Rugpjūčio 15-ąją vadinamųjų „nesistemininkų“ sluoksnius apskriejo žinia: Antanas Kandrotas-„Celofanas“ pasiskelbė įkūręs partiją, pavadinimu „Mes Lietuva“. Netruko ši žinia pasiekti ir „sisteminius“ žiniasklaidos kanalus, kuriuose pažymima, kad kol kas apie tokios partijos registravimą Teisingumo ministerija žinių negavo.
Ir kas gi tai per partija? Akivaizdu, kad ji – popierinė. Tai yra, kad tiesiog renkamos anketos formaliems nariams, o realios organizacijos – nėra. Tai – visų pirma. Na, o visų antra – tai yra darinys be aiškios ideologijos. Galime sakyti, „nesisteminis“ liūdnai pagarsėjusios A. Valinsko „Tautos prisikėlimo partijos“ analogas.
O būtent: Valinsko „prisikėlėlius“ daugiausiai sudarė vadinamojo šou verslo atstovai. Ir jokių konkrečių idėjinių, ar apskritai politinių nuostatų – jie neapibrėžė. Ir, kaip vėliau paaiškėjo (iš Valinsko ir Ko veiksmų parlamente) – „prisikėlėliai“ tebuvo priešrinkiminis TS-LKD projektas, apkvailinant dalį tuo metu konservatoriais nusivylusio (ir todėl „alternatyvų“ jiems ieškojusio) elektorato.
„Celofano“ kompanija, taipogi – labai nekonkreti. Abstrakčios frazės apie „Lietuvą“ ir „blogą“ valdžią. Ir labai marga publika: nuo atvirai fašistuojančio Andriaus Lobovo ir Astros Astrauskaitės iki veikėjų iš A. Paleckio „Teisingumo aušros“… Vienintelis skirtumas – kad jei „prisikėlėlių“ būta iniciatyvos „iš viršaus“, tai „Celofano“ projektas eina „iš apačios“, kaip „nesisteminių“ klounų, ostapų benderių ir šansa pansų susivienijimas. Atitinkamai, gerokai kuklesnės ir „celofanininkų“ perspektyvos…
Ir kokios jos, tos perspektyvos? Minimum – pritraukti kažkiek lengvatikių ir patriukšmauti prieš rinkimus, tokiu būdu ir pasireklamuojant, ir pasirankiojant (tokių pat lengvatikių aukojamų) pinigų, galop rinkimus pralaimint, ar iki jų net neprieinant. Na, o maksimum – net laimėti vieną-kitą vietelę Seime, ir toliau triukšmaujant iš ten (nors tai – gan abejotinas scenarijus).
Kaip benutiktų – šiame žaidime ir vėl turėsime daugybę politinės (savi)apgaulės aukų. Dalinai – dėl atitinkamiems sluoksniams būdingos politinės beraštystės, o dalinai – dėl elementaraus adekvatumo stokos. Ir tai – apmaudu. Bet tekrinta šis svoris ant apgavikų sąžinės.
Tuo tarpu, susipratusiems piliečiams belieka, geriausiu atveju, ties tuo ironiškai nusišypsoti ir toliau eiti savo keliu. Keliu, kurio esmė einamame etape – visuomenės švietimas ir ne tik Sistemai alternatyvios, bet dalykiškos ir intelektualios žiniasklaidos kūrimas.
Štai tuo ir užsiimsime!
