Žiniasklaidoje jau buvo iškilęs klausimas dėl esveikata.lt sistemos, kurioje, kaip paaiškėjo, bet kas gali matyti pacientų duomenis. Ar kas nors pastebėjo, kaip apskritai nepastebimai mes toje sistemoje atsidūrėme? Tiesą pasakius, aš neatsimenu kokio nors referendumo ar apklausos, kurioje būčiau davęs sutikimą, kad kažkokioje esveikata.lt, sukurtoje nežinia kokių asmenų, atsidurtų mano duomenys, anksčiau saugoti konkrečiose sveikatos įstaigose. Trumpai paaiškinsiu, apie ką šis klausimas.
Šiuolaikinėje skaitmenizuojamoje ekonomikoje, o jei dar tiksliau, platforminėje ekonomikoje, vienas pagrindinių pelno šaltinių yra duomenys. Jie vadinami „XXI amžiaus nafta“. Duomenys apie gyventojus – jų įpročius, charakterius, ideologijas, pasaulėžiūras, interesus, gebėjimus, sveikatą ir kt. Jeigu, sakysim, Facebookas surenka tokius duomenų masyvus apie savo vartotojus, tai jis gali parinkti tikslinę reklamą konkrečiam vartotojui pagal jo interesus. Tačiau reikalas tuo neapsiriboja. Jis gali padaryti vartotoją imlų tai reklamai, nukreipti jo dėmesį į ją. Dėmesys prirakinamas pačia Facebooko koncepcija – impulsyvi, trumpos informacijos ir greitų veiksmų aplinka. Infinity scroll’as, kuris niekada nesibaigia ir tampa narkotiku vartotojui, belaukiančiam, kas dar iššoks po eilinio ekrano perbraukimo. Šioje aplinkoje nebelieka jokio apmąstymo ir subjektiško sprendimo „ar man to reikia“. Lieka tik primityvus impulsas ant skaitmeninės narkotikų adatos smaigalio. Per kurį prastumti reklamą yra paprasčiau. Taigi, tai yra ir psichologinio poveikio priemonė.
Taip veikia platforma – surenka duomenis apie objektą ir jį apdoroja. Nesvarbu kokia – Facebook, Google, Amazon, Microsoft ar kt. Tokį jos veikimą galima formalizuoti sekančiu būdu:
objekto pritraukimas → duomenų apie objektą išgavimas → objekto apdorojimas remiantis tais duomenimis → apdoroto objekto monetizavimas
Objektas šiuo atveju yra vartotojas.
Tiesą pasakius, esveikata.lt taip pat yra platforma. Ji turi vartotojus, t. y. pacientus, ir kaupia duomenis apie juos. Atkreiptinas dėmesys tik į tai, kad tų pacientų niekas neviliojo į šią platformą. Jų net neatsiklausė. Juos tiesiog įtraukė į ją „iš viršaus“.
Kyla klausimas, o kas iš viso kūrė šitą esveikata.lt? Techniškai. Nors tarp kūrėjų įvardinama LR SAM, techninis kūrėjas yra kažkoks estų Nortal. Atlikus trumputį tyrimėlį paaiškėja, kad techniniame lygyje šis Nortal dirba su didžiosiomis platformomis ir jų programinėje aplinkoje: Amazono AWS, Googlo Cloud Platform ir Microsofto Azure https://nortal.com/…/cloud/cloud-partners/microsoft-azure/ Kokius duomenis sau šios platformos pasiima iš įmonių, kurios naudojasi jų programine aplinka, niekur nereglamentuojama. Šiuo požiūriu jos niekam nėra atskaitingos. Toks pritaikymas yra galimybė didžiosioms platformoms gauti priėjimą prie naujų, aukščiau minėtų duomenų „ežerų“, iš kurių šios galės siurbti duomenis ir remiantis jais apdoroti vartotojus, tobulinti savo produktus ir visą tai galiausiai monetizuoti.
Kaip šiuos duomenis galima monetizuoti? Sakysime, jeigu žmogus turi polinkį į širdies ligas, šiuos duomenis gavusi privati draudimo bendrovė gali pasiūlyti jam mokėti įmokas atitinkamam atvejui ar įsigyti išmanųjį prietaisą, kuris nuolatos seks žmogaus fizinę būklę (ir leis sukaupt apie jį dar daugiau duomenų su dar daugiau galimybių monetizuoti). O jei žmogus atsisako tai daryti, dalintis šiais duomenimis, pavyzdžiui, su sporto klubais, kurie galbūt norėtų privengti infarktų savo patalpose, nes tai kaštuos įvaizdžio požiūriu. Ir, atitinkamai, tokio žmogaus nebeįsileisti. Taip žmogus gali tapti tiesiog priverčiamas mokėti draudimo bendrovei arba dalintis su ja savo duomenimis. Kadangi visi šie duomenys kaupiami skaitmeninėje erdvėje, jų išgavimą galima automatizuoti milijonams žmonių iškarto. Tam net nebūtina asmeninti šių duomenų. Tokius asmenis, kaip rodo praktika, galima atskirti visokiais gyvulių pasais ir pan. („apsaugotų nuo infarkto“ kategorija ar pan.).
Tokiu tarpininku tarp žmogaus ir juo susidomėjusios draudimo bendrovės teoriškai gali tapti Google ar Facebookas, toliau jiems vystant savo biznio modelius. Taip iškyla nauja problematika – prievartinio vartojimo problematika (kas faktiškai yra jau dabar, kuomet į karantiną uždaryti žmonės, norėdami palaikyti ryšį su kitais žmonėmis, buvo priversti didesniu kiekiu naudotis Microsofto produktais, Googlu, Facebooku, Amazonu ir kitomis didžiosiomis platformomis, kurios per šią pandemiją susižėrė milijardus). Savotiškas įteisintas reketas.
Todėl galiausiai kyla klausimas, kas iš tikrųjų yra daroma su mūsų duomenimis esveikata.lt? Kas turi priėjimą prie jų? Kas apskritai kontroliuoja tokių duomenų tvarkymą ir kaip galima patikrinti šią kontrolę? Kaip patikrinti, ar tai, kas dėstoma naudojimo sąlygose, atitinka tai, kas techniškai vyksta Nortal’o panaudotoje programinėje aplinkoje? Kokie mūsų duomenys nuteka Microsoftui, Googlui arba Amazonui? Ar apskritai yra organas, kuris galėtų kompetentingai atlikti tokią patikrą? Ar mes jau esam baudžiauninkai, kurių galima nieko neklausti?
Aš galiu priimti sprendimą nesinaudoti Facebooku. Arba įsidiegti Linux vietoj Windows. Tačiau jeigu aš negaliu padaryti tokio sprendimo, kas liečia kažkokią kitą mano gyvenimo sritį, tai aš jaučiuosi ne laisvų piliečių visuomenėje, o kažkokioje iškrypusioje skaitmeninio pseudofeodalizmo versijoje, kurioje kažkoks skaitmeninis feodalas gali nuspręsti, kokiame feode kokie mano duomenys bus saugomi ir kam naudojami.
Įdomu tai, kad baisioje ir totalitarinėje Rusijoje dabar vykstančios platformizacijos procese kilo didelės diskusijos ir nemenkas gyventojų bei teisininkų pasipriešinimas Mišustino vyriausybės užmojams „paversti valstybę platforma“ ir komercializuoti gyventojų duomenis. Tuo tarpu laisvoje ir nepriklausomoje Lietuvoje, vakarietiškoje ir šiaurietiškoje, ši detalė prasmuko visiškai tyliai ir, panašu, nelabai kam žinomai. Mūsų nieko net neklausė. Net nebuvo tokio aptarimo. Mus pastatė prieš faktą.
Užbėgant už akių galima numatyti, kad bus ginančių šią sistemą ir akcentuojančių, kad joje skirtingų įstaigų gydytojai gali efektyviau komunikuoti apie konkretų pacientą. Komunikavimo būtinybės niekas neneigia, tačiau komunikuoti galima ir popieriumi. Fundamentalu yra tai, kad iš tikrųjų tik man pačiam spręsti, kokioje aplinkoje aš noriu būti. Jeigu mane tenkina, kad mano duomenys yra ant popieriaus, tai aš niekam neprivalau aiškintis, kodėl man tai gerai.
Kas nori ir duoda tam sutikimą – gali eiti į skaitmeninę platformą. Jeigu kažkas nenori – gali likti ant popieriaus arba vienos gydymo įstaigos skaitmeninės sistemos ribose. Toks požiūris būtų adekvatus žmogaus gerovei ir jo pasirinkimui. Tačiau mus ne tik pastatė prieš faktą, kad esame kažkokioje neaiškioje schemoje, bet dar ir pačioje esveikata.lt platformoje mes neturime galimybės, pavyzdžiui, uždaryti visų savo duomenų kam nors, išskyrus konkrečius gydytojus. Aš tai laikau išsityčiojimu iš kažkada deklaruoto privataus gyvenimo neliečiamumo. Valdančioji klika ne tik į mus valosi kojas, spręsdama, kur mes galim eiti ir kuo galime naudotis. Ji valosi kojas į savo pačios įstatymus.
