Kaip įveikti pandemiją (Beveik rimtai)

Septynioliktaisiais pandemijos metais gyvenimas pradėjo normalizuotis. Protestai prieš privalomus skiepus išnyko. Kiekviename bute sumontuotos kameros leido užtikrinti, kad namuose būtų laikomasi kaukių ir pirštinių režimo, o įėjimuose esantys QR kodų skaitytuvai pagaliau atėmė neskiepytųjų galimybę išeiti iš namų.. Atrodė dar visai nedaug – ir virusas bus nugalėtas.

Viskas pasikeitė, kai PSO direktorius, nesenstantis Teodoras Gebreisusas, apdovanotas Nobelio premija už sėkmingą kovą su pandemija, paskelbė apie naujo štamo atsiradimą. Tūkstantinio? Ar du tūkstančiai septini šimtai aštuoniasdešimt penkto? Niekas neskaičiavo, ir nereikia: skiepai bus dažniau nei kartą per savaitę, bet du ar trys – koks skirtumas?

Tačiau galantiškas etiopas šį kartą buvo ryžtingas. Kaip paaiškėjo, nei skiepai, nei izo;iacija, nei kaukės, nei testai nesuteikia 100% apsaugos nuo viruso. Tai reiškia, kad atėjo laikas imtis efektyvesnių priemonių. Tyrimai parodė, kad tikimybė užsikrėsti nuo palaidoto ar kremuoto lavono yra lygi nuliui. Štai, pandemijos pabaiga!
Žinoma, nebuvo nė kalbos apie egzekucijas. PSO vadovas turėjo omenyje tik savanorišką mirtį.

Amerika pirmoji atsiliepė į kvietimą. Kalbėdamas ant Juodojo namo vejos, JAV prezidentas Fatima Abdelhamidas al-Raisi savanorišką baltųjų, vyrų ir transgenderių eutanaziją pavadino svarbiu žingsniu kovojant su baltosios rasės viršenybe ir transfobija. Per pusvalandį Feisbukas ir Twiteris iškart uždraudė 300 milijonų vartotojų skleisti klastotes apie eutanazijos pavojus. Kiti socialinių tinklų milžinai neatsiliko: kiekviename įraše reklaminiai skydeliai džiugiai skelbė, kad eutanazijos vaistai patikrinami daugybę saugumo ir veiksmingumo testų, o jų vartojimas yra atidžiai stebimas.

Lietuva taip pat neliko nuošalyje. Dydisis tautos patriarchas, visų laikų prezidentas, kuris pasirodo buvo slaptai klonuotas dar KGB laboratorijoje, savo išskirtiniame interviu valstybinio transliuotojo vadovei Monikai ragino vietinių aborigenų mažumą ir etniškai atnaujintą daugumą suprasti sunkų sprendimą, prisimindamas 1940 m. okupaciją ir 1991 m. agresiją bei 2004 ES referendumą, Putiną, Brazauską ir Burokevičių. Piliečių patogumui eutanazijos registracija Vilniuje tapo prieinama tiesiog gatvėje, bažnyčių ir bankų prieigose. Norėdami pasaldinti piliulę, tarp užsiregistravusiųjų eutanazijai valdžia organizavo loteriją su galimybe laimėti „pietus su patriarchu“, o po užsiregistravimo išduotas QR kodas leido jiems iki nustatytos X datos lankytis restoranuose ir kavinėse. Ministrė-pirmininkė Ingridą pasirašė dekretą dėl privalomos 70% kultūros ir turizmo darbuotojų eutanazijos, tačiau po 17 metų uždarytų sienų ir koncertų nebuvimo jie, atrodo, dėl to nelabai nusiminė. Seimas priėmė įstatymą, kuris visus besipriešinančius eutanazijai nesąmoningus piliečius paskelbė „liaudies priešais“.

Kitos šalys ėmėsi panašių priemonių. Negalima sakyti, kad masinė eutanazija buvo sutikta vienbalsiai: žinoma, anti-eutanazistai bandė priešintis, tačiau visur esanti cenzūra socialiniuose tinkluose ir administracinės -represinės priemonės davė norimą efektą: per kelias savaites visi buvo eutanazuojami, išskyrus politikus, ritualinių paslaugų sektoriaus ir farmacijos pramonės darbuotojus. Deja, visi jie, apart politikų, rizikuoja gana greitai likti be darbo.

Koronavirusas buvo galutinai nugalėtas.

Sergej Michailov (Сергей Михайлов)

(Tekstą išvertė ir pakoregavo M. Bugakovas)