Šiandien beeinant gatve staiga kūną ir mintį sustabdė senutės akys. Žvilgsnis vėrė skausmu. Senutė įkvėpė ir tarė: ,, Prašau, gal gali padėti“. Jai, garbingo amžiaus moteriai, buvo gėda tarti tokius žodžius, matyt, kad ji pati save kitiems dalinusi visą nelengvą gyvenimą, o dabar pati yra priversta prašyti pagalbos iš kitų. Ji tęsė: ,, Sergu onkologine liga, o pinigų vaistams neturiu. Bet man ir pačiai jau laikas ten (parodo nykščiu į žemę)“. Gavusi pinigus pirma tuo nepatikėjo. Bet už akimirkos pamačiau tirpstančio sniego tyrumo ašaras lyg ežerėlius, gausiai susikaupusius prie akių ir negalinčius nutekėti, tarsi nenorinčius palikti skaudamo kūno. Tarsi žinančius, kad dar ne viena ašara iškris…
Suprasdamas situaciją paklausiau, ar ji turi ,,imunitetą“ patvirtinantį dokumentą (juk į vaistinę galima įeiti tik su ,,galimybių“ pasu), močiutė atsakė, kad ne. Ir nesiskiepijusi. Išeina taip, kad be ,, galimybių“ paso negali pasirinkti galimybės gyventi. Bet čia juk ,,valdžios“ sprendimas, savaime aišku, nekritikuotinas. Žmoniškumo nesitikėk. Tik įdomu, kaip pasielgs paprastas pilietis apsauginis, tikrinantis ,,pasus“.
Tat kaip gyventi? Žmogus, visą gyvenimą paaukojęs darbui ir kitiems, ne tik kad negauna pinigų tokiems būtiniems dalykams, kaip vaistai, bet dar ir negali jų nusipirkti. O dabartinis buržuazinis ,,elitas“ ir ,,verslininkai“, pertekę pinigais, švaisto juos į kairę ir į dešinę. Socialinis teisingumas tik galintiems susimokėti.
Tokios tat nuotaikos šiomis dienomis.
