Ką tik praėjęs 153-ias Lenino gimtadienis duoda progą pakalbėti apie šį, bene ryškiausią XX amžiaus istorijos veikėją. Šiandienos kontekste, be to, ypatingai juodinamą, šmeižiamą veikėją – kadangi paskutinius 30 metų ir Lietuvoje, ir kitose buvusiose tarybinėse respublikose valdantiems sluoksniams jį juodinti privalu, norint pateisinti tuomet savo įvykdytą išdavystę ir sekusį liaudies apiplėšimą (mat, norint pateisinti esamą santvarką, reikia paneigti viską, kas tarybiška, kas komunistiška, o su tuo – ir Leniną, kaip viso to pradininką).
Na, ir kaip asmuo, Leninas neabejotinai priklauso praeičiai. Bet kaip reiškinys – jis aktualus ir šiandienai, ir rytojui. Mat, kapitalistinis vystymasis dar XX amžiaus pradžioje privedė žmoniją prie katastrofos (Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų). Materialinė-techninė visuomenės bazė, medžiaginiai turtai, iš vienos pusės – pasiekė neregėtas aukštumas; žmonių socialiniai santykiai, jų dvasinė kultūra, o pagaliau, ir pats žmogus, tuo tarpu – faktiškai stagnavo (o šiandiena – regresuoja, degraduoja!). Tokiu būdu, kapitalizmas vedė žmoniją link katastrofos, kur, grubiai pasakius, masinio naikinimo ginklus įgijusios beždžionės ruošiasi viena kitą sunaikinti. Būtent Leninas, tačiau, iškėlė kitą, alternatyvų modelį, komunistinį modelį, paremtą visiškai kita, ne į pelną, o realius žmonių poreikius orientuojamą ekonomika, bei siekiu darnos tarp besivystančios materialinės-techninės bazės ir žmogaus kultūros.
Tokiame kontekste, žymus airių kilmės britų dramaturgas Džordžas Bernardas Šo (1856-1950) dar iki Antrojo pasaulinio karo pareiškė, kad Lenino pradėtame socialiniame eksperimente slypi raktas į tolimesnį tiek vakarų civilizacijos, tiek apskritai žmonijos, vystymąsi, kad, jam pavykus – laukianti šviesia ateitis. Ir priešingai, kad, šiam eksperimentui žlugus, esamosios civilizacijos laukiąs toks pat žlugimas, koksai senovėje yra ištikęs daugybę ankstesnių…
Na ir ką? Šiandien, praėjus 30 metų nuo tada, kai šis projektas buvo sužlugdytas iš vidaus (būtent iš vidaus – pačios komunistų partijos, pačio tarybinio elito ir tarybinės liaudies rankomis!), pasaulis iš tiesų artėja link katastrofos. Lyg muilo burbulas sprogusi vakarietiškosios „gerovės valstybės“ idilija ir palaipsniui krintantis pragyvenimo lygis, paskutinių kelių metų „pandeminiai“ įvykiai ir dabar aštrėjanti konfrontacija tarp Rusijos ir kolektyvinių Vakarų, akivaizdi socialinė, kultūrinė ir dvasinė žmogaus degradacija – visa tai yra ženklai artėjančios civilizacinės griūties, pražūtingo finalo, kurį TSRS žlugimo atveju kadaise išpranašavo Bernardas Šo…
Bet ar įmanoma šią pragaištingą trajektoriją pakeisti? Ir civilizaciją, kultūrą, o svarbiausia – patį žmogų – išgelbėti?
Štai apie tai – Lenino fenomeną ir jo reikšmę ateičiai nusakiusią B. Šo pranašystę, kalbame šioje laidoje.
