2017 m. spalio 5 d., Vilniuje įvyko naujas marksistinis seminaras, kurį inicijavo jaunų marksistų grupė. Seminaro tema: „Materialistinė dialektika – marksizmo šerdis“. Pagrindiniame pranešime buvo nušviestos idealizmo ir materializmo, dialektikos ir metafizikos priešprieša bei sąveika filosofijos istorijoje, pristatytos marksistinės pasaulėžiūros ištakos bei pagrindai.
Kaip įprasta, po pranešimo vyko diskusija. Žemiau pateikiame minėtojo pranešimo tekstą.
SLF infocentras
MATERIALISTINĖ DIALEKTIKA – MARKSIZMO ŠERDIS
Gerbiamieji draugai,
mes čia esame ne tam, kad gvildentume Markso biografijos detales, ar atskiras jo, kaip filosofo, ekonomisto ar politinio veikėjo idėjas, lyg kokias istorines įdomybes. Mūsų uždavinys – kartu įsisavinti marksizmo pagrindus. O kalbėdami apie marksizmą turime omeny ne siaurai ekonominę, politinę ar istorinę teoriją, bet vientisą pasaulėžiūrą, aprėpiančią visą tikrovę ir tuo būdu esančią teoriniu praktinių veiksmų vadovu.
Kaip žinia, nebūna daiktų, kurie tikrai rastųsi iš nieko – viskas turi ne tik savas pasekmes, bet ir ištakas bei tiesiogines priežastis. Ne išimtis ir marksistinė pasaulėžiūra – Markso ir Engelso mokslas – susiformavusi kaip trijų pažangiausiųjų XIX a. vakarų Europos nacijų idėjinių srovių išdava. Treji marksizmo šaltiniai, kaip juos pavadino Leninas – klasikinė vokiečių filosofija (1), klasikinė anglų politekonomija (2) ir prancūzų utopinis socializmas (3).
Neabejoju, kad kol kas šios sąvokos ne vienam mūsų mažai ką sakys – tačiau ilgainiui jas išsiaiškinsime, paliesdami kiekvieną iš aukščiau išvardytųjų šaltinių atitinkančią marksizmo sudedamąją dalį, pradėdami nuo materialistinės dialektikos – filosofinio Markso mokymo pagrindo (1) – pereidami prie politinės ekonomijos (2) ir baigdami moksliniu komunizmu (3).
Taigi, filosofija… Dalykas, neretam žmogui atrodantis beprasmiu pilstymu iš tuščio į kiaurą, perdėm abstraktus, kad galėtų pasakyti kažką konkretaus apie realų gyvenimą. Tačiau toks įspūdis, kokį dažniausiai ir palieka vadinamojo akademinio pasaulio atstovai, iš tiesų giliai klaidingas. Mat filosofiniai klausimai, bendrieji, abstraktieji klausimai, apsprendžia mūsų pasaulėžiūrą – būdą, kuriuo žvelgiame į pasaulį, siekdami jį pažinti.
Būdamas pasaulėžiūra, marksizmas remiasi tam tikromis prielaidomis, kurios apsprendžia jo, kaip ir bet kurios kitos filosofinės sistemos, pobūdį bei kryptingumą. Šias prielaidas skirsime į dvi vieną nuo kitos neatsiejamas puses: teoriją ir metodą. Išvertus į žmonių kalbą, teorija čia liečia klausimą apie tai, kas yra pasaulis (1); o metodas – klausimą apie šio pasaulio pobūdį ir jo pažinimo kelius (2).
Pamatinio teorinio klausimo žmogiškosios minties istorijoje, apsprendusio kiekvieno mąstytojo teorinę prieigą, būta ir esti klausimo dėl santykio tarp idėjos ir materijos, lietuviškai tariant, tarp dvasios ir medžiagos. Atsakymas į klausimą, kuris iš šių dvejų pradų pirmesnis, nuo seniausių laikų dalija filosofus į dvi dideles stovyklas: idealistus (a) ir materialistus (b).
Idealistai, teigdami dvasios pirmumą prieš medžiagą, neišvengiamai papuola į religijos šalininkų gretas – mat jei dvasia egzistuojanti pirmiau už medžiagą, tai įmanomas ir toks dalykas, kaip nemirtinga, nuo kūno nepriklausanti siela. Tuo tarpu materialistai, pripažindami medžiagos, gyvosios ir negyvosios gamtos, pirmumą dvasios arba sąmonės atžvilgiu, šito nebepagrįstų. Juk jei medžiaga pirmesnė už dvasią, tuomet be kūno nebus ir sielos, o mirus kūnui mirsianti ir individuali žmogaus sąmonė.
Atminkime, kad čia „idealizmo“ ir „materializmo“ sąvokos tik tai ir tereiškia: ar idėjos, ar materijos egzistavimas pripažįstamas pirminiu. Jis, kaip kadaise pažymėjo Engelsas, neturi nieko bendro su morale ir tuo, kaip buitine prasme naudojamos šios dvi sąvokos: niekas filosofiniam „materialistui“ netrukdo savo veikloje į pirmą vietą kelti dvasinius, idėjinius motyvus; arba atvirkščiai – filosofiniam „idealistui“ vaikytis turtų ir žemiausių geismų.
Atsakymas į aukščiau minėtąjį pamatinį klausimą, padalijęs visus mąstytojus į šias dvi priešingas stovyklas, visgi pasako tik tai, kas yra pasaulis. Tačiau jame slypi ir jo objektyvumo problema: ar pasaulis egzistuoja pats, savarankiškai, nepriklausomai nuo mūsų, ar visgi jis yra tik fantazijos vaisius? Taip – šis klausimas normaliam žmogui gali skambėti kvailai, tačiau filosofijoje, ypač idealistinėje, jis iškyla visu aštrumu.
Materialistinė pažiūra leidžia atsakyti vienareikšmiškai: jei medžiaga pirmiau dvasios, vadinasi, mano dvasia neegzistuojanti nepriklausomai nuo kūno, o tai reiškia, kad mano sąmonė – tai fiziškai esančio mano organizmo produktas. Kitaip tariant, jei neturėčiau veikiančių smegenų, kaip kūno organo, nebūtų ir jokios „dvasios“. O pasaulis būsiąs su manimi ar be manęs, netgi ir be pačios žmonijos – gamta, apskritai materija, lieka visiškai abejinga ją pažinti siekiančiojo subjekto atžvilgiu.
Materializmas būtinai numato pasaulio objektyvumą, jo buvimą nepriklausomai nuo pažįstančiojo.
Visai kas kita su idealizmu, mat čia dvasia iškeliama pirmiau medžiagos, o tai reiškia, kad net jei nebūtų kūno, egzistuotų nuo jo nepriklausanti dvasia – bet kurgi ją rasti? Toji dvasia, kaip ir bet kuris dievas, esti tik mintyse. Tuomet reikia tvirtinti, kad ir mintys, t. y. idėjos, egzistuojančios pirmiau materijos. Tačiau tuo atveju kyla problema, ar tų idėjų esama objektyvių, ar subjektyvių – štai čia skirtis idealizmo stovykloje.
Objektyvieji idealistai, kurių nuosekliausiu galime drąsiai įvardyti Platoną, vienaip ar kitaip teigia, kad visas juslėmis patiriamas medžiaginis pasaulis – tik šešėlis, netobulas atspindys amžinai esančių tobulų idėjų, sudarančių jo pirmavaizdį. Idėjos – savarankiškos ir nepriklausančios nuo mūsų nuomonių, jausmų ar įsivaizdavimų.
Subjektyvieji idealistai, tuo tarpu, iš esmės laikosi požiūrio, kad viskas, kas tikra – tai mintys ir idėjos, tačiau ne objektyvios, nepriklausančios nuo individo, o kaip tik jo paties išgalvotos. Vadinasi, nuosekliam subjektyviam idealistui viskas, pradedant jam matomais daiktais ir baigiant aplinkiniais žmonėmis, tėra jo paties subjektyvių idėjų šešėliai. Viskas įsivaizduojama ir niekas nėra tikra!
Imkime gyvenimišką pavyzdį – štai važiuoja automobilis, o gatve eina žmogus. Įvyksta avarija ir žmogus mirtinai partrenkiamas. Tačiau subjektyviam idealistui, jei tik šis norįs likti nuosekliu, negali būti tokio dalyko, kaip objektyvaus fakto – visko esama tik sąmonės vaizdinių… Todėl nenuostabu, kad kai kurie dabarties „subjektyvieji filosofai“ rimtais veidais tvirtina, tarkime, jog kadaise, prieš šimtus metų, nebūta vėžinių susirgimų, nes… Pati liga, anot jų, ne realus reiškinys, o mūsų pačių tik XX a. „išrastas“ dalykas, vadinasi, iki tol niekas ir nemiręs nuo vėžio! Tiesa, visa tai skamba absurdiškai – bet tokia ir yra apskritai idealistinė filosofija, ypač subjektyvioji – todėl Leninas savu laiku pažymėjo dvi vietas, kuriose galime užtikti subjektyviųjų filosofų… Arba psichiatrijos ligoninėse, arba… universitetų katedrose!
Bet eikime toliau – teorijos klausimas mums jau turėtų būti aiškus. Kas kita – metodas, būtent tai, kaip suprantame pasaulio pobūdį ir jo pažinimą. Ir čia, kaip teorijoje, galima išskirti dvi dideles stovyklas, du mąstymo būdus, dvi mąstymo kultūras. Vieną – metafiziką – manančią tikrovę esant amžina ir nekintama, o realybės pamatu laikančią jos darnumą (a); ir antrą, suvokiančią tikrovę kaip judančią ir kintančią, o jos pagrindu įvardijančią prieštaravimą, konfliktą (b).
Pavyzdžiui, minėtasis Platonas buvo ne tik idealistas, bet ir metafizikas – mat, jo manymu, idėjos visuomet lieka tos pačios, jų esmė amžina ir nekintanti. Taip pat ir visų dalykų prigimtis. Metafizikų būta ir didžiosios daugumos senųjų, valdančiųjų klasių pripažintų mąstytojų – tame tarpe Aristotelio, buvusio formaliosios teiginių logikos pradininku ir iškėlusio tris pagrindinius jos dėsnius.
1) Tapatumo dėsnis – kiekviena sąvoka samprotavime tapati sau, turi pastovų apibrėžtą turinį. Pavyzdžiui – knyga yra knyga (A ≡ A).
2) Prieštaravimo dėsnis – nė viena sąvoka samprotavime negali prieštarauti pati sau. Pavyzdžiui, knyga negali tuo pat metu būti ir ne knyga (A ≠ – A).
3) Negalimo trečiojo dėsnis – dvi vieną kitą samprotavime paneigiančios sąvokos negali kartu būti teisingos. Pavyzdžiui, daiktas negali vienu metu būti ir knyga, ir buteliu vandens. Buvimas vienu paneigia buvimą kitu (A v – A).
Šie dėsniai, apibrėždami atrodytų banalias, bet visgi esmines mąstymo taisykles, sudaro metafizikoje slypintį racionalųjį tiesos grūdą, puikiai derantį su kasdieniu sveiku protu, be kurio negalėtume apsieiti. Tačiau jie, nors ir puikiai išreikšdami esmę kategorijų, kuriomis mąsto žmogaus protas, lieka riboti, duodami perdėm juodai-baltą tikrovės vaizdą, negalėdami pilnai ir visapusiškai atskleisti joje slypinčio sudėtingo visuotinio daiktų bei reiškinių tarpusavio sąryšio, jų prieštaravimų ir judėjimo.
Aristotelio logikos nuopelnas – aiškus minties kategorijų, mąstymo dėsnių apibrėžimas, bet jos, kaip ir apskritai metafizikos, silpnoji vieta – mąstymas daiktų ir reiškinių izoliuotai, abstrakčiai, nematant jų sudėtingo tarpusavio ryšio, netgi prieštaringumo.
Visai kita pažiūra dialektikos – pagal kurią, kaip teigė vienas seniausių šio metodo atstovų, Herakleitas – „dukart į tą pačią upę neįlipsi“. Dialektinė logika, viena vertus, papildanti formaliąją Aristotelio logiką, kita vertus jai prieštarauja – mat ši mato daiktus visus tarpusavyje susijusius, judančius ir kintančius, pastoviame prieštaravime, kuris ir skatina judėjimą bei kismą. Žmogiškosios minties istorijoje būta ir dialektikų, bet daugiausiai – stichinių, priėjusių dialektiškų išvadų daugiau iš gyvenimiškos patirties ir intuicijos, nei griežtai metodinių teorinių samprotavimų.
Šiuos du polius – teoriją ir metodą – giliai išvystė pirmasis iš trijų marksizmo šaltinių, klasikinė vokiečių filosofija, prasidėjusi Kanto „kritine“ filosofija ir viršūnę pasiekusi idealistinėje Hėgelio dialektikoje, kuri ir sudarė marksizmo kūrėjų – Markso su Engelsu – pradinį išeities tašką.
Hėgelis, nuodugniai apmąstęs savo pirmtakų idėjas, priėjo išvados, kad visa ligtolinė filosofija negalėjusi deramai išspręsti nei pasaulio pažinimo, nei dorovės klausimų, nes ši nematė pasaulio dialektiškumo – jo buvimo vientisu, nepertraukiamu ir prieštaravimų varomu procesu. Toji išvada nulėmė visą Hėgelio filosofijos problematiką – pasaulio, visuomenės ir žmogaus, kaip prieštaringo proceso, apmąstymą. Tačiau šį procesą, nors ir matydamas kintamumą, jis traktavo idealistiškai, t. y. ne kaip realiai gyvenančių žmonių, bet dieviškos absoliutinės dvasios, vystymąsi.
Tarkime, nuoseklus metafizikas teigtų pasaulį esant statišku, nekintančiu. Kinta nebent formos ir apvalkalai, bet ne daiktų esmė. Todėl metafizikui būtų sunku nuosekliai įprasminti ir Darvino įrodytą evoliucijos teoriją. Tuo tarpu dialektikas mato kitaip: per metus, amžius ir tūkstantmečius vystosi pasaulis, gamta ir žmonių visuomenė, įgaudama naujas formas bei turinius, o šią raidą apsprendžia Hėgelio išskirti trys dialektikos dėsniai.
1) Priešybių vienybės ir kovos dėsnis – kiekviename daikte, reiškinyje slypi prieštaravimas, kaip teigė Herakleitas, „karas – visų daiktų tėvas“, o priešingi elementai tarpusavy sąveikauja, galiausiai sueidami į vienį. Pavyzdžiui – baterijoje turime teigiamą ir neigiamą energiją, pliusą ir minusą, kurių priešybė sueina į vienybę, sudarydama veikiančiąją bateriją.
2) Kiekybės virtimo kokybe dėsnis – besivystant daiktams, jų kiekybinių, atrodytų, išviršinių savybių pasikeitimai, priveda prie lūžio momentų, ties kuriais keičiasi ir pati daiktų kokybė, jų esmė. Pavyzdžiui – 20°C temperatūros vanduo kaitinamas iki 70°C, kad ir labai karštas, lieka tos pačios skystos agregatinės būsenos, bet toliau kaisdamas peržengiąs 100°C ribą ir imąs virti – kintant temperatūrai, keičiasi ir jo agregatinė būsena, kiekybė pereina į kokybę.
3) Neigimo neigimo dėsnis – daiktai vystosi, ilgainiui atmirdami ir virsdami kitais, paprastesnės formos pereina į sudėtingesnes. Pavyzdžiui, žemėje pasėtas kviečių grūdas „paneigiamas“, šiam virstant daigu, o šis neigimas darsyk „paneigiamas“, kuomet išauga stiebas su varpomis, iš kurių gaunama dar daugiau tokių pat grūdų. Grūdas čia reiškia tezę (algebriškai – X), daigas – antitezę (-X), o varpa su daugybe grūdų – sintezę (X2).
Šie trys dėsniai galioja realiam pasauliui, jame esančiam visuotiniam sąryšiui ir vystymuisi. Juos suvokęs Hėgelis papildė formaliąją logiką, apibrėžusią mąstymo dėsnius, supratimu apie realaus pasaulio vystymosi dėsnius, kurių teorinį pritaikymą jo sistemoje apsprendė jos idealistinis pobūdis – mat Hėgelis, pirminiu pradu laikydamas ne materiją, bet absoliučiąją idėją, o aplinkinį pasaulį, jos dvasios objektyvacija, dialektinę logiką taikė išimtinai žmogiškųjų reikalų sričiai, apeidamas gamtos tyrinėjimus, santykyje su jais likdamas metafiziku.
Kaip tai suprasti?
Hėgelis, kaip idealistas, buvo įsitikinęs dvasios, sąmonės pirmumu prieš gamtos pasaulį, kurį jis laikė amžiais duotu, vienodu ir nesivystančiu. Tuo tarpu pati jo dialektinio metodo esmė – vystymosi, daiktų ir reiškinių, kaip visuminio proceso, supratimas – taikyta tiktai „dvasios“, t. y. žmonių visuomenių istorijos, sferai, kurią Hėgelis laikė nulemtą ne tik pačių dvasios vidujinių prieštaravimų, bet ir absoliučiosios idėjos, kaip dieviškojo pirmavaizdžio, numatyto pagrindinės dvasios savybės, istorinės raidos galutinio tikslo – laisvės – suvokimo.
Čia dievas = absoliučioji idėja, o visa istorija – tai ne kas kita, kaip jo žygis nuo aukščiau duotame pavyzdyje pateiktos tezės – X – savęs nesuvokiančio embriono, vos užgimusios laisvės užuomazgos, iki sintezės – X2 – save suvokusios, pilnai išsiskleidusios ir įgyvendintos laisvės karalijos.
Embrioninėje fazėje, tezėje, X, slypi savotiškai gražaus ir nekalto, bet tikrovės nepažįstančio gyvenimo idilija; ją seka antitezė, -X, dvasios neigimas, jos tapimas svetima sau esme, puokštė prieštaravimų ir ją lydinčios kančios bei perturbacijos, bet tuo pačiu ir savęs pažinimo – savimonės – galimybė; o sintezė, X2 – dvasios susvetimėjimo įveika, dvasios grįžimas į save pačią, tik aukštesnėje kokybėje.
Abstrakčią istorijos, kaip dvasios žygio savimonės link, schemą paprasčiausia suvokti biblijiniu pavyzdžiu. Visi žinome pasakojimą apie Adomą su Ieva, jų nuopuolį ir išvijimą iš rojaus ir tūkstantmečiais vėliau Kristaus kentėjimu išpirktą žmonijos išganymo, grįžimo rojun perspektyvą. Jis visiškai atitinka idealistinės Hėgelio istorijos schemos esmę.
Štai pradžioje Adomas su Ieva Edeno sode gyvena nekaltą idilę – nepažinodami blogio, o geri būdami ne sąmoningai, o tik iš šio nežinojimo – tai atitinka tezę, X, embrioną, savęs neišskleidusią ir nepažinusią, nors dar sau savą, nepažeistą, dvasią. Paragavę uždraustojo gėrio ir blogio pažinimo vaisiaus, jie abu praranda savo pirminį nekaltumą, užteršdami ateities kartas prigimtine nuodėme – išvaryti iš rojaus jie pradeda ilgametį žmonijos darbų, kovų ir kančių kelią – šitai atitinka antitezę, -X, sau svetima tapusią, bet savęs pažinimo keliu žengti ėmusią dvasią. Tuo tarpu Jėzaus, kaip dievo sūnaus, auka žmonijai nuplauna prigimtinės nuodėmės purvus, atverdama kelią nugalėti blogį ir atsikovoti prarastąjį gerumą ir nekaltumą – tačiau šįkart jau nebe inertišką, bet aiškiai įsisąmonintą, tuo būdu žemėje įgyvendinant tūkstantmetį dievo karalystės viešpatavimą – tai yra ne kas kita kaip sintezė, X2, atgal į save sugrįžusi ir save suvokusi dvasia.
Išvertus į Hėgelio sistemą, tai reiškė istorijos eigą nuo pirmykščio, kone zoologinio būvio, į vis aukštesnes pakopas įsisąmoninant laisvę: senųjų rytų despotizme laisvo tebūta vieno – pačio despoto; antikiniuose poliuose, nušvitus laisvės idėjai, laisvų būta tik kai kurių, o štai germanų pasaulyje, įsigalėjus politinei valstybei, laisvų esama visų žmonių. Šitai neva įgyvendinta būtent tuometėje Prūsijos monarchijoje, kurios piliečiu, o ilgainiui ir oficialiuoju filosofu buvo pats Hėgelis.
Tokios išvados atitiko pasenusio Hėgelio, universiteto profesoriaus, prisitaikėlišką nusistatymą tuometės santvarkos ir politinės autokratijos atžvilgiu – tačiau ne be reikalo pabrėžiama, kad nors Hėgelio sistemos būta konservatyvios, jo mokslo, kurį ir sudarė dialektinis metodas, būta revoliucinio.
Mat jei visko esti nesibaigiančio, vidujinių prieštaravimų varomo ir vis pirmyn žengiančio proceso – tuomet ir monarcho vienvaldystė, Hėgelio pagražinta jo teisės ir istorijos filosofijoje – nebūsianti amžina ir užleisianti vietą aukštesnei santvarkai, kurioje būsianti įgyvendinta pilnutinė laisvė. Tokia buvo išvada jaunųjų Hėgelio mokinių, „kairiųjų hėgelininkų“, kurių žymiausiuoju atstovu buvo Liūdvigas Fojerbachas.
Jis, priešingai savo mokytojui, greitai nusivilia idealistine teorija, suvokdamas, kad gyvenimas eina pirmiau idėjų, o medžiaga, pirmiau sąmonės, to pasėkoje prieidamas materialistinės išvados, kad vadinamoji dvasia ir jos susvetimėjimas, yra ne kas kita, kaip svetimu sau tapęs žmogus. Anot Fojerbacho, religija, būdama idealistine abstrakcija, ir išreiškianti šį susvetimėjimą – ne dievas sukuriąs žmogų, o žmogus – dievą – kaip abstrahuotą ir suabsoliutintą savo žmogiškosios esmės savybių (meilė, gerumas, protingumas, kūrybiškumas ir t. t.), atspindį. Tik nusimetęs šią iliuziją žmogus pasieksiąs savimonę, atgausiąs save ir tapsiąs tikrai pilnu, laisvu žmogumi. Ši Fojerbacho duota hėgeliškojo mokymo apie „dvasią“ materialistinė pataisa ir patraukė jaunąjį Marksą, kuris, apjungęs ją su paties Hėgelio dialektiniu metodu, ir priėjo prie naujosios pasaulėžiūros, būtent materialistinės dialektikos.
Marksas, atmesdamas Hėgelio idealizmą, sutiko su Fojerbachu, kad gamta – pirmesnė už dvasią, materija – už idėją, bet tuo pačiu įžvelgė jo iškeltosios „žmogaus esmės“ sampratos silpnąją vietą – jos metafiziškumą, netaikymą dialektinio metodo. Čia išryškėja marksistinės pasaulėžiūros pagrindai: jos materialistinė teorija ir dialektinis metodas.
Idėjos ir sąmonė neegzistuoja nepriklausomai nuo materijos ir medžiagos – be kūno nesą ir jokios individualios dvasios. Medžiaga – objektyvi, visur mus supanti tikrovė, tiesiogiai patiriama juslėmis, o idėjos kylančios iš su aplinka sąveikaujančios žmogaus sąmonės, kuri pati yra ne kas kita, kaip produktas smegenų organo – ypač sudėtingos, save suvokiančios materijos formos. Kaip be visiškai jokio juslinio patyrimo, izoliuotai nuo jo, negali rastis idėjos, taip pat daiktų bei reiškinių esmė negalinti būti pažinta vien juslių pagalba – tam būtinas abstrahavimas, sąvokinis, idėjinis aparatas.
Abu poliai, materija ir idėja, glaudžiai surišti, esti lygiai svarbūs pažinimo procese ir žmogiškajame veikime, tačiau būtent suvoktas materijos pirmumas, lieka pamatiniu metodologiniu principu, įgalinančiu objektyviai pažinti pasaulį, nenukrypstant į subjektyvias idealistines fantazijas.
Marksizme filosofinis materializmas tuo pačiu numato ir ne dalinį, kokį randame pas Hėgelį, bet visuotinį dialektinio metodo pritaikymą. Antai pastarasis, būdamas idealistu, smarkiai nuvertino gyvosios ir negyvosios gamtos pasaulį, neįžvelgdamas jo dinamikos – mat, Hėgelio supratimu, gamtos esti kartą duotos ir nekintančios, nesivystančios konstantos. Panašiai, kaip ir biblijinėje visatos bei pasaulio „kūrimo iš nieko“ sampratoje. Kas kita – Markso ir Engelso dialektikoje, kuri, taikoma ne tik „dvasios“, bet ir gamtamokslinio pažinimo sričiai, atskleidžia ir jos prieštaravimų varomą dėsningą vystymąsi nuo žemesnio prie aukštesnio, paprastesnio prie sudėtingesnio.
Tokia dėsningos pažangos samprata materialistinė dialektika išsiskiria iš viso ligtolinio materializmo, besirėmusio mechaninėmis prielaidomis ir dažnai išvedinėdavęs daiktų ir reiškinių priežastis iš atsitiktinumų. Ir tokios įžvalgos – dar iki Darvino atradimų! Tačiau toji pažanga vykstanti ne tiesia linija, kaip būtų įprasta manyti, o spirale – su daugybe ratų ir ratelių, pakilimų ir smukimų.
Pažinimo procesas materialistinei dialektikai, tuo tarpu, neatskiriamas nuo objektyviai esančių, tarpusavio santykių tinklu susirišusių daiktų ir reiškinių, atspindėjimo sąmonėje, kurio, kaip ir apskritai bet kurių idėjų tiesos kriterijumi yra praktika.
Pavyzdžiui, gamtamokslinį pažinimą bei techninius išradimus liečiančios hipotezės tikrinamos eksperimentais, antai naujos trąšos ar kiti žemdirbystės įnagiai išbandomi žemės ūkio darbuose – ar jie veikia, ar neveikia, išaiškėja darbo eigoje. Tuo tarpu dar abstraktesnės, ypač sudėtingos idėjos, antai socialinės ar politinės teorijos, praktiškai pasitvirtina, arba būna paneigiamos pačios visuomenės raidos procese. Tarkime, Markso iškeltą istorinę kapitalistinio kaupimo tendenciją, prielaidą apie būtiną ir neišvengiamą kapitalų koncentraciją, patvirtina, o įvairias statiško, „laisvos“ verslininkystės ir konkurencijos kapitalizmo, kapitalizmo be monopolijų, pasakėčias paneigia tiek dabarties statistiniai duomenys, apimantys pasaulinę kapitalizmo sistemą jos visumoje, tiek prie esamo momento privedusi pastarųjų pusantro šimto metų istorija.
Tačiau mes, kad ir galėdami pažinti mus supantį pasaulį objektyviai, t. y. pažinti jį tokį, koks jis ir yra, visgi niekuomet nežinosime absoliučiai visko.
Šitai lemia pačios visatos, kaip begalinės materijos, prigimtis: anksčiau ar vėliau sužinosime dalykus, esančius už dabartinio mūsų pažinimo ribų, bet mūsų pažinimui žengiant pirmyn, taip pat plėsis ir horizontas, už kurio slypės vis naujos nepažintos erdvės, kurių pažinimas taip ir eisiąs iki begalybės, visuomet palikdamas galimybę ištarti „žinau, kad nieko nežinau“.
Atskiros, pavienės tiesos, kurias tiesiogiai atrandame, protu apdorodami juslėmis pasiekiamus duomenis, vienaip ar kitaip yra santykinės tiesos, tačiau jas apsprendžiančiuose dėsniuose, o ir jų pačių visumoje, slypi ir tiesos absoliutumas – materialistinė dialektika tarp daugelio santykinių tiesų medžių įžvelgia ir didįjį absoliučios tiesos mišką. Toji tiesa ir yra, kaip nurodė Leninas – neišsemiamas šulinys, iš kurio esame „pasmerkti“ semti ir semti, jo niekuomet pilnai neišsemdami.
Tokia, labai bendrai imant, yra pagrindiniai materialistinės dialektikos bruožai, kuriuos nuosekliai pritaikydamas žmonių visuomenei, kaip kad Hėgelis – savo idealistinę dialektiką – Marksas priėjo esminio lūžio istorijos ir apskritai visuomenės moksluose, niekuo nenusileidžiančio Darvino revoliucijai biologijoje, o Mendelejevo – chemijoje. Ši mokslinė revoliucija, įvykdyta Markso, pritaikiusio materialistinės dialektikos principus visuomenės gyvenimui – tai materialistinis istorijos supratimas, kuris, anot Engelso, ant galvos stovėjusįjį Hėgelį galiausiai „pastatė ant kojų“. Kaip neretai ir būna, visas šios genialios sampratos genialumas – jos paprastume.
Štai Hėgelis, kaip dera idealistui, gyvenimą aiškino iš idėjos, kaip dieviško pirmavaizdžio. Marksas daro priešingai, keldamas esminį klausimą: ar pirmiau žmogus mąsto ir kuria idėjas, ar visgi pirmiau jis apskritai turi būti gyvas? Aišku, kad mąstytų, jis pirmiausiai turi gyventi. O norint gyventi, reikia elementariausių dalykų – maisto ir vandens, pastogės, drabužių ir t. t.
Šie baziniai poreikiai nebūtų patenkinami be vienokio ar kitokio darbo, gyvenimo reikmenų gamybos, organizavimo. Būdas, kuriuo žmonės organizuoja savo gamybines jėgas, geruoju ar piktuoju ir apsprendžia jų gamybinius santykius, o tuo pačiu ir jų kartu sudaromos visuomenės kokybę.
Imkime pavyzdžiu pirmykštę bendruomeninę santvarką, dar iki vadinamosios neolito revoliucijos – žemdirbystės, amatų ir t. t. atsiradimo. Gimininė bendruomenė klajojanti iš vietos į vietą, besiverčianti rankiojimu, o greta to, žvejyba ir medžiokle. Visi dirba iš vien, kolektyviniu pagrindu – tai ir atitinka praktinius padėties reikalavimus. Tokios čia gamybinės jėgos. Su jomis eina ir atitinkami gamybiniai santykiai – bendras darbo produkto pasisavinimas pagal kiekvieno genties nario poreikius, visuomeninė nuosavybė.
Tačiau gyvenimas nestovi vietoje – kaip žinia, su žemdirbystės ir amatų išsivystymu prasideda žymūs pokyčiai pačiame darbe, auga ir vystosi gamybinės jėgos, kurių pobūdis pavienių amatininkų pavidalu iš kolektyvinio virsta atskiru, individualiu. Šį gamybinių jėgų pasikeitimą būtinai lydi ir pasikeitimai gamybinių santykių srityje – iš bendro centro vykdytą produkto paskirstymą vis labiau keičia individualus jo pasisavinimas ir mainai (prekinė gamyba), ilgainiui susiformuoja ir privatinė nuosavybė.
Iškylantys prieštaravimai tarp gamybinių jėgų ir gamybinių santykių – tai bazinis veiksnys, lemiantis socialines revoliucijas, t. y. skirtingų gamybos būdų – visuomeninių ekonominių formacijų – kokybinę kaitą. Su jomis kinta ir pačio žmogaus, kaip savo esme visuomeniškos būtybės, socialinė prigimtis – čia išryškėja Markso takoskyra su aukščiau minėtuoju Fojerbachu. Būtent: Fojerbachas, nors buvo teisus, atmesdamas idealizmą, „žmogaus esmę“ suprato perdėm abstrakčiai, kaip visiems laikams duotą konstantą, o ne konkrečiu metu esančių visuomeninių santykių sumą, ir dėl tos priežasties apsiribojo pasaulio „aiškinimu“, kai vien to, nurodė Marksas, maža – mat pasaulį reikia ir pakeisti.
Ir šie sudėtingi istoriniai procesai, aišku, nevyksta be idėjų, be išskirtinių asmenybių, apskritai be sąmonės, vaidmens, bet toji sąmonė suvokiama ryšium su objektyviai egzistuojančiomis visuomenės gyvenimo sąlygomis, o ne abstrakčiai, izoliuotai nuo jų, kaip daroma idealistų.
Trumpai tariant – būtis pirmiau apsprendžia sąmonę, gyvenimas – idėjas. Šios tik paskui galinčios duoti grįžtamąjį ryšį, kartais įgaunantį ir lemiamą reikšmę. Taip ir visuomenėje pirmiausiai turime gamybines jėgas ir santykius, kaip realiąją visuomenės bazę, o tik paskui – dvasinę kultūrą, ideologiją, valstybę ir įvairias institucijas, kaip ant bazės esantį ir jos apsprendžiamą antstatą.
Bazė – visada konkreti, nustatoma gamtos mokslų tikslumu; antstatas, tuo tarpu, labai sudėtingas, tačiau tik juo ir per jį istorijoje žmonės pajėgūs teisingai ar klaidingai įsisąmoninti bazėje vykstančius procesus. Įsisavinę materialistinę istorijos sampratą, nustojame aiškinę epochas grynai ir iš izoliuotai imamų jose vyravusių idėjų, bet, priešingai, šias idėjas pradedame suprasti iš realaus to meto gyvenimo.
Tuo tarpu istorijos kryptingumą nustato ne, kaip manė Hėgelis, iš anksto dieviško pirmavaizdžio numatytas tikslas – bet realūs žmonių poreikiai, iškylantys konkrečiose istorinėse situacijose. Pavyzdžiui, dar laukinėje būklėje išmokstama pažaboti ir naudoti ugnį ne dėl „dvasios“ išankstinio plano, bet patiems žmonėms per gyvenimo praktiką atrandant veiksmingas priemones savo problemoms spręsti. Tai reiškia griežtą atsisakymą nuo Hėgelio sistemoje esančios mistinės teleologijos.
Būtent čia, kalbant apie žmonių poreikius, jų siekius, jų interesus, išryškėja tai, kad skirtingose žmonių grupėse, skirtingi būna ir šie interesai – atsiskleidžia vienas vienas pagrindinių Markso ir Engelso mokymo akcentų – klasių kova. Jos būta pagrindinio žmonijos istorijos turinio nuo pat pirmųjų civilizacijų atsiradimo iki mūsų dienų: vergvaldžiai ir vergai, ponai ir baudžiauninkai, kapitalistai ir darbininkai, trumpai tariant, išnaudotojai ir išnaudojamieji – banguojantis, kylantis ir smunkantis, galiausiai sprogstantis jų konfliktas, lemiamas priešingos visuomeninės padėties apsprendžiamų interesų priešingumų. Toji kova einanti ir besitęsianti tol, kol prispaustoji klasė nuverčia engiančiąją, arba, priešingu atveju, žlugimas ištinka visą visuomenę ir, kaip nurodė Marksas su Engelsu – visas kovojančiąsias klases. Pavyzdžiui, būtent toks žlugimas ištiko senąją Romą.
Moderniojoje epochoje – buržuazinėje epochoje – esant kapitalistinei ekonominei formacijai, klasių priešingumai tampa kaip niekada anksčiau ryškūs, o visuomenė ilgainiui dalijasi į dvi stačiai priešingas klasės – buržujus ir proletarus – tarp kurių esama ir įvairių, nuo anksčiau užsiliekančių, bet mažiau įtakingų tarpsluoksnių (smulkiųjų gamintojų, prekeivių ir t. t.)
Marksas ir Engelsas suvokė, kad negalima jokia reali, tikrai moksliškai pagrįsta visuomenės pertvarkymo, revoliucinės praktikos programa, pirmiausiai nesuvokus esamos visuomeninės ekonominės formacijos ir jos vystymosi dėsningumų. O tam jau būtina nuodugniai išnagrinėti kiekvienos egzistuojančios klasės padėtį, o šitai padaryti galima tik imant tą klasę sudėtingų visuomenių apraizgiusių santykių bei prieštaravimų visumoje.
Šis uždavinys privedė marksizmo kūrėjus prie supratimo, kad visuomenės bazės realioji anatomija, taip sakant, jos kūno sandara, slypi josios politinėje ekonomijoje – ir būtent tai priveda mus prie Markso ekonominio mokslo, kuris ir bus sekančiosios mūsų paskaitos tema
Kristoferis Voiška
