Egoizmo amžius

EGOIZMO AMŽIUS: filmas apie sočių ir patenkintų VERGŲ – VARTOTOJŲ VISUOMENĖS – sukūrimą

Paskutinius 30 metų gyvename taip vadinamos „laisvės ir demokratijos“, kapitalizmo ir vartotojų visuomenės sąlygomis. Žmonės vergauja pinigams, visų pirma dirbdami tam, kad išgyventų, o visų antra – kad vis pirktų ir pirktų, vartotų ir vartotų prekes bei paslaugas, kurios realiai jiems nereikalingos, tačiau kurios jų sąmonėje kažkodėl įgyja ypatingas reikšmes bei prasmes. Žmogaus dvasiai, kūrybai, jo sielai – jo žmogiškumui – vietos lieka vis mažiau.

Aukso veršio viešpatija – kitaip šią realybę vargu ar pavadinsi. Tiesa, pas mus – kraštuose, kurie kadaise gyveno socializme, ši tikrovė palyginti dar ne tokia sena. Vakaruose, tuo tarpu, ji gyvuoja gerokai ilgiau – ir vystytis pradėjo dar prieš šimtmetį. Mat, ji neatsirado savaime, iš giedro dangaus. Anaiptol: vadinamoji „vartotojų visuomenė“, o su ja – ir „viešųjų ryšių“ verslas bei technologijos, ir atitinkama kultūra – nėra kažkas savaimingo. Iš tiesų, tai yra projektas; projektas, sugalvotas, pradėtas ir įvykdytas Jungtinėse Amerikos Valstijose, o XX amžiaus bėgyje išplitęs ir faktiškai apėmęs tiek visus Vakarus, tiek likusį pasaulį.

Tai yra projektas, kurio esmė – valdymas, manipuliuojant masių (pa)sąmone, įteigiant žmonėms, kad šie, pirkdami faktiškai jiems visai nereikalingą šlamštą, įsitraukdami į, atitinkamai, aukščiau pilvo ir tarpukojo nepakylančią „kultūrą“, yra „laisvi“, „ypatingi“, „individualūs“… Tai – manipuliacija žmogumi, kaip „geismų mašina“, visų pirma pasinaudojant tais pačiais geismais, kaip svertais jį valdyti. Manipuliacija, įgyvendinama ne tik marketinginių, bet psichologinių metodų pagalba.

Šiai temai ir yra skirtas 2002 m. anglų kalba išėjęs dokumentinis filmas „Egoizmo amžius“ (Century of the Self)*. Kaip bebūtų keista, jis sukurtas ir parodytas per BBC, valstybinį britų televizijos kanalą. „Keista“, nes juk šnekamas kanalas aptarnauja tiek valstybę, tiek elito sluoksnius, kurių interesai – tiesiogiai surišti su tuo pačiu projektu, su ta pačia manipuliacija, kuri šioje dokumentikoje demaskuojama. Tiesa, dokumentikos autorius, režisierius Adamas Kurtisas (g. 1955) ir iki tol pasižymėjo drąsa savo kūryboje kelti aštrias, prieštaringai vertinamas temas. Tuo pačiu, jisai pats prisipažįsta stokojąs aiškesnių politinių pažiūrų, tad nei pozityvios alternatyvos, nei apskritai sistemingos politinės kritikos esamai tikrovei jis neformuluoja. Taigi, dokumentika apsiriboja faktų aprašymu ir šia prasme pateikia nei daugiau, nei mažiau, kaip realiosios situacijos diagnoze.

* * *

Dokumentinį filmą sudaro 4-ios dalys, kurios visos skirtos atskiram šnekamos temos aspektui aptarti.

1. DALIS. „DŽIAUGSMO MAŠINOS“. Pasakojimas apie tai, kaip psichoanalizės tėvo, Zigmundo Froido, sūnėnas Edvardas Bernesas (1891-1995) 1920-aisiais tampa „viešųjų ryšių“ teorijos ir praktikos pradininku. „Viešieji ryšiai“ – tai idėja froidistinį mokymą apie pasąmonę, apie ego – už jo slypinčius ir jį valdančius neįsisąmoninamus troškimus – pritaikyti tiek komercinei reklamai, tiek politinei propagandai. Tikslas čia – manipuliuojant šiais pasąmonėje glūdinčiais troškimais, įteigti asmeniui, kad jisai įsigytų prekę arba paslaugą, kuri praktiniu požiūriu jam – visai nereikalinga, bet siejama tam tikromis teigiamomis emocijomis. Reklamoje nebeakcentuojamos realios, praktinės siūlomo produkto savybės; verčiau šnekama apie tai, kokį jis teigia malonumą – džiaugsmą, pasitenkinimą; nuo poreikių pereinama prie geismų ir užgaidų; nuo gamintojų – prie vartotojų visuomenės. Štai tokiu modeliu remiasi JAV ekonominis pakilimas laikotarpiu po Pirmojo pasaulinio karo, „viešaisiais ryšiais“ skatinamam vartojimui atitolinant perprodukcijos krizę – dalyką, kuris iki tol atitinkamomis sąlygomis būtų buvęs visiškai natūralus. Politinėje sferoje, tuo tarpu, Bernesas save įsivaizduoja didžiuliu demokratu. Tiktai į liaudį, taigi – tariamąjį demokratijos subjektą, jisai žvelgia kaip į avinų bandą, kuri turėtų būti ganoma atitinkamomis psichologinėmis technologijomis operuojančio elito. Mat, demokratija yra gerai, kol ji – verslo savininkų rankose. Tuo būdu, į Baltuosius rūmus atvedamas liberalios ekonomikos šalininkas Herbertas Huveris. Bet situaciją keičia Didžioji depresija (1929-1933), kurios pasėkoje valdžią JAV perima Franklinas Ruzveltas – valstybinio rinkos reguliavimo šalininkas, po „Naujojo kurso“ šūkiu iškėlęs idėją kompromiso tarp darbo ir kapitalo. To pasėkoje, Amerikoje sukuriami taip vadinamos gerovės valstybės – socialinės apsaugos ir garantijų sistemos – pradmenys.

2. DALIS. „KONSTRUOJAMAS KONSENSUSAS“. Per Antrąjį pasaulinį karą, tarp sužeistų amerikiečių karių masiškai pravedinėjami psichologiniai testai. Sužinoma, kad apie pusė jų – dar vaikystėje psichiškai sutraumuoti. Tai tik pakartotinai patvirtina amerikietiškųjų Froido pasekėjų įsitikinimą masių iracionalumu ir, be to, sukursto jų baimę dėl to, kas galėtų atsitikti, jeigu šios masės staiga taptų nevaldomos. Ypatingai dėl to susirūpina Londone įsikūrusi, bet tarp Anglijos ir Amerikos gyvenančioji Z. Froido duktė, Ana Froid (1895-1982). Jos, kaip tarptautinio psichoanalitinio judėjimo lyderės, įtakoje JAV pokario metais plinta psichologinės pagalbos centrai. Kartu su E. Berneso inicijuotu viešųjų ryšių verslu ir atitinkama vartotojiška gyvensena, Amerikoje populiarėja psichoanalizės versija, kurios esmė – emocijų kontrolė, siekiant nusiraminimo ir prisitaikymo prie visuomenėje priimtų elgesio normų. Augantis prekių ir paslaugų vartojimas taip pat pasitarnauja šios nusiraminimo schemos įgyvendinimui, faktiškai gyvenant pagal formulės „dirbk-pirk-mirk“ logiką. Tuo būdu, atskiras ego pilnai kontroliuoja save iš vidaus, tokiems gyventojams-vartotojams patiems integruojantis sistemon ir noriai jai paklūstant. Valstybiniu lygiu tęsiami karo metais pradėtieji masių psichologijos tyrimai. Su Centrine žvalgybos agentūra (CŽV) priešakyje, JAV valdžia eksperimentuoja eiliniais amerikiečiais, taikant psichoanalitine metodika paremtas technologijas jų nuomonėms bei nuotaikoms formuoti. Bene ryškiausias šiuo požiūriu – Amerikos visuomenę apėmusi antitarybinė, antikomunistinė psichozė, kuri kurstyta visiškai sąmoningai ir dirbtinai. JAV elitas priima Berneso nuostatą, kad demokratija – dalykas geras tik su sąlyga, jei „iš viršaus“ yra atitinkamai formuojama demoso sąmonė. Pilnutiniam šios naujosios kontroliuojamos demokratijos suklestėjimui lyg šuniui penkta koja tetrukdo F. Ruzvelto paliktoji socialinių garantijų ir rūpybos sistema. Bet su ja bus susidorota vėliau: atėjus reikiamam laikui, reikiamiems žmonėms ir reikiamiems metodams…

3. DALIS. „POLICININKAS – MUMYSE: JIS TURI BŪTI SUNAIKINTAS“. Per pokarį nusistovėjusiam, į tam tikrą ego disciplinavimą ir emocinę savikontrolę orientuotam psichologijos modeliui ir akivaizdžiai individus niveliuojančiai socialinei tikrovei metamas iššūkis. Psichologijoje jį meta Vilhelmas Reichas (1898-1958) – buvęs froidininkas, pagal kurio teoriją neurozių priežastis – visuomenėje priimtų elgesio normų lemiamas libidinės energijos slopinimas. Dauguma žmonių šias normas yra nesąmoningai internalizavę, tuo būdu sukuriant tam tikrą „vidinį policininką“. Atitinkamai, Reichas ,– oponuodamas Froido sekėjams, – reikalauja visiško seksualinio, o kartu ir emocinio, išsilaisvinimo, kuris pasiekiamas tik šį „policininką“ sunaikinant. Socialinėje-politinėje sferoje, tuo tarpu, iškyla vadinamieji Naujosios kairės judėjimai, kurių ideologas Nr. 1 – Herbertas Markuzė (1898-1979) – iškelia atitinkamą vadavimosi iš asmenybę niveliuojančios vartotojų visuomenės programą. Būtent Naujoji kairė perima iniciatyvą prieš JAV agresiją Vietname protestuojančiame antikariniame judėjime, atitinkamoms idėjoms užkrečiant vis daugiau Amerikos (ir apskritai Vakarų) universitetinio jaunimo. Susidaro realios grėsmės nusistovėjusiajai tvarkai regimybė, į kurią iš pradžių reaguojama policinėmis represijomis. Naujoji kairė, kaip potencialus politinis veiksnys – sutriuškinama; jos šalininkai persiorientuoja į visuomeninę ir kultūrinę veiklą, mokymų, seminarų ir konsultacijų pavidalu propaguojant savąsias tiek seksualinio, tiek apskritai psichologinio „laisvinimosi“ strategijas. Kaip šios srities korifėjus iškyla Verneris Erhardas (g. 1935), savo seminarais pritraukęs milijonus amerikiečių, tarp kurių pasėjama idėja, kad svarbiausia gyvenime – asmeninių troškimų tenkinimas, išlaisvinant viduje kunkuliuojančias emocijas. Individas, jo troškimai ir saviraiška čia – alfa ir omega. Ir JAV specialiosios tarnybos, ir viešųjų ryšių kompanijos suvokia, kad šis, atrodytų, maištingas, individualizmas gali būti labai naudingas tiek verslo, tiek politinės kontrolės požiūriu. Tereikia taikyti į reikiamą tašką, t. y. tiek prekes, tiek politinius sprendimus regimai susiejant su šių naujų žmonių tariamu „individualumu“ ir „saviraiška“. Tiek verslas, tiek politika prisitaiko. Rezultate – buvusieji maištautojai pilnai integruojami į tą patį vartotojišką ciklą, na, o politiniame fronte, žaidžiant atitinkama individualizmo (taigi: „išlaisvinimo“, visų pirma – nuo tradicinės moralės, o visų antra – neva nuo valstybės ir nuo mokesčių) „korta“ 80-aisiais Amerikoje iškyla Ronaldas Reiganas, Britanijoje – Margareta Tečer; abu – dešinieji neoliberalai, kurių valdymo laikotarpiu žymia dalimi atšaukiamos iki tol gyvavusios (JAV – Ruzvelto, Anglijoje – pokario metu sukurtos) socialinių garantijų ir apsaugos sistemos. Ir, kaip nekeista, neoliberalų elektoraline baze tampa būtent šie „išsilaisvinusieji“ asmenys, nebematantys savęs nei klasiniame, nei kokiame kitame kolektyviniame kontekste, bet save traktuojantys išimtinai kaip individus.

4. DALIS. „VISA VALDŽIA VARTOTOJAMS“. Naujajam individualizmui tapus norma, o politinėje arenoje laimėjus Reiganui ir Tečer, iškyla klausimas dėl tolimesnio centro kairės partijų likimo: JAV – F. Ruzvelto liniją tęsusiųjų Demokratų, Anglijoje – socialdemokratine tradicija sekusiųjų Leiboristų. Mat, dauguma jų rinkėjų perbėgo pas dešiniuosius, nebesiedami savęs nei su profsąjungomis, nei darbininkų klase, į kurią, pavyzdžiui, aiškiai rėmėsi britų leiboristai. Na, ir perbėgo jie, suvokdami save būtent kaip „išsilaisvinusius“ individus – vartotojus, iš politikų laukiančius tokių pat gundančių pasiūlymų, kaip ir iš komercinių prekių bei paslaugų tiekėjų. Atitinkamą „atsinaujinimo“ strategiją leiboristams pasiūlo britų polittechnologas Filipas Guldas (1950-2011): jo teigimu, į rinkėjus visų pirma reikia žiūrėti ne kaip į socialinės klasės atstovus ar apskritai piliečius, bet kaip į vartotojus, kuriems rinkoje siūlomos skirtingos prekės bei paslaugos; o į savąją programą – kaip į prekę / paslaugą, kurią privalu parduoti. Leiboristų partijai F. Guldas siūlė atsisakyti tarp šių „naujųjų individualistų“ nepopuliarios mokesčių kėlimo (ir tais mokesčiais finansuojamų socialinių programų) politikos. Bet leiboristų lyderiai šį pasiūlymą atmeta, ir pralaimi rinkimus konservatoriams. To pasėkoje, Guldas išvyksta į JAV, kur, taikant prieš tai britų leiboristams siūlytą strategiją, jis Demokratų partijos kandidatui Bilui Klintonui padeda laimėti 1992 m. prezidento rinkimus. Per dvi kadencijas Baltuosiuose rūmuose, Klintonas išardo visuotinų socialinių garantijų sistemą, kurią 60 metų anksčiau sukūrė F. Ruzveltas, nuo papildomų mokesčių atleidžiant vadinamosios vidurinės klasės atstovus. Demokratai susigrąžina prarastas pozicijas, kartu atsisakant ilgamečių, nuo centro dešinės jėgų juos skyrusių principų. Britanijos Leiboristų partijoje, tuo tarpu, perima šiomis „atsinaujinimo“ idėjomis susižavėjęs Tonis Bleras: Guldas grįžta į tėvynę, pagaliau gavęs progą įgyvendinti savo pirminį sumanymą. Taip „atsinaujinusi“ Leiboristų partija grįžta į valdžią, tiesa, jau mažai kuo besiskirdama nuo savo oponentų centro dešinėje. Kristalizuojasi naujos formos demokratija, kurioje rinkėjas-vartotojas laikomas klientu – paslaugų gavėju. Tuo tarpu, politikams ir partijoms, per rinkos tyrimus primenančias nuomonių apklausas susipažįstantiems su rinkėjų pageidavimais, tenka paslaugų tiekėjų ir, galų gale, savo klientų valios vykdytojų, rolė. Taigi: „Tegyvuoja demokratija!“… „Visa valdžia vartotojams!“… Bet ar tikrai?.. Nes argi šie vartotojai – savarankiški?.. Argi ne viešųjų ryšių, reklamos ir kultūros industrija ir suformuoja tą jų nuomonę, kurią politikai, atseit, dabar tik „aptarnauja“?.. Galų gale, ir šios sistemos architekto – E. Berneso – planuose tikros „liaudies savivaldos“ (gera ji ar bloga) niekuomet nebuvo: kalba gi ėjo būtent apie „iš viršaus“ valdomą demokratiją. Tokią čia ir turime.

REPLIKA

Taigi, A. Kurtiso filmas pateikia šiuolaikinės vartotojų visuomenės diagnozę. Ir tai jau labai daug. Ypač žinant, kas yra ir kam tarnauja BBC. Tačiau nei recepto šiai diagnozei, t. y. – išeities – nei apskritai konkretaus vertinimo jisai neduoda.

Bet ar tai reiškia, kad išeities nėra? Nemanau. Tiesiog ji randasi anapus kapitalistinės santvarkos ir ją grindžiančios ideologijos rėmų, už kurių išeiti dokumentikos autorius nesugeba arba tiesiog nenori.

Klasikiniame kapitalizme pramonės darbininkai, kovodami dėl savo kasdienių reikalų (didesnio darbo užmokesčio, trumpesnių darbo valandų ir t. t.) pradeda suvokti save kaip atskirą, buržuazijos (t. y., privačiųjų įmonininkų – kapitalistų) klasei priešingą visuomenės klasę – proletariatą. Tuo būdu, – anot Markso, – iš „klasės savyje“, – pasyvaus, amorfiško išnaudojimo objekto, darbininkai virsta „klase sau“**, – sąmoningu, organizuotu subjektu, pajėgiu išvaduoti tiek save, tiek visą visuomenę iš kapitalizmo, iš piniginės vergijos, pančių. Kapitalistai, patys orientuoti į maksimalų pelną ir darbo proceso racionalizaciją, čia suinteresuoti tvirtais, kvalifikuotais ir drausmingais darbininkais. Tokiame kapitalizmo, kaip gamintojų visuomenės, kontekste buržuazija (kaip vėlgi teigė Marksas) iš tikrųjų kūrėsi sau duobkasį proletariato pavidalu. Ir laikotarpis nuo 1871 m. iki 1914 m. Vakarų Europoje lyg mielėms ant taukų plintant darbininkų judėjimui ir socialistinėms partijoms, šią tiesą praktiškai patvirtino.

„Egoizmo amžiuje“ mums parodomas virsmas į taip pat kapitalistinį, bet kartu ir visiškai kitokį, pasaulį: virsmas iš moderno į postmoderną, iš gamintojų visuomenės – į vartotojų visuomenę…

Ir kaipgi mums šį virsmą suprasti?..

Tokių nepriteklių, kaip XIX amžiuje, čia jau nebėra. Ir maisto, ir stogo virš galvos šiems dirbantiesiems nebetrūksta. Bet šiomis sąlygomis nei ekonominė kova, nei apskritai klasinė sąmonė paprastai neauga. Mat, čia darbininkas nesijaučia išnaudojimas. Atvirkščiai: paprastai, jis net pageidauja ilgesnių darbo valandų, kad už įgytus pinigus galėtų pirktis prekes ir paslaugas, kurių realiai, objektyviai jam nereikia, bet kurias vadinamoji „viešųjų ryšių“ sistema yra pavertusi tam tikro statuso ženklais, gyvenimo pilnatvės surogatais. Eilinio darbininko ne tik nebedomina socializmas – jo nebedomina idėjos apskritai. Nes, atitinkamai, save jisai suvokia nebe kaip darbininkų klasės atstovą, o kaip „laisvą individą“. Vartotoją.

Tokiomis sąlygomis proletariato, kaip „klasės sau“, ne tik nėra, bet ir negali būti (kitas dalykas, kokia pasikeitusi, lyginant su praėjusiu amžiumi, yra materialinė-techninė gamybos bazė, kas, savo ruožtu, negali tiesiogiai neveikti visuomenės struktūros). Ir svarbiausia yra tai, kad, vartotojo požiūriu (o dauguma čia juk tokiais ir virtę!), šitame nėra jokios problemos…

Net priešingai: kol sukasi šiame rate, vartotojas – patenkintas. Mat, tokioje dalykų tvarkoje jisai neregi išnaudojimo: jis regi galimybes ir laisvę jųjų sekti. O jei ir pasijunta nuskriaustas, tai tik dėl to, kad gavo nepakankamai pyrago; pačiu gi principu, pačiu vartojimu jisai neabejoja. Ir kodėl? Ogi todėl, kad jis, kaip Odisėjo vyrai Kirkės saloje, yra paverčiamas kiaule. Miesčioniu. Na, o ko gi trokšta kiaulė? Pašaro ir galimybės jį ėsti – į ką, galų gale, ir sueina visa vartotojiškoji „laisvė“! (Toji aplinkybė, kad dabar, kiaulėms pasisotinus, bendrasis pašaro kiekis mažėja, o su juo, ir atskiri jo daviniai, yra ironiška, bet kapitalizmo likimo požiūriu – visai dėsninga).

Tokiame totaliai sumiesčionintame (ar, paprasčiau kalbant – sukiaulintame) sociume, nei klasių kovos, nei apskritai Istorijos, kaip progresyvaus visuomenės ir žmogaus vystymosi, čia nebėra. Nes nebėra svarbiausio – SUBJEKTO: tiek proletariato, kaip „klasės savyje“, tiek bet kurios kitos pažangios visuomenės jėgos pavidalu apskritai. Vienintelis subjektas čia yra valdantysis sluoksnis, kuris, istoriškai išsisėmęs, kolektyviškai atlieka F. Dostojevskio pranašiškai aprašytą „Didžiojo inkvizitoriaus“ rolę. Tokiame kontekste, Istoriją keičia šio „Inkvizitoriaus“ žaidimas, žaidžiamas su ištisų šalių, žemynų ir apskritai žmonijos masėmis, kurios šiuo atveju yra nužeminamos iki gyvų žaisliukų lygio…

Štai koksai virsmas įvyko XX amžiuje – „Egoizmo amžiuje“. Ir, kaip visuomenės gyvenimo faktas, jis reiškė kapitalistinio pasaulio valdančiųjų viršūnių iššūkį dirbančiųjų daugumai, o kartu ir iššūkį Tarybų Sąjungai bei apie ją besitelkusiam komunistiniam judėjimui (kuris ne tik pretendavo atstovauti šitai daugumai, bet dargi siūlė tuomet realiai egzistavusią alternatyvą kapitalistinei sistemai). Ir ką?..

Ir Tarybų Sąjunga, ir komunistai apskritai, į šitą iššūkį ne tiktai neatsakė: jie ignoravo patį jo buvimą. Visų pirma, teorijos lygmenyje (na, o be teorijos negali būti praktikos). O teoriškai atitrūkęs nuo gyvenimo tiesos, komunistinis judėjimas negalėjo nepasimesti praktiškai. To pasėkoje, kažkada Vakarų Europoje stiprias pozicijas turėjusios kompartijos išsikvepia, ilgainiui arba susiliedamos su socialdemokratais ir kairiaisiais liberalais, arba tiesiog išnykdamos. Tarybų Sąjunga, tuo tarpu, su visu soclageriu, savo pačios elito sunaikinama iš vidaus („iš apačios“ talkinant naujųjų, postmodernistinių polittechnologijų manipuliuojamoms liaudies masėms).

Na, o tokiame kontekste A. Kurtiso filme pademonstruojama JAV Demokratų ir britų Leiboristų, kaip centro kairės partijų, politinė-idėjinė dezintegracija, atsiskleidžia kaip visiškai dėsninga ir tam tikra prasme net neišvengiama, kadangi pati socialdemokratija lemtingai rėmėsi ir Tarybų Sąjungos (kaip alternatyvos kapitalizmui), ir komunistinio judėjimo (kaip tikrai ar tariamai kai kam grėsusio šios alternatyvos atėjimo galimybės) egzistavimu. Nebeliko komunistų – nebegalėjo likti ir socdemų.

Visa kita – pasekmės. Ir jomis mes dabar, XXI amžiuje, toliau gyvename. Ką tai reiškia – pakankamai aiškiai parodo mūsų aptariama dokumentika; link ko tai veda, tuo tarpu, galima suprasti, pirma, pažvelgiant į šiuolaikinio gyvenimo faktus bei tendencijas ir, antra, pasitelkiant elementarius šių faktų analizės bei tam tikrus vaizduotės sugebėjimus.

Bet kurgi išeitis?..

Kapitalizme jos nėra: bet koks siekis grįžti į klasikinį, gamintojų visuomenės, bei atitinkamą buržuazinės demokratijos modelį, neišvengiamai susidurs ne tik su aukščiau aprašytąjį virsmą projektavusio ir vykdžiusio elito interesais, bet tiesiog trenksis į patį šį procesą pagimdžiusios santvarkos sieną. Geriausiu atveju, čia įmanomas tiktai tam tikras konservatizmas, siekiant kalbamą procesą pristabdyti, kiek galima ilgiau išsaugant sveikesnius elementus iš praeities (V. Putinas ir jo politika Rusijoje – žymiausias šitokio konservatizmo pavyzdys). Bet toks „geriausias atvejis“ pačio proceso, pačios judėjimo trajektorijos nekeičia, ir tegali reikšti laikiną nepermaldaujamai artėjančios katastrofos atidėjimą.

Vadinasi, reikia keisti trajektoriją. O tai reiškia – išeiti už kapitalizmo rėmų. To pripažinimas veda link komunizmo idėjos, kurią praėjusiame šimtmetyje įkūnijo Tarybų Sąjunga. Šiuo požiūriu, TSRS ir viso XX amžiaus komunizmo patyrimas yra absoliučiai būtina sudedamoji, norint dabar, XXI amžiuje, suformuoti alternatyvą esamai santvarkai. Tokioje alternatyvoje, kuri tegali pasireikšti kaip nauja komunistinio projekto laida, ir yra išeitis. Teoriškai…

O praktiškai?..

Praktiškai, bet kokia panaši idėja teįgyvendinama visuomenės lygiu. Tai konstatavus, kyla klausimas dėl politinės valdžios, kuri tiesiog būtina šitokių transformacijų sąlyga. Akivaizdu, kad esamoji nieko panašaus nesiims. Atitinkamai, reikalinga kita. Ir sakykime, kad tokia atsirastų. Bet kas gi ją, tą politinę valdžią, sudarytų? Kas gi kalbamąsias permainas įgyvendintų? Kokia grupė, koks sluoksnis, kokia klasė? KOKS SUBJEKTAS? Būtent ties šiuo klausimu, ties klausimu dėl subjekto – sustojame. Nes subjekto nėra (ir žvelgiant į tai, kas aukščiau išdėstyta – jo nėra dėl labai rimtų, o kartu visai suprantamų, priežasčių), o be subjekto – nėra ir negali būti praktinių veiksmų (nes kartu su klausimu dėl to, ką daryti, lygia greta eina klausimas dėl to, kas gi tą kažką darys?).

Vadinasi, subjektą teks formuoti. O tai įmanoma tiktai atsakant į postmodernizmo, į vartotojų visuomenės, metamą iššūkį. Pirmiausia – konceptualinėje, teorinėje plotmėje (nes be tikrovei adekvačios teorijos, vargiai įmanomas atitinkamai adekvatus praktinis veikimas). Čia atkreipsiu dėmesį į tris mąstytojus, kurių darbus komunistinės ideologijos atnaujinimo požiūriu laikau tiesiog neįkainojamais: Antoniją Gramšį, Ėrichą Fromą ir Sergejų Kurginianą…

1. Antonijas Gramšis (1891-1937) – italų kompartijos vienas iš lyderių ir įkūrėjų, fašistiniame kalėjime parašytuose „Kalėjimo sąsiuviniuose“ išvystęs hegemonijos** teoriją. Anot Gramšio, valdžia laikosi ne tiktai prievarta (kariuomene, policija ir t. t.), bet valdomųjų sutikimu būti valdomiems. Šis sutikimas remiasi tam tikros klasės (pavyzdžiui, buržuazijos – naujaisiais amžiais arba feodalų – viduramžiais ir t. t.) hegemonija, t. y., jos vadovavimu, jos viešpatavimu tiek per egzistuojančius visuomenės ir politinius institutus, tiek, – ir ilgainiui tai yra svarbiausia, – per masių įsisavinamą pasaulėžiūrą. Ši etinė-politinė hegemonija, be abejo, yra priklausoma nuo ekonominės. Tuo pačiu, ji negali būti suvesta išimtinai į ekonominį momentą, kaip daro vulgariojo „marksizmo“ atstovai. Vietoje to, Gramšis paaiškina, kad hegemonija remiasi visuomenės „kultūriniu branduoliu“ (kuris apibrėžia jos „prasmių lauką“, – supratimą apie gėrį-blogį, teisybę-neteisybę ir t. t.). Kol branduolys stabilus, visuomenėje reiškiasi tam tikra „kolektyvinė valia“, siekianti esamos tvarkos išsaugojimo. Hegemonijos krizė, tuo tarpu, tegali pasireikšti kaip kalbamame branduolyje įvykusių pokyčių pasekmė. Atitinkamai, bet kokios permainos vienaip ar kitaip atsirems į minėtąjį „kultūrinį branduolį“, kurio formavimas sudaro ilgalaikį organinį procesą, įtraukiantį plačiąsias mases. Tačiau lemiamą vaidmenį, vienaip ar kitaip, tame procese atlieka inteligentija, kame ir slypi ypatinga jos reikšmė. Na, ir šia koncepcija naudotis gali toli gražu ne vien tik komunistai (kuriems Gramšis ją skyrė, bet kurių ji nesudomino), bet ir buržuazinės tvarkos gynėjai. Ir Tarybų Sąjungos išardymas, ir „Egoizmo amžiuje“ parodytos istorijos – puikiausi šito pavyzdžiai.

2. Ėrichas Fromas (1900-1980) – JAV gyvenęs ir kūręs Vokietijos žydų kilmės psichologas, filosofas, jungęs psichoanalizę su Marksu ir marksizmu. Savo darbuose Fromas iškėlė socialinio charakterio sampratą. Pastaroji reiškia, – anot Fromo, – „individualios psichinės sferos ir socioekonominės struktūros sąveiką“. Ir kaip šią sąveiką suprasti? „Socioekonominė visuomenės struktūra formuoja savo narių socialinį charakterį taip, kad šie nori daryti tai, ką privalo daryti“[1], – teigia Fromas. Trumpai tariant, kiekviena santvarka formuoja atitinkamo tipo žmogų (na, o žmogus, savo ruožtu, grįžtamai veikia santvarką). Ir čia sutinkame dvi klaidas – vieną (Fromo visiškai teisingai siejamą su suvulgarintu marksizmu), kuri atskirą žmogų, asmenybę, žodžiu – subjektyvųjį faktorių – iš viso neigia, manant, kad tereikia keisti ekonominę bei politinę visuomenės struktūrą, o žmogus, tuo tarpu, pasikeisiąs automatiškai****; ir antrą – požiūrį, kad tereikia pradėti nuo asmens, keistis pačiam, o tuomet ir pasaulis pasikeisiąs taipogi automatiškai (požiūrį, atstovaujamą skirtingų formų „dvasinio tobulėjimo“ šalininkų, kurie paprastai atsiriboja nuo politikos ir nuo visuomenės apskritai). Antai, atskiras žmogus asmeniniame gyvenime gali išsiskirti ypatinga dorove bei inteligencija ar netgi būti asketu – bet jei jisai atsiribojęs nuo politikos ir nuo visuomenės (t. y., jeigu jisai nedalyvauja ir neišreiškia atitinkamos pilietinės pozicijos), tai visas tas jo dvasingumas realios įtakos sociumui neįgys. Iš kitos pusės, kam gi darbininkui socializmas ir komunizmas (kad ir suvokus, sakykime, kad kapitalistas lobsta jojo sąskaita), jei jisai nei badauja, nei skursta, o vartotojiška pasaulėžiūra, kultūra, gyvenimo būdas jį net tenkina?.. Atitinkamai, Fromas siūlė abu aukščiau minėtus momentus sujungti į vieningą visumą. Ir kaip? Socialinis charakteris vienokiu ar kitokiu būdu patenkina Fromo teigimu žmogui įgimtą religinį poreikį, „religiją“ suvokiant plačiausia prasme kaip tokią sistemą, – „kuri individui teikia orientacijos struktūrą ir atsidavimo objektą“[2]. Taigi, „religija“ čia – žmogaus prigimtyje glūdinti forma, kurios turinys gali žmogiškąją esmę išvystyti ir realizuoti arba, atvirkščiai – ją sukaustyti, iškreipti. Tokiame kontekste, patsai vartotojiškumas gali būti traktuojamas kaip tam tikra, valdančiosios klasės hegemoniją aptarnaujanti religija. Na, o socializmas / komunizmas, sekant Fromo mintimi, pagal nutylėjimą jau turįs būti formuluojamas ir keliamas ne tik kaip alternatyvi santvarka, bet ir kaip alternatyvi religija (būtent šia, plačiąja, prasme).

3. Sergejus Kurginianas (g. 1949) – šiuolaikinis rusų mokslininkas, filosofas, kultūros ir visuomenės veikėjas, tiek teorinę, tiek praktinę savo veiklą paskyręs komunistinės ideologijos atnaujinimui, atsižvelgiant ir į Tarybų Sąjungos laimėjimus, ir į jos žlugimą lėmusias klaidas bei trūkumus. Savo paskaitų cikle, pavadinimu „Laiko esmė“ (kurio, kaip teorinės bazės, pagrindu 2011 m. sukurtas to pačio pavadinimo visuomeninis-politinis judėjimas), Kurginianas apžvelgia esamą istorinę situaciją, pabrėždamas mūsų jau minėtąjį istorinio regreso faktą. Ir ryšium su postmodernistiniu virsmu į vartotojų visuomenę apskritai, ir su kriminalinio pobūdžio kapitalizmo susiformavimu buvusiosios TSRS teritorijoje ypatingai. Ilgainiui prognozuojant katastrofą – arba sociumo susinaikinimą, arba perėjimą iš kapitalizmo į naują, dehumanizuotą ir fundamentalia, visapusiška ją sudarančiųjų narių nelygybe paremtą technologizuotą fašizmą. Kurginianas konstatuoja, viena vertus, absoliutų pasipriešinimo tokiai trajektorijai (taigi – ir esminio posūkio) būtinumą, ir, kita vertus, aplinkybę, kad klasikinio tipo revoliucija tokiomis sąlygomis – negalima iš principo. Kadangi revoliucija, – Kurginiano teigimu, – „tai klasių ir kitų stambių pilnaverčių socialinių subjektų kova kylančio istorinio proceso sąlygomis“[3]. Vadinasi, reikalinga iš esmės kitokia pasipriešinimo strategija. Bet kokia? Kurginianas siūlo atsižvelgti į pavyzdžius, kuomet istoriškai smunkančio sociumo sąlygomis jojo viduje vis dėlto formavosi alternatyvi, galiausiai išganinga tapusi jėga. Ir kaip ryškiausią šito pavyzdį jis išskiria Romos imperiją, kurios pogrindyje – katakombose – rinkdavęsi ankstyvieji krikščionys: žmonės, savo vidumi atmetę aplinkui juos puvusį pasaulį, susiformavę į viešpatavusiai vergovinei sistemai alternatyvų subjektą, buvusį (perfrazuojant Kristų), – „šiame pasaulyje, bet ne šio pasaulio“, – kurio idėjoje, kaip ir jame pačiame, glūdėjęs naujos dalykų tvarkos gemalas. Atitinkamai, ir XXI amžiuje netrūksta žmonių, savo vidumi atmetančių aplinkui vykstantį regresą: socialinę, kultūrinę ir apskritai žmogiškąją degradaciją. Tačiau jie blaškosi po visokius judėjimus ir sektas, stokojančias tiek pilnavertės alternatyvos esamai tikrovei, tiek adekvataus šitos tikrovės suvokimo. Tokią alternatyvą ir tokį suvokimą tegali suteikti atnaujinta komunistinė idėja. Turint tai omeny, bei jungiant minėtąsias ir Gramšio, ir Fromo (ir ne tiktai jų!) įžvalgas, Kurginianas veda mus prie išvados, kad bet išeities tašku bet kokio valdančiajai tvarkai alternatyvaus subjekto suformavimui, yra tos pačios „katakombos“: nes jeigu vyrauja regresas, tai pasipriešinimas jam prasideda (bet toli gražu neapsiriboja) kontrregresyvine veikla, – „kuria mes suprantame dvasinės savisaugos ir dvasinio augimo aplinkų kūrimą“[4]. Ir kuo gi toji „kontrregresyvinė veikla“ gali pasireikšti praktiškai, Kurginianas parodo gan paprasta schema (Pav. 1). Ypatingas dėmesys šiuo požiūriu tenka ne tik inteligentijos (kaip pas Gramšį), bet vadinamojo kognitariato, kaip naujos, mokslinio ir protinio darbo klasės, „protinio proletariato“ faktoriui[5]. Mat, jau baigiantis praeitam šimtmečiui (ir TSRS, ir Vakarų) pasiektas materialinis-techninis lygis verčia mokslą, protinį darbą, betarpiška gamybine jėga. Ir šia prasme, virsmas iš industrinės (pramoninės) visuomenės į postindustrinę (popramoninę), kaip ir iš kapitalizmo į postkapitalistinį (pokapitalistinį) pasaulį – objektyviai neišvengiamas. Klausimas tėra vienas: ar šis pasaulis bus formuojamas kaip technologizuota totalios masių kontrolės, pavergimo ir išnaudojimo viešpatija, valdant ligšioliniam (post)kapitalistiniam elitui, ar jis bus kuriamas atnaujinto socializmo / komunizmo pagrindu su kognitariantu, kaip vedančia visuomenės jėga?

Na, ir visa tai supratus – ko gi imtis, nuo ko pradėti?..

Visų pirma, nuo žmonių. Ir jų ieškoti pirmiausiai reikia tarp atstovų tų sluoksnių, kurie ne tiktai randasi esamosios piramidės apačioje, bet kurie dar yra pajėgūs ir intelektualinei, ir organizacinei veiklai (pavyzdžiui – techninės ir kūrybinės inteligentijos, vadinamojo kognitariato, ir klasikinio proletariato liekanų, ir t. t.). Tad klasinis aspektas, ypač „apačių“ priešpastatymo „viršūnėms“ požiūriu, išlieka. Kita vertus, šioje situacijoje į pirmą planą kaip niekada ryškiai į pirmąjį planą išeina bendražmogiškas motyvas, kuris sueina į apsisprendimą nesukiaulėti ir išlikti žmogumi. Šiuo požiūriu, atramos tašku yra ANTIMIESČIONIS: asmenybė, kuriai žmogus gyvas „ne viena tik duona“, kuri vartotojų visuomenėje tegali būti, kaip kadaise ankstyvieji krikščionys tada jau puvusioje Romoje, – „šiame pasaulyje, bet ne šio pasaulio“…

Tai jie – žemės druska. Ir būtent jų surinkime, jų bendrame veikime: darbe, kūryboje, organizacijoje – slypi subjekto, dėl kurio tiek daug kalbėta, pradžių pradžia.

Kristoferis Voiška,

2022-09-30

Paaiškinimai

* Pažodžiui verčiant, „Century of the Self“ turėtų būti „Ego amžiaus“. Mat, „the self“ anglų kalba – tai yra kitas pavadinimas Froido iškeltai „ego“ sąvokai („ego“, kaip antrasis lygmuo, esantis tarp „superego“ ir „id“). A. Kurtiso dokumentika, tuo tarpu, kalba apie XX amžių, kaip amžių, susikoncentravusį į „ego“. Ir tai, atsižvelgiant į bendrą kontekstą, iš esmės galima tapatinti su egoizmu. Iš to ir formuluotė – „Egoizmo amžius“.

** „Klasė sau“ – sąvoka, naudojama Markso 1847 m. veikale „Filosofijos skurdas“. Tai – klasė, įgijusi savimonę, tapusi pilnaverčiu subjektu. Antai, Gorkio apysakos „Motina“ herojus – socializmo idėjomis užsikrėtęs jaunasis darbininkas Pavelas Vlasovas įkūnija proletariatą kaip „klasę sau“. Be reikiamos sąmonės, be idėjos – nėra ir „klasės sau“. Tokiu atveju, tegali būti „klasė savyje“ – klasė, kaip grynai socialinė-ekonominė kategorija, bet ne kaip sąmoningas, veiklus subjektas, o geriausiu atveju inertiška masė (žr.: К. Маркс, Ф. Энгельс. Cочинения, т. 4. Москва, 1955, стр. 186).

*** Marksizme „hegemonijos“ sąvoką pirmasis iškelia Leninas, straipsnyje „Reformizmas Rusijos socialdemokratijoje“ (žr.: Pilnas raštų rinkinys, T. 20, p. 290-302) kalbant klausimu dėl darbininkų ir valstiečių sąjungos, kaip revoliucijos Rusijoje pagrindo. Tame kontekste, Leninas iškelia proletariato „hegemonijos“, t. y. – proletariato vadovavimo kalbamoje sąjungoje, idėją. Šis vadovavimas tegali remtis politiniu, idėjiniu, kultūriniu proletariato vadovavimu valstietijai. Štai iš čia „hegemonijos“ sąvoką pasiima ir savo raštuose toliau išvysto A. Gramšis (Kaip trumpą, bet kartu aiškų ir tikslų jos išdėstymą, rekomenduočiau sociologo Sergejaus Kara-Murzos tekstą „Antonijaus Gramšio mokymas apie hegemoniją“; žr.: „Учение о гегемонии Антонио Грамши“).

**** Štai tokie „marksistai“ labai mėgsta cituoti šiuos Markso žodžius: „Ne žmonių sąmonė nulemia jų būtį, bet, atvirkščiai, jų visuomeninė būtis nulemia jų sąmonę“ (K. Marksas, F. Engelsas. Rinktiniai raštai dviem tomais. T. 1, p. 1949, p. 304). Ir iš tiesų: būtis lemia sąmonę tiek, kiek konkreti socialinė aplinka, kiek apskritai kasdienio gyvenimo tikrovė apsprendžia tiek atskirų asmenų, tiek ištisų visuomenės sluoksnių sąmonę. Tai – neginčytina tiesa, ir josios atskleidimas yra vienas didžiųjų Markso, kaip mokslininko, nuopelnų. Bėda tame, kad „marksistai“ šį faktą suabsoliutina ir aiškina vienašališkai, mechaniškai (neorganiškai, nedialektiškai!), nežiūrint aplinkybės, kad ryšys tarp būties ir sąmonės, tarp materijos ir idėjos, yra abipusis. Kitaip tariant: ir sąmonė gali veikti būtį, netgi įgydama tam tikrą savarankiškumą, o kartais net pirmumą, josios atžvilgiu. Būtent apie tai (vedant prie minties ir apie komunizmą, kaip išsivadavimo idėją, ir apie revoliucinį politinį veikimą) „Tezėse apie Fojerbachą“ kalbėjo Marksas.

Išnašos

[1] Ė. Fromas. Turėti ar būti? V., 1990, p. 180-181.

[2] Ten pat, 183.

[3] С. Е. Кургиниян. Суть времени, Т. 1. Москва, 2012, стр. 46.

[4] С. Е. Кургиниян. Суть времени, Т. 2. Москва, 2012, стр. 20.

[5] С. Е. Кургиниян. Суть времени, Т. 4. Москва, 2012, стр. 23.

Šaltinis:https://tiesos-keliu.blogspot.com/2022/10/egoizmo-amzius-filmas-apie-sociu-ir.html