Daugelis darbuotojų šiandien užduoda šį klausimą. Paprastai tai skamba retoriškai: Lietuvoje didžiosios profesinės sąjungos iš esmės yra darbdavių vadybinės politikos priedėlis, kuris švelnina ir amortizuoja objektyvų samdomų darbuotojų ir gamybos priemonių savininkų interesų priešingumą. Šios profesinės sąjungos finansuojamos iš valstybės biudžeto ir iš esmės yra „penktoji kapitalo kolona“ darbo santykių srityje, kaip ir socialdemokratai politikoje.
Mūsuose tik mažesni profesiniai susivienijimai karts nuo karto demonstruoja savo kovingumą ir jų klasinis instinktas įsiveržę į paviršių. Šiomis dienomis kaip tik vyksta Vilniaus viešojo transporto darbuotojų protesto akcija prie savivaldybės, kuri surengė penkios bendrovėje „ Vilniaus viešasis transportas“ veikiančios nedidelės profesinės sąjungos. Jos reikalauja stabdyti esamų darbo sąlygų bloginimą, užtikrinti darbuotojų teisių paisymą, kelti atlyginimus 10 % bei spręsti kitus socialinius klausimus. Profsąjungiečiai įtaria, kad viešąjį Vilniaus transportą norima privatizuoti ir perduoti jį Vilniaus miesto mero R. Šimašiaus kokiam nors „draugiškam verslui“.
Tokie įtarimai turi pagrindą, nes savo laiku jo „Laisvės partijos“ pirmininkė ir dabartinė Ekonomikos ir inovacijų ministrė A. Armonaitė ragino atsisakyti savivaldybei priklausančiu įmonių, kurių funkcijas gali perimti privatus kapitalas. Įtarimus patvirtina dar ir tas faktas, kad šalies prezidentas su Seimo palaiminimu atvėrė kelią valstybės transporto sektoriau privatizavimui, tame tarpe ir Klaipėdos jūrų uosto. O tam, kad jis atitektu „saviškiems“ ir kuo pigiau reikia jį nustekenti iki bankroto. Gal tai dešiniųjų valdžia ir daro įvesdama faktišką Baltarusijos krovinių boikotą?
Protestuotojai žada būti prie savivaldybės tol, kol jų reikalavimai bus išklausyti ir išgirsti. Jie teigia, kad turi ir radikalesnį protesto akcijos planą, jei darbuotojų reikalavimų ignoravimas tęsis ir toliau.
Ši situacija nors kiek panaši į tai, kas šiandien vyksta kitose Europos Sąjungos šalyse, kur profesinės sąjungos praktikoje gana radikaliais būdais ir formom išreiškia ekonominius dirbančiųjų interesus ir gina savo narių – įmonių ir įstaigų darbuotojų – darbo teises. Ten jos rengia streikus, masines demonstracijas, mitingus ir kitas protestines akcijas bei dažnai pasiekia, kad būtų priimta kolektyvinė sutartis, įpareigojanti darbdavį reguliariai indeksuoti ne mažesnį kaip infliacijos koeficientas darbo užmokestį. Tai reikšminga, turint omenyje , kad tikriausiai daugelis iš mūsų yra susipažinęs su įmonių, kuriose darbo užmokestis nebuvo didinamas ištisais metais, darbuotojais.
Žinoma, sisteminė žiniasklaida stengiasi nekalbėti apie profesinių sąjungų sėkmę. Pavyzdžiui, oficiozinėje Lietuvos žiniasklaidoje buvo visai nerašoma apie Indiją, kur praėjusių metų pabaigoje įvyko didžiausias streikas pasaulio istorijoje, kuriame dalyvavo 250 mln. žmonių. Kaip ir kitos socialinės tendencijos, profesinių sąjungų judėjimas veikiamos paprasto perėjimo nuo kiekybės prie kokybės dėsnio: kuo daugiau darbuotojų iš tikrųjų yra pasirengę ginti savo teisėtas ekonomines ir darbo teises, tuo lengviau jiems tai pasiekti.
Sukaupta kovoje su nesąžiningu darbdaviu gamyboje, gatvėje ir teisme naujausia solidarių veiksmų patirtis leidžia naujiems profsąjungų aktyvistams nekartoti savo pirmtakų klaidų. Ir pats darbdavys, stebėdamas bendrą tendenciją, labiau linkęs daryti nuolaidų arba bent jau mažiau nori kažką „optimizuoti“ darbuotojų sąskaita.
Visa istorinė patirtis (nepriklausomai nuo laikmečio ir šalies) rodo, kad jei nekovosite už save ir savo bendražygius, anksčiau ar vėliau jie atims tai, ką jus pats turite. Kapitalo kaupimo logika yra nenumaldoma: ji išspaus iš darbuotojo pridėtinės vertės lygiai tiek, kiek jis gali duoti.
Todėl šiandien visiems svarbu išstudijuoti sėkmingą ir neigiamą profesinių sąjungų kovos patirtį, susivienyti ir dirbti kartu siekiant geresnių darbo sąlygų ir atitinkamo darbo užmokesčio. o svarbiausia – nebijoti kovoti už save, už bendražygius, už tai, kas iš tiesų priklauso darbo žmogui.
