Kaip vertinti tarybinius veikėjus?

Pakalbėsiu labai nepopuliariai ir „nepatriotiškai“ (dabartinės valstybinės ideologijos prasme), bet vis dėl to, negaliu tylėti… Dabar įprasta sovietmečio partinių veikėjų ir sovietinės administracijos darbuotojų sluoksnį vertinti absoliučiai negatyviai kaip okupacinio režimo tarnų sluoksnį, kaip išdavikus.


Vis dėl to, jei sudarytumėme Lietuvos praradimų ir pasiekimų nuo N. Chruščiovo laikų (nes tik tada lietuviai perėmė į savo rankas vadovavimą LKP ir vietinei administracijai) balansą, koks jis būtų – labiau negatyvus, ar labiau pozityvus?


Žinoma, tai priklauso nuo pasirinktų kriterijų. Maniškiai labai paprasti – Lietuvos lietuviškumo ir gyventojų daugumos pragyvenimo lygis. Ir ką mes rastumėme?


Mes rastumėme lietuviškėjančius Vilnių ir Klaipėdą, nemažėjantį bendrą lietuvių procentą, augantį gyventojų skaičių, modernėjančią Lietuvą (industrializacija, urbanizacija), turtingėjančią visuomenę, lietuvišką švietimo ir kultūros sistemą.


Ar tai blogai lietuviškumo ir visuomenės pragyvenimo lygio požiūriu? Ar šiuo požiūriu tai galėtų būti laikoma praradimu? Atrodo ne.


Tad jei yra ir daugiau tokių, kuriems šie vertinimo kriterijai tinka, kaip manote, ar neturėtų bent dalis šių veikėjų būti vertinami pozityviau ir atitinkamai įamžinti?


Aidas Markaitis