Praėjusį šeštadienį, sausio 23 (ir sausio 31) d., visoje šalyje griaudėjo veiksmai, susiję su Aleksejaus Navalno figūra. Nedaugelis galėjo numatyti, kad vaizdo įrašas apie demonstratyvią valdžios prabangą ir dar vieną politinį areštą turės tokį poveikį. Nepaisant to, tai buvo demonstracijų priežastis – masiškiausių daugelyje didžiųjų miestų per pastaruosius du dešimtmečius.
Žinoma, sostinėse protesto šerdį suformavo „pagrindinio opozicionieriaus“ gerbėjų klubas. Tačiau tarp atvykusiųjų, ypač už Maskvos ir Sankt – Peterburgo ribų, buvo daugybė žmonių, kuriuos tiesiog piktino atvirai antiliaudinis Rusijos režimo pobūdis. Tūkstančiai darbuotojų ir studentų, toli gražu ne sąmoningi liberalizmo atstovai, šiuose veiksmuose pamatė galimybę pagaliau išlieti ilgai kauptą nepasitenkinimą.
„Mes nepritariame Navalno programai arba nesame su ja susipažinę , tačiau jis gerai prispaudė valdžią“ – tokią žinią dažnai girdėjome iš šeštadienio veiksmų dalyvių. O kai kurie kalbėjo tiesiogiai apie socialines problemas.
Taip, jų nepasitenkinimas yra labai abstraktus, spontaniškas, neorganizuotas. Tačiau pašaipiai ignoruoti šiuos žmones, laukti „teisingo protesto“ su nepriekaištingais šūkiais, yra didžiulė kvailystė. Daugelis šių dienų ideologinių komunistų prieš porą metų patys buvo liberalai. Tai reiškia, kad tie, kurie išėjo sausio 23 d., taip pat gali pakeisti savo požiūrį. Mes neturime jų laikyti visiškai „kvailiais“, bet padėti jiems įgyvendinti savo tikrus interesus.
Ar tai reiškia, kad protestus reikia besąlygiškai palaikyti? Ne, taip nėra. Liberalai ne tik stengsis susieti protestą su Navalno figūra, bet ir valstybinė propaganda juos mielai palaikys. Protestas silpnai organizuotas ir kol kas nepakankamas, o tai reiškia, kad šeštadienį netikėtai užkluptos valdžios institucijos netrukus sukaups jėgas ir pradės keršyti. Todėl labiau tikėtina, kad mitingų banga bus užgniaužta ar savaime užges. Net jei viskas bus kitaip, sumenkinti protestą iki „Putino rūmų“, kyšių ir nesąžiningų teismų lygio reiškia spjauti į komunistinę darbotvarkę.
Mes savęs neapgausime. Neapsimeskime, kad tai yra revoliucija be penkių minučių: „viršūnės “ vis dar „gali“, o daugelis „žemesnių sluoksnių“, jei ir nenori, bet vis dar toleruoja. Neteiksime ir tai, kad tai yra toks „demokratinis etapas“ kovoje dėl socializmo. Nekurkime iliuzijos, kad palaikyti Navalną po raudona vėliava reiškia „įvesti socialinę darbotvarkę“. Mes neįrodysime, kad priešingu atveju esą neįmanoma agituoti tarp protestuotojų – ir juo labiau, kad jiems įmanoma „vadovauti“.
Mums svarbu nekartoti kai kurių kairiųjų klaidų, kai jie tampa savotiška liberalų „uodega“ ir dėl to praranda savo politinę autonomiją. Priešingai, mes turime tapti būtent nepriklausoma „trečiąja jėga“. Tai kartojame jau antrus metus. Bet neįmanoma tapti tokia jėga vien sėdint ant sofos – net jei skaitai tinkamas knygas. Tai, ką skaitote, turi būti pritaikyta. Ir kaip bolševikai 1905 m. nebijojo agituoti tų, kurie iš pradžių ėjo paskui Gaponą, taip ir dabar neturėtume bijoti eiti agituoti tų, kurie šiandien išeina į gatves. Mūsų tiesioginė politinė pareiga yra nešališkai analizuoti veiksmus, surasti galimus sąjungininkus, įtikinti svyruojančius ir pasėti abejonių sėklą tiems, kurie vis dar tiki Navalniu. Daugelis sako: „tai ne mūsų karas“ – o mes sakome „mes turime stengtis nusivesti jo kovotojus į savo stovyklą“. Daugelis sako „jūs negalite iš naujo peragituoti Maidano“, bet mes sakome „mes turime agituoti, kol protestas dar netapo Maidanu“. Neįmanoma mūsų apkaltinti atsisakius organizuoti proletarus į nepriklausomą jėgą. Lengva įsitikinti, kad mūsų prioritetas yra būtent darbas su darbo kolektyvais ir iniciatyviomis darbuotojų grupėmis. Tačiau neketiname atsisakyti tų pačių darbuotojų agitacijos galimybių vykdant „navalnistų“ akcijas.
Štai kodėl marksistų sąjunga, nekviesdama mūsų šalininkus vykti į demonstracijas, išeis ir agituos dabartinių protestų dalyvius (ir potencialius dalyvius). Būtent tam, kad agituoti, įtikinti, parodyti alternatyvą liberaliai pusiau-tiesai – bet ne ištirpti minioje. Žinome, kad sulauksime kritikos iš kai kurių kairiųjų veikėjų, Suprantame, kad „kabinetiniai marksistai“ taip pat užpuls mus, pasiryžę nulipti nuo sofos ne anksčiau, nei klasiškai sąmoningi proletariato batalionai bus jiems pristatomi ant „sidabrinės lėkštės“.
Bet mes įsitikinę, kad esant tam tikroms sąlygoms, mūsų taktika yra vienintelė teisinga. Tikimės dirbti su visais kairiųjų aktyvistais, būreliais ir nepriklausomomis marksistų grupėmis, kurios pritaria mūsų pozicijai. Su visais, kurie nesutinka sėdėti be darbo, bet taip pat nėra pasirengę tapti liberalios darbotvarkės stumėjais.. Juk jei mes, marksistai, nepradėsime agituoti dėl spontaniškų protestų, tai darys mūsų ideologiniai priešai.
Centrinė Marksistų Sąjungos taryba
