Klasių kova Kolumbijoje

Demonstrators clash with members of security forces during a protest against the tax reform of President Ivan Duque's government in Bogota, Colombia April 28, 2021. REUTERS/Luisa Gonzalez TPX IMAGES OF THE DAY

Kolumbija, kaip ir dauguma valstybių, yra kapitalistinė šalis. Šiuo metu ten valdo dešiniųjų vyriausybė kuri diegia neoliberalias reformas. Viso to pasekoje mes matome milžiniškus ten vykstančius protestus ir valdančiosios klasės karinę mobilizaciją. Kurią inicijuoja desperacijos apimtas Kolumbijos prezidentas Ivan Duque.

Tačiau pradžiai reikia grįžti į priešistorę.

Šalyje per pastaruosius 60 metų dingo daugiau negu 80 000 žmonių. 2002-2010 metų laikotarpis buvo pats kruviniausias šalies istorijoje. Tuo metu Kolumbijos prezidentas buvo Álvaro Uribe Vélez, kuris turėjo pilną politinį ir karinį palaikymą iš JAV.

Per jo aštuomerių metų valdymo laikotarpį pradingo daugiau nei 20 000 žmonių. 6402 Kolumbijos piliečiai buvo nužudyti neteisėtai įvardinant juos kaip kairiuosius sukilėlius. Beje, panašiai šiomis dienomis elgiasi Filipinų politinė valdžia kuri bet kokią oponuojančią pusę įvardina kaip komunistinius partizanus (kurių, be abejo, yra ir Filipinuose ir Kolumbijoje) bei nušauna vietoje.

Verta paminėti, jog Kolumbijoje nuo 1964 metų, iki pat dabar, vyksta pilietinis karas tarp valdančiosios klasės ir džiunglėse besibazuojančios revoliucinės Kolumbijos žmonių armijos (FARC). Šių metų sausį partizanų vadovybė pranešė, kad per 2020 metus neteko apie 1500 kovotojų (nukauti, įkalinti, dezertyravo), bet dar tebeturi apie 2500 ginkluotų kovotojų.

2018 metų rugpjūtį į valdžią atėjęs prezidentas Ivan Duque tęsia savo ankstesnių pirmtakų pradėtas neoliberalias ir antiliaudines reformas. „Kastruoja“ viešąsias sveikatos apsaugos ir švietimo paslaugas, darbo kodeksą bei bando prastumti „Solidarumo“ mokestines reformas.

O taip pat tęsia „seną gerą“ smurtą prieš socialinių judėjimų aktyvistus, profsąjungiečius ir buvusius kairiuosius partizanus (demilitarizavęsi). Nuo 2016 metų daugiau kaip 1100 tų aktyvistų buvo nužudyti. Iš jų 700 buvo nukankinti valdant dabartiniam prezidentui.

Vien per 2020 metu Kolumbijoje buvo nužudyti 309 socialiniai aktyvistai bei įvyko apie 90 didesnio masto žudynių visoje šalyje.

Nepaisant tarptautinės bendruomenės kritikos prezidentas Duque ir jo rėmėjai neprisiima atsakomybės dėl augančio politinio smurto.

Tačiau net ir visos tos kraupios priemonės neatbaido žmones nuo kovos.

2018 metų rudenį streikavo studentai. 2019 metų kovą vyko masiniai mitingai. Nacionaliniai streikai vyko 2019 metų balandį ir lapkritį. Na ir masiniai streikai prieš policijos smurtą 2020 metais.

Nors patys protestai buvo taikūs, tačiau Kolumbijos valdančiosios klasė atsakas buvo brutualus. 2020 metų spalį buvo nufilmuota kaip jie nužudė (nukankino) kelis protestuotojus. Tai įkvėpė stichiškas riaušes 2020 metų spalio 9 dieną. Saugumo pajėgos jas malšino šūviais į žmones. Vien tą dieną Bogotos bei Soacha miestuose buvo nužudyta 14 protestuotojų.

Politiniai aktyvistai pasakojo kaip pradėjo savo veiklą 2018 metais (kiti judėjimai dar 2016 metais). Susirinkę aktyvistai pradėjo gamintis lankstinukus, kurti alternatyvią mediją, piešti grafiti ir visos tos vaizdinės agitacijos pagrindu sakyti tai ką nutyli masinė provyriausybinė medija (kaip oažįstama). Su laiku agitacija pasiekė jaunimą, kuris, kaip jie vadina yra „Ni-Ni“ situacijoje. Ką reiškia, jog jie neturi nei garantuoto išsilavinimo nei darbo ir gyvena gan pavojingoje bei nestabilioje situacijoje. Be aiškesnės ateities perspektyvos.

Iš esmės pradėjo kurti vadinamasis „Grass Roots“ (iš apačios) judėjimai kurie skriaudžiamų grupių pyktį nukreipė prieš tuos kurie vagia iš jų ateitį.

Susibūrė plati koalicija įvairių profsąjunginių/darbininkų/studentų judėjimų. Kurie kėlia socialinius ir antiimperialistinius šūkius.

Dėl ko Kolumbijos žmonės pradėjo protestuoti šių metų (2021) Balandžio 28 dieną? Tą dieną vyko šimtatūkstantiniai protestai ir nacionalinis streikas kurį inicijavo profesinės sąjungos, socialiniai judėjimai ir kairiosios partijos.


Nepasitenkinimą paaštrino Kolumbijos finansų ministro reformos kurios padidino mokesčius šios šalies darbo klasei. Reikia pažymėti, jog visu karantininiu ir ekonominės krizės periodu, vietinė valdančioji klasė, negailėjo pinigų jėgos struktūroms, jų įrangos pirkimui. O kadangi dabar biudžetas yra minusinis (deficitinis), tai nusprendė jį „pataisyti“ paprastų dirbančiųjų varganais pinigais.

Net ir šios reformos pavadinimas ciniškas – „Solidarumo sąskaita“ kuri padidino PVM (pridėtinės vertės mokestį) butiniausioms prekėms, kurui bei įvairioms visuomeninėms paslaugoms. Padidino mokesčius žemės ūkio sektoriui, pensininkams. Įšaldė algų kilimą viešąjam sektoriui iki 2026 metų. Panaikino subsidijas įvairoms viešosioms paslaugoms ir apmokestino viešuosius kelius jungiančius skirtingas šalies vietas

Po penkių dienų masinių protestų 600 – uose savivaldybių (iš 1103) Kolumbijos prezidentas Ivan Duque su savo vyriausybe pranešė, jog atsitraukia nuo pradinio pasiūlymo ir pateiks naują mokesčių reformą kurią derina su skirtingos politinėmis grupėmis.
Vis tik protestų organizatoriai nepatikliai vertina tokią iniciatyvą ir mano, jog pasiekė tik dalinę pergalę.

Kokie kiti protestuotojų reikalavimai? Jie reikalauja, jog valdžia išvestų kariuomenę iš gatvių, nutrauktų policijos smurtą prieš protestuotojus bei pradėtų tyrimus dėl politinių žmogžudysčių (smurto).


Per šio mėnesio protestus (gegužės 5 dienos duomenimis) buvo nužudyti 26 protestuotojai. Daugiau nei 760 sužeistų ir 50 dingusių be žinios. 9 kaltinimai išprievartavimais, 17 žmonių pilnai arba dalinai neteko regėjimų bei dar daugiau nei tūkstantis žmonių, vienaip ar kitaip, nukentėję nuo policijos smurto.

2021 metų gegužės trečią dieną Kolumbijos jėgos struktūros grubiai vaikydama protestus vien Cali mieste nužudė šešis protestuotojus. Tarp jų buvo ir 11 metų berniukas.

Taip pat reikalauja nutraukti sisteminį smurtą ir žudynes nukreiptas prieš socialinių judėjimų narius bei lyderius. Gerbti protesto teisę bei panaikinti sukarintas grupuotes veikiančias šalyje.

Kokia užsienio šalių reakcija? Atskiros žmonių teisių organizacijos ir aktyvistai reiškia protestą, tačiau pagrindinės šalys – tyli. Pavyzdžiui JAV staiga tapo „akla ir kurčia“. Nors Kinijos, Rusijos ar Baltarusijos atveju net labai aktyviai komentuoja politinius įvykius.
Suprantama, geopolitika, Kolumbijos valdančioji klasė yra nuosekli JAV sąjungininkė, šalyje veikia kelios JAV karinės bazės. Planuojamas Kolumbijos įstojimas į NATO. Taip, kad savi šunsnukiai.

Europos sąjunga, kuri buvo aktyvi sprendžiant Venesualos valdymo klausimą, bei kuri aktyviai rėmė „lėlininką“ Guaido staiga irgi apako ir apkurto.
Sunkus jų gyvenimas kai reikia matyti ir girdėti pagal duotą komandą.

Tad belieka Kolumbijos išeivijai protestuoti ispanijos ir JAV miestuose.

Marius Jonaitis
Socialistų partija