Šiuolaikinės sociologijos pradininkas Maksas Veberis politiką apibrėžė kaip profesinę veiklą, reikalaujančią specifinių kompetencijų. Šios kompetencijos savo ruožtu atspindi meno ir mokslo sintezę, kur menas yra gebėjimas atstovauti konkrečių socialinių grupių interesams, o mokslas – tai politinių procesų analizė ir prognozavimas. Prekinio-piniginio fetišizmo sąlygomis, kuris būdingas Lietuvai ir kitoms kapitalistinėms šalims, politika virto savotiška verslo atmaina, kai politinio proceso dalyviai siekia asmeninio praturtėjimo, išnaudodami politinės veiklos teikiamus mokslinius ir meninius gebėjimus, išteklius bei galimybes.
Politinis verslumas apart kitko dažnai pasireiškia įvairių veikėjų atsiradimu politinėje scenoje, kurie pozicionuoja save kaip „gelbėtojus“ su antisisteminiais ir antikorupciniais šūkiais. Rinkėjai nuolat stebi, kaip į politiką ateinantys asmenys sparčiai turtėja, ir yra linkę irgi pabandyti. Tačiau, gavę prieigą prie politinių išteklių, šie naujai išrinkti „liaudies atstovai“ greitai integruojasi į esamą politinę sistemą, įvaldo politikos specifiką kaip biznio mokslą ir meną, dažnai įsiveldami ir į korupcijos skandalus. Šie skandalai, nepaisant akivaizdžiai nemenko masto, tėra tik ledkalnio viršūnė, simbolizuojanti gilesnius procesus, vykstančius politinės sferos gelmėse.
Reikalas tas, kad finansinis sukčiavimas, kuriame dalyvauja politikai, dažnai įvyksta krizės ar priešrinkiminiais laikotarpiais, kai padidėja išteklių poreikis politinei įtakai išlaikyti ar sustiprinti. Šiems laikotarpiams būdingas padidėjęs politinis neapibrėžtumas, kuris sudaro palankias sąlygas korupcijos schemoms įgyvendinti. Pavyzdžiai pastaruoju laikotarpiu yra žinomi. Tai įtarimai buvusiam Ministrui Pirmininkui ir Seimo Pirmininkui S. Skverneliui dėl 51 000 eurų kyšio priėmimo, taip pat buvusiam Ministrui Pirmininkui ir valdančiosios Lietuvos socialdemokratų partijos pirmininkui G. Paluckui ir jo žmonai dėl 344 000 eurų finansinio sukčiavimo. Be to, žiniasklaidoje pasirodė pranešimų, kad buvęs Lietuvos Konstitucinio Teismo pirmininkas ir dabartinis Europos Parlamento narys D. Žalimas per savo įmonę „Teisės ir demokratijos centras“ galėjo neteisėtai panaudoti 200 000 eurų, kurie buvo skirti Baltarusijos opozicijai paremti. Pasirodo, kuo aukštesnes pareigas užima politikai ir kuo garsiau moralizuoja apie patriotizmą, demokratiją ir laisvę, tuo nesąžiningesnė gali būti jų reali veikla „valstybės labui“. O kiek dar beveik visų partijų smulkesnių politikų panašiai įsivėlę į įvairias korupcijos schemas? Nekalbant jau apie masiškus „čekučių“ skandalus. Neišvengiamai į galvą ateina scena iš tarybinės komedijos „Vestuvės Malinovkoje“, kur vienas iš veikėjų, reaguodamas į kažkokio atamano – anarchisto teiginį, kad „jo vyrukai pasisako už individualią laisvę“, garsiai paskelbia gyvenimišką išvadą: „Reiškiasi, vogs!“. Nors minėtų Lietuvos politikų galimų „vagysčių“ mastai gali atrodyti nereikšmingi, palyginti su panašiais atvejais, tarkime, Rusijoje ir Ukrainoje, bet, kaip sakoma, ir „apdorojamų teritorijų“ mastas yra akivaizdžiai nepalyginamas. Be to, visi šie atvejai rodo sisteminį korupcijos pobūdį politinėje sferoje, ypač potarybinėse šalyse. Vakarų kapitalo kraštuose jų irgi apstu, bet ten viskas daroma „civilizočiau“ ir žmonės jau pripratinti prie tokios politinės realybės.
Šioje vietoje taip pat verta paminėti, kad socialiai diferencijuotoje visuomenėje dvigubų standartų taikymas politiniams veikėjams tampa neišvengiamas. Įtariamų korupcija politikų kolegos visada pradeda kalbėti apie „nekaltumo prezumpciją“, teigdami, kad tik teismas gali nustatyti asmens kaltę. Tuo tarpu, kai kokie nors kaltinimai turintis net politinį pobūdį pareiškiami politiniams oponentams, ypač iš nesisteminės opozicijos tarpo, nekaltumo prezumpcija dažnai užleidžia vietą šališkam požiūriui, kai kaltinamieji laikomi kaltais be jokio, objektyvaus jų bylos išnagrinėjimo. Šis reiškinys atspindi gilius struktūrinius politinės sistemos prieštaravimus, kai prieigą prie išteklių ir galimybių lemia ne tik profesinė kvalifikacija, bet ir priklausymas tam tikroms socialinėms grupėms ir politinėms grupuotėms..
Norint giliau suprasti politinio biznio reiškinį, reikia atsižvelgti bent į tris metodologiškai reikšmingus aspektus.
Pirma. 1990-jų praeito amžiaus dešimtmetyje potarybinis politinis elitas susidūrė su būtinybe kovoti su organizuotu nusikalstamumu, kuris kėlė rimtą grėsmę valstybei. Kai kurie elito nariai buvo nuoširdžiai įsipareigoję kovoti su nusikalstamumu, o kiti, deja, patys įsitraukė į nusikalstamas struktūras, tapdami jų politiniais atstovais ar tarpininkais įvairiose valdžios lygmenyse. Kai kuriais atvejais net pradėjo reikštis savotiškas taip vadinamas „Stokholmo sindromas“, kai politikai pradėdavo simpatizuoti nusikaltėliams ir netgi juos mėgdžioti. Laikui bėgant, „banditiškų razborkių“ laikotarpiui būdingi metodai prarado savo veiksmingumą. Tačiau dabartinėje aplinkoje, egzistuojant legaliam bizniui, dauguma politikų vienaip ar kitaip su juo išliko susiję – tiesiogiai arba per savo giminaičius. Potarybinis biznis, kuris remiasi įvykdyta kriminalizuota privatizacija, iš esmės yra nusikalstamas, o politikų įsitraukimas į jį palengvino jo legalizavimą priimant atitinkamus įstatymus. Tuo pačiu metu politikai perima tam tikrą šio biznio praktiką, kuri veda prie kriminalo politizavimo ir politikos kriminalizavimo, nors dabar jau ir modernia, užmaskuota, „civilizuota“ forma. Lietuvoje šis procesas jau seniai yra realybė.
Antra. Kapitalizmas ir finansinis sukčiavimas yra glaudžiai susiję. Sistemoje, orientuotoje į pelno kultą ir rinkos totalitarizmą, finansinis sukčiavimas tampa neišvengiamas, ypač politikams, turintiems priemonių jį vykdyti. Kapitalizmas sukuria struktūrines sąlygas, palankias finansiniam piktnaudžiavimui. Kapitalo koncentracija nedidelio skaičiaus ekonominių grupių rankose lemia jų didelę įtaką politiniams procesams per tiesioginį įvairių kampanijų finansavimą, lobizmą arba sąlygų politikams priklausyti nuo verslo sudarymą. Tai palengvina korupcinių schemų, kai sprendimai priimami atsižvelgiant į stambiųjų kapitalistų, o ne visuomenės interesus, atsiradimą. Savo laiku dar XX amžiaus pradžioje Rudolfas Gilferdingas pažymėjo, kad finansinis kapitalas gali pajungti savo interesams atskirų valstybių politiką. Lietuvos socialinį – ekonominį modelį galima apibūdinti kaip biurokratinį nomenklatūrinį kapitalizmą, kuris atsirado iš tarybinės partinės bei ūkinės nomenklatūros ir naujųjų Sąjūdžio aktyvistų iš techninės ir humanitarinės inteligentijos. Vėliau jie glaudžiai susipynė su šiuolaikine Eurobiurokratija. Valdančiojo politinio elito strateginiai sprendimai visada priimami atsižvelgiant į stambaus kapitalo interesus, o turint omenyje Lietuvos integraciją į Europos Sąjungą – ir transnacionalinių korporacijų poreikius. Šioje politikos ir kapitalo santykių sistemoje įvairūs „otkatai“ yra įprasti ir beveik legalūs. Bent jau visi viską žino ir supranta. Tiek politikai, tiek verslininkai gana patogiai įsikūrė savo sukurtame modelyje, kuriame atvira ir paslėpta korupcija tapo neatsiejama dalimi.
Trečia. Skandalinguose bylose, kuriose dalyvauja aukšto rango politikai, neišvengiamai kyla sąmokslo teorijų. Tarp šiai dienai įtartinų sulaukusių politikų yra asmuo, anksčiau ėjęs svarbias pareigas teisėsaugoje ir greičiausiai išlaikęs ryšius su teisėsaugos sistema, o taip pat šiuo metu valdžioje esančios Socialdemokratų partijos buvęs lyderis. Tai neišvengiamai kelia klausimų apie galimus teisėsaugos veiksmų jų atžvilgiu motyvus ir tikslus. Norom nenorom kyla mintis apie kokį nors visų šių veiksmų slaptą režisierių, siekiantį dar labiau sujaukti ir taip nuolat krizės kamuojamą Lietuvos politinę sistemą. Galbūt tikslas – performuoti valdžios struktūrą bei pasinaudoti visuomeninio gyvenimo militarizacijos procesu, siekiant sau naudinga linkme suvaldyti atplaukiančius šiam tikslui galingus pinigų srautus? NATO rytinio flango stiprinimo ir „Rusijos bei Baltarusijos grėsmių atgrasymo“ visoje Europoje vykstančio militaristinio vajaus kontekste, atsiveria plačios galimybės visokiems finansinio sukčiavimo atvejams.
Vienu žodžiu, finansiniame ir politiniame kapitalistiniame fronte niekas nesikeičia: vogė, vagia ir toliau vogs.
