Nėra tokio reiškinio kaip prigimtinės teisės ar laisvės. Visos teisės, laisvės bei kitos gėrybės yra išsikovojamos. Ir jų turima tiek, ir tik tiek, kiek patys norime turėti. Tą būtina suprasti pradedant kalbą apie protestus ir jų reikalingumą. „o ką pakeis demonstracijos?“ klausia Jaras Prog.
Demonstracija nelygu demonstracijai. Protestai gali būti dėl skirtingų tikslų, jie gali turėti skirtingas formas ir intensyvumą. Bet kuriuo atveju protestas arba, jeigu tiksliau, – kova yra viso žmonijos progreso variklis.
Palyginkime dabarties pasiekimus ir tai kaip jie buvo gauti. Dabar 8 valandų darbo diena kaip ir norma, tačiau dar 19 amžiuje buvo normalu dirbti 12-16 valandų per parą (ir ne tik suaugusiems). Visų šalių darbininkai nuėjo ilgą ir kruviną kelią, jog 8 valandų darbo diena taptų realybe. Beje, ji pirmą kartą įteisinta buvo 1915 metais Urugvajuje.
Tam, jog moterys galėtų atlikti tokį šiandien įprastą veiksmą kaip balsavimas rinkimuose irgi turėjo nueiti ilgą sufražisčių aktyvizmo kelią. Tam, jog įrodytų nesančios bukesnės spręsti ką rinks į valdžią pradžioje tą turėjo įrodyti gatvėje.
Tas pats ir su JAV juodukais kurie dar 1960 metais buvo antrarūšiai savo gyvenamoje šalyje. T.y mokesčius mokėti turi, bet į tam tikrus autobusus nesėsi, į tam tikras kavines – neįeisi. Reikėjo milžiniškų protestų ir susidūrimų kol buvo išsikovota teisė būti bent jau neprastesniu už kitos odos spalvos kaimynus.
35 valandų darbo diena Prancūzijoje (kaip ir kitos socialinės gėrybės). „New deal“ 1931 metų Jungtinėse Amerikos valstybėse, socialinė gerovė skandinavų šalyse yra įgyta tik per organizuotus žmonių veiksmus. Jokia valdžia ar kapitalas to savaime „iš oro“ neduoda.
Teisės ir laisvės ne tik turi būti iškovojamos, bet ir apginamos.
Neginamos teisės, laisvės ir kitos gėrybės, greičiau ar lėčiau, bus atimtos (taip nutiko su nemažai „New deal“ pasiekimų JAV).
Kova gali turėti įvairiausias formas: Piketai, peticijos, mitingai, referendumai, riaušės, streikai, sabotažai, info karas, įvairios pilietinio nepaklusnumo akcijos, perversmai, revoliucijos ir pilietiniai karai. Svarbu tikslas, o taktika jau derinama pagal aplinkybes ir turimas jėgas.
Kova ir protestas gali būti ir nesėkmingas. Galima nukentėti. Gauti per galvą, pasėdėti areštinėje, pauostyti ašarinių dujų, prarasti darbą, gauti vienokį ar kitokį spaudimą iš valdžios ir t.t ir t.t.
Tai yra normali proceso dalis. Nes kaip tu ir aš norime sau teisių ir laisvių, taip ir priešinga pusė nori mums tų teisių ir laisvių neduoti. Nes jiems taip neapsimoka. Neatitinka jų vienokių ar kitokių interesų.
Tad darant veiksmą reikia suprasti, jog bus ir atoveiksmis.
Todėl kova už savo laisves, teises, įvairias gėrybes, o apibendrintai – Kova už teisę būti žmogumi – yra nuolatinė.
Skamba sunkiai, baisiai ir labai įpareigojančiai? Priklauso kokiu kampu pažiūrėsi. Dauguma mūsų kuriame šeimas ir einame į vienokį ar kitokį darbą. Na, tai irgi nėra lengva ir yra įsipareigojimas, Bet mes tą priimame kaip normą ir vienaip bei kitaip, geriau ar blogiau tą atliekame.
Tad kyla klausimas: Kodėl kovoti už savo ir savo vaikų geresnį gyvenimą negali būti tokia pati norma kaip dantų valymasis kiekvieną rytą ir ėjimas į darbą?
Kaip ėjimas į darbą mums potencialiai generuoja pajamas pragyvenimui. Taip kova už savo interesus mums generuoja daugiau laisvių, privilegijų ir teisių (didesnė alga, trumpesnė darbo diena, teisingumas, ankstyvesnė pensija ir t.t.
Prisiminkime 2009 metų sausio 16 dieną kai dužo Seimo langai. Tas protestas nebuvo jau toks beprasmis. Nepamirškit, jog daugelį naktinių reformų, vis tik, sustabdė ar nukėlė ateičiai. O dabar pagalvokime ką buvo galima pasiekti jeigu tas protestas nebūtų toks stichiškas ir momentinis. Jeigu jį į aukštesnį politinį lygį pakeltų viena ar kita politinė jėga ar žmonių sambūris.
Prisiminkime žemės referendumą. Jis nebuvo jau toks beprasmis ir privertė stipriai paprakaituoti tiek penktąją koloną veikiančią Lietuvoje tiek ir užsienio kompanijas. Buvo priimti net ir šiokie tokie saugikliai. Taip jie buvo laikini, bet valdžia jau ėjo į kompromisus. Jeigu tada sugebėjome valdžią į kampą įvaryti, ką būtų galima padaryti jeigu pasimokę iš tuometinių klaidų judėtume toliau?
Prisiminkime „Chevron“ istoriją kai sukilę žmonės išstūmė šį teršiantį antižmogišką gigantą iš Lietuvos. Buvo laimėta prieš milžiniškos korporacijos interesus ir vietinius jų atstovus!
Protestai, kad ir kokia forma būtų pasirinkta, gali padėti ir padės. Visi tie dejuotojai, kad nepavyks dažniausiai yra tik tie kurie niekada gyvenime savo šiknos nuo sofos atplėšę nebuvo, tad galit drąsiai ignoruoti „jų labai vertingas“ pastabas.
Niekas negali nugalėti tvirtą tikslą turinčių ir kovoti iki galo pasiryžusių žmonių. Niekas. Bet kokia valdžia yra valdžia tik tol kol žmones ją laiko valdžia.
