porų daugumą sudarė bevaikės, faktiškai „mirusios“ santuokos. Tuo tarpu 1922-aisiais, baigiantis Pilietiniam karui, skyrybų sumažėjo iki „1,1-1,6 skyrybų tūkstančiui gyventojų“[20]. Tokie skaičiai iš esmės stabiliai laikėsi ir toliau. Tarybų Sąjungos naudai šneka ir skaičių palyginimas su to meto kapitalistinėmis valstybėmis. „Rusijos Tarybų Federatyvinėje Socialistinėje Respublikoje 1921-1923 metais“, – anot rusų sociologo Viačeslavo Čekalino, – „skyrybų buvo apie 85 000 per metus, Jungtinėse Amerikos Valstijose, kur maždaug tiek pat gyventojų, skyrybų buvo per 112 000. Maskvoje 1923 metais šimtui tūkstančių gyventojų teko 45-50 skyrybų, o Berlyne tokiam pat skaičiui gyventojų – 219,7 ir net visoje Vokietijoje šimtui tūkstančių gyventojų skyrybų buvo daugiau, negu Maskvoje, – 59,1.“[21]
Abortų klausimas – prieštaringesnis. Carinėje Rusijoje abortai oficialiai buvo draudžiami, o šis draudimas pasireikšdavo nelegalių abortų praktika, per kurią nemažai moterų tiesiog mirdavo. Be abejo, šitai buvo susiję ir su tuo, kad nebuvo vadinamųjų kontraceptinių priemonių. Daugelis rinkdavosi abortą kaip pabėgimą nuo dar didesnio vargo bei skurdo; esą geriau visai neturėti vaikų, negu paleisti juos į tokį baisų pasaulį. Tokias nuotaikas atliepė vadinamojo neomaltusizmo ideologija, skatinusi abortus kaip neva būtinos ir netgi pageidautinos depopuliacijos priemonę.
Šiuo klausimu Leninas pasisakė 1913 m. išėjusiame straipsnyje „Darbininkų klasė ir neomaltusizmas“:
„Darbininkų klasė ne žūva, o auga, stiprėja, bręsta, telkiasi, lavinasi ir grūdinasi kovodama. Mes – pesimistai baudžiavos, kapitalizmo ir smulkiosios gamybos atžvilgiu, bet mes – karšti optimistai darbininkų judėjimo ir jo tikslų atžvilgiu. Mes jau dedame naujo pastato pamatus, ir mūsų vaikai baigs jį statyti.
Štai kodėl – ir tik todėl – mes esame tikri neomaltusizmo priešai; ši srovė tinka miesčioniškai porelei, apkerpėjusiai ir egoistiškai, kuri išgąstingai veblena: duok dieve patiems kaip nors išsilaikyti, o vaikų geriau jau nereikia.
Suprantama, tai nė kiek nekliudo mums reikalauti, kad būtų visiškai panaikinti visi įstatymai, baudžiantys už abortą arba už tai, kad platinami medicinos veikalai apie apsisaugojimo priemones, ir pan. Tokie įstatymai tėra viešpataujančių klasių veidmainystė. Šie įstatymai ne gydo kapitalizmo skaudulius, o daro juos ypač piktybinius, ypač sunkius engiamosioms masėms. Vienas dalykas – medicinos propagandos laisvė ir elementarių demokratinių piliečio ir pilietės teisių apsauga. Kas kita – socialinė neomaltusizmo teorija. Susipratę darbininkai visada kuo negailestingiausiai kovos su mėginimais primesti šią reakcinę ir bailią teoriją pažangiausiai, stipriausiai, labiausiai pasiruošusiai dideliems pertvarkymams dabartinės visuomenės klasei.“[22]
Matyti, kad Leninas pasisakė už vaikų gimdymą šeimoje. Į abortus jis žvelgė kaip į blogybę tiek visuomeninės dorovės, tiek, pagaliau, pačios moters sveikatingumo, požiūriu. Neomaltusistinę depopuliacijos idėją jis pasmerkė. Bet kartu Leninas, kaip ir bolševikai apskritai, tuomečius abortą draudusius įstatymus laikė aukščiau minėtųjų blogybių paaštrinimu, o ne jų sprendimu.
Tokia pačia logika rėmėsi ir Tarybų valdžios politika Rusijoje. Iš tiesų, 1920 m. lapkričio 18 d. Sveikatos apsaugos ir Justicijos Liaudies komisariatų priimtu nutarimu, Tarybų Rusija tapo pirmąja valstybe pasaulyje, legalizavusia abortus. Bet minėtųjų Liaudies komisariatų priimto nutarimo tekstas išreiškė tokią pačią logiką, kokia rėmėsi Leninas:
„Paskutinius kelis dešimtmečius tiek Vakaruose, tiek pas mus daugėja moterų, besiimančių nėštumo nutraukimo.
Visų šalių įstatymai su šia blogybe kovoja baudžiant tiek patirti persileidimą nusprendusią moterį, tiek tai įvykdžiusį gydytoją.
Neduodamas teigiamų rezultatų, šis kovos būdas nuvedė šitą operaciją į pogrindį ir pavertė moterį iš slaptos operacijos sau verslą susikūrusių samdomų ir dažnai neišmanėliškų abortų atlikėjų aukomis.
Dėl šios priežasties iki 50% moterų apsikrečia infekcijomis ir iki 4% miršta.
Darbininkų ir valstiečių vyriausybė atsižvelgia į visą šio reiškinio žalą kolektyvui. Stiprindama socialistinę santvarką ir agituodama prieš abortus tarp dirbančiųjų moterų masių, ji kovoja su šia blogybe ir, plačiai vykdydama Motinystės ir kūdikystės apsaugos principus, numato laipsnišką šio reiškinio išnykimą.
Bet kol moralinės praeities liekanos ir esamos sunkios ekonominės sąlygos vis dar verčia kai kurias moteris ryžtis šiai operacijai, Sveikatos apsaugos ir Justicijos Liaudies komisariatai, saugodami moters sveikatą bei rasės interesus nuo neišmanėlių samdomų grobuonių ir laikydami represines priemones šioje srityje nepasiteisinusiomis, nutaria:
I. Tarybinėse ligoninėse, kur užtikrinamas maksimalus jų saugumas, leisti atlikti dirbtinio nėštumo nutraukimo operacijas.
II. Atlikti šią operaciją drausti absoliučiai bet kam, išskyrus gydytojams.
III. Tokios operacijos atlikimu kaltas akušeres arba pribuvėjas, neturinčias teisės verstis tokia praktika, traukti Liaudies teisman.
IV. Gydytojus, atlikusius operaciją privačiai ir pasipelnymo tikslais, taip pat traukti teisman.“[23]
Žinoma aplinkybė, kad, šiam nutarimui įsigaliojus, abortų skaičius Tarybų Rusijoje padidėjo. Kita vertus, masiškai sumažėjo moterų mirčių. Patys įstatymo leidėjai į abortus žvelgė kaip į blogybę, o ne kaip į kažkokią „laisvę“. Kaip į blogybę, kurios paprasčiausiais draudimais neimsi ir neišrausi, žodžiu – kaip į blogybę, kurios pašalinimas reikalaująs ilgalaikės kultūrinės bei moralinės visuomenės evoliucijos.
Tačiau, kaip parodė reali tarybinio gyvenimo praktika, kelias į tai nebuvo nei rožėmis klotas, nei sviestu teptas. Prieiga prie abortų greitai buvo apribota, nes vien atitinkamos propagandos bei medicininių žinių populiarinimo, žodžiu – sąmoningumo skatinimo – problemai pašalinti nepakako. Dar daugiau, siekiant didesnio gyventojų prieaugio bei šeimos instituto stiprinimo, tiek J. Stalino, tiek Lenino našlės N. Krupskajos, iniciatyva, 1936 m. dauguma abortų atvejų iš naujo buvo uždrausti. Toks sprendimas nedavė norėto rezultato – kad ir ne tokiu dideliu mastu, kaip anksčiau, bet vis dėlto atsinaujino nelegalių abortų praktika. Augo ir nuo jų mirštančių moterų skaičius. Atitinkamai reaguojant, TSRS vairą perėmus N. Chruščiovui, 1955 m. abortai buvo vėl legalizuoti. Nors siekta – iš esmės tęsiant 1920 m. Liaudies komisariatų nutarimo tradicijas – evoliuciniu keliu kovoti su abortų problemą sukeliančiomis priežastimis, šis reiškinys niekur nedingo iki pat socializmo kracho ir kapitalizmo restauravimo buvusios Tarybų Sąjungos teritorijoje.
Daugelis moterų, kaip anksčiau, taip tada į abortus žiūrėjo kaip į alternatyvią kontracepcijos priemonę. Kad stokota reikiamų žinių bei priemonių, negalima nekaltinti TSRS valdžios. Kita vertus, dabarties, XX amžiaus pabaigos ir ypač XXI amžiaus pradžios realijos rodo, kad netgi tokioms žinioms bei priemonėms taip vadinamose išsivysčiusiose šalyse esant, pati problema ne tiktai išliko – bet ėmė eiti ranka rankon su tiesiog katastrofiškais bendro gimstamumo rodikliais.
Reikalas tas, kad atitinkami socialiniai-ekonominiai poslinkiai lemia vyro ir moters abipusį savarankiškumą. TSRS, kur buvo paskelbta ir įstatymiškai įtvirtinta visiška lyčių lygybė, šios permainos įvyko greičiausiai ir radikaliausiai. Bet šiuo požiūriu panašios, kad ir ne taip toli pažengusios, tendencijos neaplenkė ir labiausiai išsivysčiusių kapitalistinio pasaulio kraštų. Objektyviai nyksta patriarchaliniams santykiams būdinga priklausomybė nuo paprastai vyro rankose būdavusio namų ūkio. Prieš akis miršta šeimos kaip iš esmės ūkinio vieneto materialinės prielaidos.
Visgi – kaip nurodė Marksas ir Engelsas – tai nereiškia nei monogamijos, nei apskritai šeimos galo. Atvirkščiai, čia atsiveria galimybė realizuoti individualią lytinę meilę kaip naują, pirmiausiai dvasinį, dorovinį šeimos instituto pagrindą. Galimybė realizuoti Markso išsvajotąją „laisvės karalystę“ ne tiktai ekonominiame, bet ir pačiame intymiausiame, asmeniniame žmogiško gyvenimo fronte.
Šitokį, tikrai komunistinį, požiūrį į santuoką ir šeimą, kaip ir apskritai į lytinį gyvenimą, tiksliai formulavo didysis tarybinės pedagogikos teoretikas ir praktikas, Antonas Makarenka:
„Ko reikalauja visuomeninė dorovė lytinio gyvenimo klausimais? Ji reikalauja, kad žmogaus, kiekvieno vyro ir kiekvienos moters, lytinis gyvenimas būtų nuolat harmoningai derinamas su dviem gyvenimo sritimis: šeima ir meile. Ji pripažįsta normaliu ir doroviniu atžvilgiu pateisina tik tokį lytinį gyvenimą, kuris remiasi abipuse meile ir kuris vyksta šeimoje, t. y. atviroje pilietinėje vyro ir moters sąjungoje, siekiančioje dviejų tikslų: žmogaus laimės ir vaikų gimdymo bei auklėjimo.“[24]
Taigi, turime šeimą pirmiausiai ne kaip ekonominį, ūkinį institutą, bet kaip savotiškus meilės namus. Tačiau tokie savaime nesusikuria. Jiems reikalinga atitinkama kultūra, atitinkama sąmonė, kurios formavimas prasideda pačioje vaikystėje. Nepaliko Makarenka neaiškumų ir šiuo klausimu:
„Lytinis auklėjimas kaip tik ir turi būti meilės ugdymas, t. y. ugdymas to didžio ir tauraus jausmo, kurį puošia gyvenimo, siekimų ir vilčių vieningumas. Bet toks lytinis auklėjimas turi būti vykdomas be per daug atviro ir iš esmės ciniško siaurų fiziologinių klausimų nagrinėjimo.
<…>
Jei augdamas vaikas neišmoksta mylėti tėvų, brolių ir seserų, savo mokyklos, savo tėvynės, jeigu jo charakteryje išugdyti šiurkštaus egoizmo pradmenys, labai sunku tikėtis, kad jis sugebės labai pamilti savo išrinktąją moterį. Tokie žmonės labai dažnai turi stipriausius lytinius jausmus, tačiau visada yra linkę negerbti tos kuri juos žavi, nevertinti jos dvasinio gyvenimo ir net juo nesidomėti. Todėl jie lengvai keičia savo prisirišimą ir labai netoli yra nuo paprasto ištvirkimo. Žinoma, tokių būna ne tiktai vyrų, bet ir moterų tarpe.
Nelytinė meilė – draugystė, tos meilės-draugystės patyrimas, kuris išgyvenamas vaikystėje, ilgai trunkančio prisirišimo prie atskirų žmonių patyrimas, tėvynės meilė, ugdyta iš mažens, – visa tai yra geriausias metodas ugdyti ir būsimajai kilniai visuomeninei pažiūrai į moterį-draugą. O be tokios pažiūros sudrausminti ir suvaldyti lytinę sferą iš viso yra labai sunku.“[25]
Pagrindu tikrai individualiai lytinei meilei čia turime atitinkamą asmens dorovinę laikyseną. Tiek šeimos, tiek visuomenės, tiek apskritai kitų žmonių, tiek paties gyvenimo atžvilgiu. Tai yra meilė, kuri konkretizuojasi pilnavertyje asmens dalyvavime socialiniame kolektyve. Žodžiu, tai yra meilė kaip moralinis principas, savyje jungiąs tiek asmeninį, tiek visuomeninį, pradus į vieningą, nedalomą, visumą. Iškeldami jai tokį naują, dvasinį pagrindą, Leninas ir bolševikai ne tiktai nesiekė šeimos ir santuokos išardymo, bet – priešingai jau paneigtoms antikomunistų spekuliacijoms – iškėlė šį socialinį institutą į iš esmės naują istorinę kokybę.
Negalima sakyti, kad šitai jie būtų pilnai pasiekę. Anaiptol, prieštaravimų pilna TSRS tikrovė tokią interpretaciją iš karto paneigia. Bet dar didesnė klaida būtų teigti, kad tarybiniame patyrime šia linkme nieko nebūtų pasiekta. Iš tiesų, laimėjimai, lyginant tiek su ikirevoliucine Rusijos imperijos visuomene, tiek su kapitalistiniu pasauliu, buvo didžiuliai. Naujojo tipo šeimyniniai santykiai, kaip ir pati komunistinė dvasia, toli gražu nebuvo visuotiniai. Tačiau jie tikrai buvo užsimezgę, jie tikrai egzistavo ir paliko savo žymę ne tiktai istorijoje, bet ir kasdieniame buvusių tarybinių respublikų gyvenime. Dar daugiau, idėjinis jų palikimas kaip niekad aktualus šiandieninių šeimyninio gyvenimo problemų kontekste.
***
**** „Adiulterio laisvę“, t. y. svetimautojo, svetimavimo laisvę.
[14] F. Engelsas. Apreiškimo knyga. – K. Marksas, F. Engelsas. Apie religiją. V., 1958, p. 173.
[15] К. Цеткин. Из записной книжки. –Воспоминания о В. И. Ленине, т. 5. Москва, 1984, стр. 45-46.
[16] V. Leninas. Laiškas Inesai Armand. – Raštai. T. 35. V., 1955, p. 139-140.
[17] П. Пряников. Русская сексуальная революция.– Свободная Пресса, 15 августа, 2010 г.
[18] Декреты Советской власти 1917–1918 гг.– Московский государственный университет.
[19] Декрет ВЦИК и СНК о гражданском браке, о детях и о ведении книг актов состояния.– Декреты советской власти, Т. I. Москва, 1957, стр. 247-249.
[20] V. Čekalinas. Meilė ir šeima. V., 1968, p. 9.
[21] Ten pat.
[22] V. Leninas. Darbininkų klasė ir neomaltusizmas. – Pilnas raštų rinkinys. T. 23. V., 1982, p. 255.
[23] Постановление об охране здоровья женщин. – Постановление КПСС и Советского правительства об охране здоровья народа. Москва, 1958, стр. 63.
[24] A. Makarenka. Lytinis auklėjimas. – Rinktiniai pedagoginiai raštai. T. 1. V., 1957, p. 395-396.
[25] Ten pat, p. 400-401.
Kristoferis Voiška
