Lietuvoje pasirodė pirmasis naujo laikraščio „Konservatorių Balsas“ numeris. Nuo šiol jis kas savaitę bus platinamas kartu su „Laisvu laikraščiu“. Kaip teigiama, laikraštis „Konservatorių balsas“ kuriamas laisvų ir nepriklausomų konservatyvios minties internetinių informacijos platintojų pastangomis.
Pagrindiniai „Konservatorių Balso“ autoriai, redaktoriai ir leidėjai – Vaidas Lekstutis (BukimeVieningi.lt), Audrius Nakas (ekspertai.eu), Laurynas Ragelskis (ldiena.lt) ir buvęs kandidatas į Lietuvos Prezidentus Kazimieras Juraitis.
Pirmajam numeriui įvadinį straipsnį parašė Laurynas Ragelskis.
SP Infocentras
***
Jie sprendžia už mus. PAKAKS!
Kiekvieni metai – ypatingi. Ypatingi savo įvykiais. Vieni jų tampa epochos žymėmis ir įrašomi į istorijos vadovėlius, kiti nugrimzta į praeitį, palaidoti po tokiais pat vienodai nereikšmingais.
Šie metai Lietuvai tapo rinkimų metais. Nuo metų pradžios iki pat šių dienų rinkimai į savivaldybes, p-rezidentinių pirmas turas, europarlamentiniai ir p-rezidentinių antras turas buvo viešosios informacijos dėmesio centre.
Jau kelintą kartą kartojamos rinkiminės apeigos ir dėsningas jų rezultatas, kad IŠ ESMĖS NIEKAS NESIKEIČIA, turėjo kiekvienam blaivaus proto žmogui padiktuoti mintį, kurią daugiau nei prieš šimtą metų užrašė Markas Tvenas: „Jeigu rinkimai ką nors lemtų – jie būtų seniai uždrausti.
“
Rašytojas, gyvenęs ir kūręs „pačioje laisviausioje šalyje pasaulyje“, „vakarietiškos demokratijos citadelėje“ – JAV-ose visą tą parodomąjį „atstovaujamosios demokratijos“ mechanizmą apibūdino itin lakoniškai, konstatuodamas tik patį faktą, bet neatsakydamas KODĖL RINKIMAI NIEKO NELEMIA.
Atsakymas yra. Rinkimai nieko nelemia, nes jų mechanizmas „demokratinėse“ valstybėse sukonstruotas taip, kad REZULTATAS IŠ ANKSTO BŪTŲ NULEMTAS.
Kokiu būdu tai padaroma? Sukuriant barjerus bet kokiai alternatyvai, galinčiai lygiomis ir vienodomis sąlygomis konkuruoti su ORGANIZUOTA VAGIŲ IR BANDITŲ CHUNTA, užgrobusia valdžią Lietuvoje.
Pirmasis barjeras: Teisė būti renkamam
Ar kada nors teko žaisti kortomis su šuleriu, kuris savo teisę būti šuleriu įsirašė į žaidimo taisykles? Būtent tokie yra Lietuvos respublikos rinkimų tvarkos įstatymai, pagal kuriuos pusė Seimo narių yra renkami pagal partijų pateiktus sąrašus. Partijoms priklauso vos 3 procentai Lietuvos piliečių, o vietų Seime jiems skiriama 50 procentų. Bet maža to, ir į likusias „vienmandatininkų“ vietas kažkodėl gali kandidatuoti tų pačių partijų-gaujų nariai, praktiškai atimdami teisę tapti Seimo nariais likusiems 97 procentams nepartinių Lietuvos gyventojų.
Tas pats galioja ir savivaldybių rinkimuose, kur imituodami demokratiją ir „teisę kiekvienam būti išrinktu“ valdžiagyviai įvedė „rinkiminių komitetų“ institutą, kuris tik palengvino partijas palaikantiems klanams prakišti papildomų atstovų į vietos valdžią.
Antrasis barjeras: Vyriausioji rinkimų komisija
Atsijojant galimus kandidatus pro Vyriausiosios rinkimų komisijos sietą, suteikiant jiems teisę kandidatuoti arba ne, užskaitant jų surinktus balsus arba ne, galiausiai, skaičiuojant ir tvirtinant rinkimų rezultatus… arba ne. Ne veltui Lietuvos respublikos kandidatų į rinkimus „sijotoju“ ilgus metus dirbo toks patikimas ir komunizmo statybos kovose užgrūdintas kadras kaip Zenonas Vaigauskas, profesionalus tarybų valdžios kolaborantas nuo 1978 metų. Geras sijotojas – visada sijojo labai teisingai!
Trečiasis barjeras: Rinkimų agitacija
Realybėje, tai yra valdžiagyvių „Manerheimo linija“ – pagrindinis būdas apsaugoti savo teisę į vietą naudotis mūsų visų pastangomis sukurtu gėriu ir dalintis juo tarp savų. Principas elementarus iki koktumo, aprašytas begalės propagandos metodologijų, pakartotas nuo Gėbelso iki Landsbergio:
Jeigu žmonėms visą laiką iš ekranų (laikraščių, reklaminių stendų) rodysi beždžionę, žmonės už ją ir nubalsuos.
Todėl pagrindinė kova tarp partijų-gaujų ir jų klaninių šeimininkų vyksta ne ideologinėje plotmėje, rungiantis „idėjomis kaip tvarkyti visuomenės gyvenimą“, o savo REKLAMINIO ĮVAIZDŽIO kūrime ir jo populiarinimu masinio rinkėjo-žiūrovo-vartotojo akyse, sąmonėje ir pasąmonėje.
Jeigu pirmuosius du barjerus iš principo įmanoma įveikti, sutelkus milžiniškas pastangas ir mobilizavus savo visuomeniškus rėmėjus bendrai veiklai renkant parašus už kandidatą, stebint ir prižiūrint darbą rinkiminėse apylinkėse, tai trečiojo barjero įveikti visuomenės kandidatui praktiškai neįmanoma. Nes visos masinės reklamos aikštelės – televizijų kanalai, didieji laikraščiai ir internetiniai portalai priklauso tiems patiems partijas kontroliuojantiems klanams.
Skvernelis, kuriam po Seimo rinkimų buvo ruošiamas p-rezidento sostas į jį neatsisėdo tik todėl, kad Karbauskiui per du metus nepavyko perimti pagrindinio transliuotojo Lietuvoje – Lietuvos radijo ir televizijos kontrolės į savo rankas.
Būtent todėl žmonės rinkosi iš dviejų kandidatų, kuriuos skirtingais kanalais finansavo ir propagandino kažkiek konkuruojantys, kažkiek bendradarbiaujantys klanai:
G. Nausėdą į p-rezidentūrą stūmė skandinavų judo-oligarchato bankai, pasitelkę tam tokius skandinaviško kapitalo interneto portalus kaip delfi.lt, 15min.lt bei spausdintinius leidinius.
I. Šimonytę – liaudžiai „prakišinėjo“ LRT, kontroliuojama liberastinės autoritarinės Landsbergių partijos skambiu pavadinimu „Tėvynės sąjunga“.
Ar galėjo šitiems „kandidatams“ bent kiek rimčiau pasipriešinti tokios feisbuko žvaigždės kaip N. Puteikis arba M. Puidokas? Žinoma ne. Juo labiau, kad nei du „Pė“, nei sąjūdistinė iškasena A. Juozaitis, nei socialdemokratų pro forma į rinkimus pasiųstas Andriukaitis iš esmės Lietuvos visuomenės atžvilgiu nesiskiria nei nuo proliberastinės Šimonytės, nei probankinio Nausėdos.
Jie visi yra vienos ir tos pačios mažumos, uzurpavusios visuomenės gyvenimo tvarkos kūrimą Lietuvoje, atstovai. Vaizdžiai tariant, politiniai pederastai. Ar jums, mieli skaitytojai yra skirtumas, kuris iš jų suteiktų Lietuvai savo abejotiną malonumą? Dabar tą darys Nausėda – koks skirtumas.
O skirtumas būtų buvęs vieninteliu atveju. Vienintelis atstovavęs daugumos Lietuvos žmonių poziciją kandidatas p-rezidentiniuose rinkimuose buvo Kazimieras Juraitis. Vienintelis konservatyvus kandidatas iš visų. Konservatyvus, kaip mūsų visuomenė – tradicinė, rami, nepaslanki ir tvirta.
Tokia tvirta, kad į mus dantis išsilaužė pirmosios Europos Sąjungos idėjos platintojai kryžiuočiai ir kalavijuočiai. Tačiau, ko nesugebėjo ugnis ir kalavijas, tą sėkmingai atlieka įžūlus ir klastingas šuleris, siūlantis pažaisti pliur(p)alizmą, pasimėgauti „laisva“ rinka, padalyvauti „demokratinėse proceDŪROSE“ ir t.t.
Vienintelis būdas išsivaduoti iš legalizuoto šulerio kerų – sulaužyti visus tris valdžiagyvių SISTEMOS sukonstruotus gynybos barjerus ir sugrąžinti valdžią LIETUVOJE – LIETUVOS ŽMONĖMS!
Kiekvieną savaitę, kiekvienu numeriu mes savo informacija kovosime prieš šią antivisuomeninę SISTEMĄ, vėžiniais augliais apnikusią mūsų Valstybę ir mūsų Tautą. Blaivinsime žmonių protus ir vienysime, kad vieningi ir sąmoningi žmonės sukurtų savęs vertą Lietuvos valstybę.
Būtent šiam šventam tikslui ir gimė „Konservatorių balsas“ – laikraštis Lietuvai ir už Lietuvą.
Laurynas Ragelskis, LDiena.lt
