Birželio 22 d. sukanka 79 metai nuo to momento, kai ankstų 1941 -jų vasaros rytą prasidėjo Didysis Tevynės tarybinės liaudies karas. Tą pačią dieną nacistinės Vokietijos kariauna įžengė į Lietuvą.
Nuo pirmos to karo akimirkos naciai ir jų vietiniai pakalikai vykdė tautų genocidą, naikino civilius pagal iš anksto numatytą planą. Per visą hitlerininkų okupacijos laikotarpį Lietuvos teritorijoje žuvo 700 000 žmonių – vietinių gyventojų ir čia atvarytų civilių bei karo belaisvių. Tokios tragedijos masto Lietuva neregėjo nei prieš tai, nei po to. Visa tai dar visai neseniai buvo fiksuota paminkluose, muziejuose, memorialuose, knygose, kinofilmose…
Dabartinis Lietuvos elitas šios skaudžios datos nemini. Jis iš viso beveik neprisimena nacių okupacijos. Jis mini kitą gretimą datą – birželio 23 d., dieną, kuomet iš dalies nacių paruošti, iš dalies propagandos paveikti būriai vietinių nacistinių kolaborantų pradėjo ne tik šaudyti raudonarmiečius, tarybinius ir komjaunimo darbuotojus, tarybinės valdžios aktyvistus, bet ir be jokio tyrimo ar teismo žudyti žydus, jų vaikus ir senelius,. Tądien prasidėjo tikrasis Lietuvos žydų genocidas, nusinešęs myriop apie 190 000 šios tautybės Lietuvos piliečių , t. y. per 90 procentų visos jų diasporos. Tokio masto genocidas yra išskirtinis reiškinys Europos istorijoje.
Istorikų aiškiai įrodyta, kad menamas birželio 23-iosios „sukilimo“ organizatorius – Lietuvių Aktyvistų Frontas (LAF) – tebuvo eilinė figūra didžiojoje hitlerininkų žaidimo lentoje, tik įrankis palengvinti vokiškąjį „Drang nach Osten“. Fašistai tiesiog pasinaudojo tam tikrų anuometinio Lietuvos elito sluoksnių noru susigrąžinti valdžią bei kai kurių suklaidintų patriotų viltimis dėl esą atkuriamos nepriklausomybės A. Hitleriui kuriant „naująją Europą“.
Istorinis prieštaravimas tarp birželio 22 ir berželio 23 įvykių ir nulemia dabartinės buržuazinės Lietuvos politikų pastangos perrašyti istoriją bei sulyginti Hitlerinė Vokietiją ir Tarybų Sąjungą, paskelbti nugalėtojus ir pralaimėtojus, budelius ir aukas vienodai atsakingais už karo nusikaltimus – tai ne tik politinio cinizmo viršūnė, bet ir slaptų istorinių kompleksų užmaskavimas bei pateisinimas atbuline data.
Deja, įvairiausių falsifikatorių, manipuliatorių ir šiaip menkaverčių politikierių stumdimasis ties dvejomis tragiškomis 1941 metų birželio datomis tik dar daugiau išryškina jų pirminę egzistencinę ir nesutaikomą priešingybę žmonijos raidos kontekste. Sąmoningas šios priešingybės falsifikavimas prilygsta kariniam nusikaltimui. Buvo Niurnbergo tribunolas. Bus dar ir istorijos teismas.
SP Infocentras
