Nuo pat pirmojo, p. Epšteino areštą sekusio ir po pasaulį nuvilnijusio skandalo, iki tariamosios jo „savižudybės“, ir iki šiandienos – aš nei kiek nesistebiu. Ne todėl, kad šitą iškrypimų, sąmokslų, korupcijos ir žmogiškosios degradacijos tinklą laikyčiau normaliu, bet kadangi bet kas turįs elementarų istorijos supratimą turėtų suprasti, kad kapitalistinė sistema ir tevedė link kiekvienos žmogiškosios bei visuomeninės srities nuosmukio.
Kaip kolumbietė, aš gyvai atsimenu nuolatinio mūsų visuomenės kolonizavimo sukurtą siaubą. Aš puikiai žinau, kokiu šlamštu viešpataujančioji kultūra užpildė mūsų visų – tiek jaunimo, tiek ir senimo – protus. Jos mums primetinėjamos vertybės niekuo nesiskiria nuo tų, kurių fantazijos kultivuojamos jų kine, jų humore, jų estetikoje, jų religinėje įtakoje, tai yra, pačioje esmėje. Juo labiau, šios vertybės yra gana ribotos, besikartojančios ir visada nuspėjamos. Pavyzdžiui, jų „siaubo filmai“ – žanras, kurį visada laikydavau beprasmiu. Kadangi tikras siaubas – tai žiūrėti dokumentinį filmą apie Antrąjį pasaulinį karą; tikras siaubas – tai girdėti kaip partizanas ar kolumbiečių kareivis pasakoja ką jiems teko išgyventi kariaujant; kaip kaimo moteris pasakoja apie tai, kaip jos akivaizdoje buvo išžudyti visi jos giminaičiai. O tikru kasdieninio gyvenimo siaubu buvo suvokimas, kad mes gyvename mieste kuriame yra rajonai kaip El-Kartučo arba Bronksas, kur begales kartų buvo atskleisti Epšteino bylą primeną skandalai: tik kad jų dalyvių būta pasauliui mažiau žinomų vietos „žinomybių“.
Religinis puritonizmas ne vien tik JAV ar Anglijoje (nors jų kaimynai visada nori tai priskirti tiktai „anglosaksams“), bet ir kitur padarė milžinišką įtaką visuomenių segregacinei mąstysenai ir atitinkamai per perdėtai griežtas bei veidmainiškas dorovines nuostatas, iškreipė žmonių mąstymą. Rasizmas ir prievarta, požiūris į skurdą, kaip dievišką bausmę, bei į turtą – kaip į teisę jaustis viršesniam kitų, o taip pat ir kraštutiniu individualizmu paremti šeimyniniai, emociniai ir kt. žmogiškieji santykiai – visa tai iškreipia bet kokį supratimą apie valdžią.
Šios vakarietiškos civilizacijos pagrindai – iškrypę: neapykanta kitokiam, panieka silpniesiems, vargšams, senoliams, moterims ir vaikams. Tad kas dabar gali stebėtis, kad minėtoje byloje aukomis tapo būtent pastarieji? Bet ne tiktai jie, o visa žmonija. Žmonija, besižavinti šiais visais siaubūnais, kurie per jų pačių kontroliuojamą žiniasklaidą iškeliami į dievų statusą, ir mokina mus daryti vieną ir tą patį, kad pasijustume „įgalinti“. Argi mūsų šalyse prievarta prieš vaikus nėra tapusi kasdieniu reiškiniu? Argi mes nepratę mėgautis savo galia, keldami save aukščiau kitų? Argi ir auka dažnu atveju netrokšta tapti budeliu?
Aš šiuos du atvejus – Epšteino bylą (turinčią rimtas geopolitines pasekmes) ir „Bronkso bylą“ Kolumbijos sostinėje, kuri atskleista prieš kelis metus, taip pat turėjo ekonominių bei politinių pasekmių – kadangi tiek viena, tiek kita gali likti skandalingų apkalbų srityje nukreipiant dėmesį nuo to kas nėra matoma ir kas, kaip taisyklė – yra svarbiausia.
Tiems kas su šia vietine istorija nesusipažinę – Bogotoje esama teritorijų, keletas kvartalų, galbūt, ištisas rajonas kur valdo mafija, ir kur net policijai praktiškai uždrausta įžengti. Paprastai tariant, tai teritorijos už įstatymo ribų. Kaip salos, apie kurias svajoja Piteris Tilas (Peter Thiel), kad jose galėtų laisvai užsiiminėti kuo tik nori (o ne vien tiktai verslu)… Viena šių zonų vadinama „Bronksu“. Kartą Kolumbijos kariuomenė organizavo tikrą karinę operaciją šios zonos kontrolei perimti (tikriausiai, kažkuo suerzinus kokį svarbų veikėją, ir šiam įsakius „išvalyti“ teritoriją). Armijai ten įžengus, buvo rastos Epšteino bylą primenančios scenos: vaikų prostitucija, narkotikų prekyba, vergovė, kankinimai – visiškas siaubas.
Iš gyventojų liudijimų sužinojau, kad tuose senuose, nuolat griūvančiuose ir atstatinėjamuose namuose mafijozai laidodavo skolininkus, su policija bendrininkavusius „stukačius“ arba savo konkurentus. Dar sužinojau, kad gražios bei turtingos merginos iš pačių prestižiškiausių ir brangiausių šalies universitetų mėgdavo eiti į ten vykdavusius vakarėlius, kur būdavo vartojami narkotikai ir alkoholis, kur ten pat ir miegodavo, ir narkotikus pirkdavo benamiai (kuriuos vadina kvailu eufemizmu „gatvės gyventojai“ – lyg gatvės nebūtų dalimi mūsų gyvenimo). Į šias pogrindines vietas merginos atvykdavo penktadieniniais vakarais. Ten joms duodavo padėklus su brangiais gėrimais ir kokainu, o po savaitgalio šios išeidavusios gatvėn tokiame pat stovyje, kaip minėtieji benamiai. Šeimininkai jas apsvaigindavo, paskui išprievartaudavo, ir po kelių dienų palikdavo vietiniams benamiams, kad ir šie su jomis darytų tą patį, kol jos pačios galutinai nepasimesdavo tame košmare.
Viena istorija, sukrėtusi mane kaip pati groteskiškiausia ir kone net komiška (kada manai, kad jau matei blogiausia, staiga pasirodo kažkas dar blogesnio). Ten pat buvo atrasta didelė grupė mažamečių prostitučių. Šokiruojantis buvo jau vien pats pedofilijos ir tokios istorijos faktas. Tačiau staiga paaiškėjo, kad jų būta ne mergaičių, o mergaitėmis persirenginėjusių berniukų. Ir tie berniukai patys gynė savąjį sutenerį, kuris pats buvo neūžauga. O kai pastarasis buvo sulaikytas, paaiškėjo, kad jis ir pats – nepilnametis.
Trumpai tariant, ši geltonosios spaudos verta istorija, deja, atspindi Kolumbijos kasdienybę kur sukarintų grupuočių rėmėjai kontroliuoja ištisus rajonus pagal įprastą schemą: prekyba narkotikais, prekyba ginklais, ir prekyba žmonėmis. Žinoma, į šią istoriją buvo įsitraukusi ir vietos, ir valstybinė valdžia, tačiau teisėsauga taip ir neatskleidė tiesos. Visa tai ir liko groteskiška istorija, tampančia miesto legenda.
Būtent todėl mane labiausiai stebina, jog tiek daug žmonių ragina kitus būti „atsargiems“ ir „apdairiems“ darant išvadas dėl Epšeino bylos argumentuodami, kad „niekas nelaikytinas kaltu, kol neįrodyta priešingai“. „Kadangi mes nežinome, ar tai atskleista tyčia, ar tuo kažkas manipuliuoja, ar tai būta Mosado, ar MAGA‘os (angl.: Make America Great Again – „Už Ameriką vėl didžią“) šalininkų, norinčių daryti spaudimą Trampui, ar netgi patsai Trampas.“ Manau, kad prašymai per anksti nesmerkti neišsiaiškinus, ar šie įvykiai tėra tik „apkalbos“, ar kad ne viskas „teisiškai įrodyta“ ir pan. – yra gryna veidmainystė. Juk čia kalba eina apie žmogų, besiruošiantį statyti prabangų kurortą ant Gazos griuvėsių! O Gazą toliau bombarduoja, bet mums visur sakoma, neva dabar tenai taikos oazė. Juk tai tas pats žmogus, įsakęs pagrobti teisėtą suverenios šalies prezidentą; tai tas pats, kuris pareiškią norįs teritorijos, kuri jam nepriklauso (ir kad jis nori jos dabar, nes „jam jos reikia“). Tai tas pats kuris sako, kad tarptautinė teisė jam neįdomi, nes „jo prezidentinę valdžią riboją tik jo pačio protas ir asmeninė moralė“. Tai tas pats, kuris prieš kelerius metus per interviu pasakė, kad išvydęs gražią moterį negalįs susilaikyti jos nepabučiavęs, kad jis nepripratęs laukti, ir kad žvaigždėms kaip jisai pats leistina lįsti moterims tarp kojų, nes juk bet kuri tokia moteris gi jausis pamaloninta. Kalba apie tokio tipo žmones kaip Piteris Tylas, apie tuos kurie svajoja apie salas, kur nėra nei įstatymo, nei valstybės, nei dar ko kito kas trukdytų kitiems primetinėti jų „kriterijus“ – išrinktųjų kriterijus, turčių kriterijus, dievų kriterijus. „Mes jiems tai leistina“. Kalba apie Iloną Maską, žmogų kuriam reikalingos kitos planetos, norint jas apgyvendinti ir sukurti ten savo išrinktųjų karalystę.
Įrodymų ir argumentų yra tiek daug, kad netgi jei visi šie žmonės ir nebūtų padarę nei vieno pedofilinio ar kt. iškrypėliško poelgio, pakanka jau vien to, kad pati logika, kurią jie nori primesti visai žmonijai yra absoliučiai nusikalstama ir iškrypusi.
Kuriems galams laukti teisiškai pagrįstų tų ar anų faktų įrodymų, jeigu viskas ką žmonija tematė per savo istoriją nuo tada, kai šie ekonominiai ir politiniai elitai užgrobė valdžią, tebuvo tik priespauda, vergija, niokojimas ir mirtis? Jie nusiaubė ištisas šalis, kultūras ir tautas; badu marino milijonus žmonių ne vien tiktai karais, intervencijomis, vagystėm ir plėšimais, bet ir niokojant jų žemes, teršiant bei nuodijant jų maistą. Kokio teisingumo galime tikėtis iš teismo, jei jie žvelgdami mums į akis ciniškai pareiškia, kad taip elgiasi todėl, kad jiems tai leistina; kad jie turi teisę būti iškrypėliais, degeenratais ir žmogžudžiais. Argi Gazoje, Sirijoje ar Ukrainoje jie pademonstravo ką nors kita? O tai – tik keli naujausi pavyzdžiai.
Galų gale, norėčiau įspėti dėl to kas bus toliau, ir kas gerokai baisiau už tai, kas pasaulį piktina šiandiena. Kodėl jie būtent dabar atidarinėja archyvus ir atskleidinėja visus šiuos puvėsius? Kadangi šiuolaikiniame pasaulyje reikšmės nebeturi nei žodis, nei susitarimai, nei socialinė atsakomybė, nei politika, nei įstatymas, nei kokie nors geopolitiką apibrėžiantys principai; taip pat ir moralės plotmėje, ar nors tame kas iš jos liko, mums primetinėja Overtono langą. Tie kurie kadaise tikėjo, kad konservatyvi mintis ir tradicinės nacionalistinės arba religinės vertybės išgelbės mus nuo baisiųjų „globalistų“, „komunistų“ ir „kairuolių“ neatsižvelgė į tai, kad tųjų „tradicinių vertybių“ išsaugojimas tai ir yra tų pačių, Vakarams pasauliui primestų, iškrypusių, vertybių išsaugojimas (o jų priešakyje – pagrindiniu kapitalizmo įstatymu esanti „stipriojo teisė“ ėsti silpnesnį). Galvojote, kad bepročiai – tai tie, kas ragino valgyti tarakonus („kad neterštume gamtos“) ir visiems sekė pasakas apie „tūkstantį lyčių“ ir t. t.? Atėjo gelbėtojai: tie „racionalieji“ nacionalistai ir fašistai su savo „teisingomis vertybėmis“ bei „sveiku protu“, kad primestų mums technologinį feodalizmą, o mes šią vartotojišką vergiją priimtume. Pilietis? Ne, tu – klientas! Tegyvuoja laisvė, velniai rautų! Laisvė panorus suvalgyti net savo vaikus ar perkeltine, ar tiesiogine to prasme (pagal savą nuožiūrą). Laisvė daryti su kitais viską, kas teateina į galvą, ir be jokio pasmerkimo.
Šis skandalas buvo sukeltas norint normalizuoti viską apie ką čia kalbame. Argi nežinojome, koks korumpuotas elitas? Žinojome. Mes žinome, kad egzistuoja įvairios, vyriausybėms savo savanaudiškus interesus stumiančios lobistų grupės. Ne naujiena mums ir tai, kad teisėsauga nėra nešališka, kad ji nuperkama valdžia ir pinigais. Tačiau kame tada jos teisėtumas? Tame, kad nesama jokio nei politinio, nei socialinio, nei moralinio įstatymo? Juk tai – pagrindinės fašistinės svajonės įsikūnijimas. Laisvė viskam, išskyrus nepaklusimui aukščiausiai korporacijų valdžiai.
Mums nesuprantama, kodėl niekas nenori matyti šios temos potekstės. Po to kaip per visą žiniasklaidą dieną ir naktį būdavo tiesiogiai transliuojamos siaubingos kančios, kaip per sprogimus Gazoje tykšta smegenys, kaip virsta žarnos – ir praėjus kelioms savaitėms, apatiška visuomenė nebereaguoja. Ir tai išties siaubinga. Mat baisiausi nusikaltimai, genocidas, plėšimai ir prievartavimai tampa teisėta įprastinio peizažo dalimi. Iš visuomenės pusės nematyti jokio piktinimosi ar pasmerkimo. Ką jūs kalbate? Pagalvojus, juk jaunos merginos reklamuojasi „Instagrame“, norėdamos vykti į Saudo Arabiją ar JAE, kad ten dalyvautų orgijose ir valgytų šeichų kakučius. Socialiniai tinklai pilni merginų, kviečiančių kitas bei pasakojančių apie savo pačių „naująsias patirtis“, kadangi juk „buvo verta“, kadangi už tai jos gavusios daug pinigų. Visi apie tai kalba visiškai atvirai, per socialinius tinklus be jokios gėdos viešinant pačias intymiausias savojo gyvenimo detales (bet tuo pačiu gėdijantis pasižiūrėti kitam žmogui į akis, ir paimti jį už rankos).
Viskas išaiškės, kada tai nebeturės jokio poveikio visuomenei, ir neiššauks moralinio pasipiktinimo. Bet tai nieko nebestebina, kaip nebestebina ir nacionalinio suvereniteto pažeidinėjimas. Juk simboliškai ar asmens, ar tautos pažeminimas yra tas pat – ir už tai mokami pinigai.
Apsipraskime: juk tai ir yra tasai pasaulis, kurį mes susikūrėme. O susikūrėme, nes kitokių kolektyvinių fantazijų pas mus tiesiog nebuvo.
Versta iš rusų k. Sutikrinta su ispanišku originalu
Šaltinis: Tiesos keliu
