Vasario 16 d. Lietuva švenčia savo 103 – iąsias metines. Savo klasinė šventę buržuazinis Lietuvos elitas kiekvieną kartą bando pristatyti kaip visų Lietuvos žmonių šventę. Nepriklausomybės kovų mitologija laisvai liejasi iš visų TV ekranu ir oficiozinių interneto portalų. Rengiami iškilmingi posėdžiai, priėmimai, konferencijos, parodos, patriotiški mitingai ir eitynės, skamba fanfaros ir ditirambai. Tiesa, šia karta koronoviruso pandemija kiek apribojo iškilmių mastą.
Nepriklausoma Lietuvos respublika susiformavo audringų 1918-1919 metų sūkuryje, kai Lietuvos teritorijoje veikė dvi socialiai priešingos valdžios institucijos – buržuazinė Lietuvos Taryba ir V. Mickevičiaus – Kapsuko proletarinė Vyriausybė. Pilietinė klasinė kova tarp jų anuomet baigėsi buržuazinės Lietuvos pergale.
Šiandien užvaldžiusių mūsų šalies finansų sistemą Skandinavijos bankų analitikai, žongliruodami tik jiems žinoma statistika, teigia, kad dabartinė Lietuva niekada savo istorijoje dar taip gerai negyveno, kad pasekėme Europos lygį, apie ką svajojome Sąjūdžio laikais. Tiesa, 1998 metų Europos… Kaip ten bebūtu, bet, deja, nemažai Lietuvos gyventojų daliai tai visom prasmėm liūdnas istorinis etapas.
Beveik trečdalis Lietuvos buvo priverstas emigruoti ieškant geresnio gyvenimo, dar trečdalis likusiųjų gyvenu žemiau ar ties skurdo riba. Darbo kodekso reforma pavertė darbo žmogų tiesiog beteisiu baudžiauninku. Lietuva lyderiauja Europoje ir pasaulyje pagal savižudybių, alkoholizmo, korupcijos lygį, pagal socialinės atskirties mastus ir kainų augimo koeficientą, o šiandien dar ir pagal covidinio mirtingumo indeksą. Tuo pačiu ji yra ES autsaiderė pagal visus socialinius rodiklius, pagal darbo užmokesčio, pensijų, stipendijų, kitų socialinių išmokų didžius. Tuo tarpu valstybinė Lietuvos skola sudaro beveik pusę jos BVP. Nedarbas per visa nepriklausomybes laikotarpi nemažesnis kaip 6-7 %, o atskirais periodais sėkdavo 13-14%. Buržuazinė Lietuvos laikotarpis – tai sodybų, miestelių ir miestų tuštėjimo metas.
Lietuvoje klesti tik stambaus kapitalo ir politinės klasės sluoksniai bei jos aptarnaujantis šou biznio, teisėtvarkos ir propagandinės žiniasklaidos atstovai, tai yra kapitalistinis elitas. Visi jie kuria „gerovės valstybę“ sau. Visi jie šiandien ir šlovina „nepriklausomą“ Lietuvą. Yra įvairios kapitalizmo konkrečios-istorinės formos. Mažiau ar daugiau socializuotos, liberalesnės ar daugiau linkusios į autoritarizmą. Specialioje literatūroje minimos feodalinė (Afrika), nacionalistinė (Japonija), kosmopolitinė (Vakarų Europa), imperialistinė (JAV), socialinė (Skandinavijos šalys), karinė (Pietų Amerika) kapitalizmo formos. Taip pat dažnai kalbama apie monopolistinį, valstybinį ar net liaudišką kapitalizmą.
Mūsų lietuviškąjį kapitalizmo modelį galima pavadinti nomenklatūriniu, valdininkišku, biurokratiniu kapitalizmu. Čia kapitalas ir valdžia glaudžiai persipiną, verslo atstovai ateiną į valdžia, o valdžios į verslą. Neretai stambus kapitalistas tampa politiku nors formaliai pagal įstatymą lyg ir perleidžia savo verslo akcijas šeimos nariams. Vis supranta kad, tai gryna fikcija, bet kaip sakoma „vsio zakono“.
Pirmieji lietuviškieji kapitalistai tai buvusios partinės, tarybinės bei ūkinės nomenklatūros atstovai. Jie pasinaudodami savo ryšiais bei žiniomis sugebėjo „efektyviai“ realizuoti restitucijos ir privatizacijos privalumus.
Prie šios senosios nomenklatūros įkvėptas jos pavyzdžiu prisijungė ir naujos „sąjūdistinės“ nomenklatūros sluoksnis, kilęs iš buvusių laborantų, disidentų ir humanitarų. Šie žmonės sumaniai panaudojo savo naują tarnybinę padėtį privatiems turtiniams tikslams užsitikrinti. Įvairūs biurokratiniai sluoksniai dar persipynę giminystės ir švogerystės ryšiais.
Pagaliau į šią kapitalistinę nomenklatūrą įsiliejo ir nemažas būrys užsienio lietuvių ir ne tik lietuvių, kurie buvo kviečiami dirbti įvairiais konsultantais, patarėjais, padėjėjais ir t.t. Jie „konsultavo“ ir „patarinėjo“ sau naudinga linkme ir pagaliau Lietuvoje buvo sukurta tokia įstatyminė bazė, kuri faktiškai ir atvedė šalį į „nomenklatūrinio kapitalizmo“ santvarką bei užtikrino „valdininkiško rojaus“ sąlygas jo privilegijuotiems gyventojams. Kieno „vilomis bei fazendomis“ užstatytos gražiausios mūsų šalies pamiškės, paežerės ir paupės?
Šiandien sparčiai vystosi ir naujausias „eurobiurokratinis“ lietuviškos valdininkijos sluoksnis, kuris greitai taps galingesnis už visus kitus, kadangi faktiškai turi „europietiškas‘ finansines ir kitokias galimybes bei ryšius ir jau apipynė savo interesais visas biurokratijos grupuotes.
Todėl Lietuvos nomenklatūrinė biurokratija tampa ne tik antiliaudine, bet ir antinacionaline jėga.
Tarp stambaus kapitalo savininkų ir nomenklatūrinės valdininkijos susiformavo savotiškas „darbo pasidalijimas“. Stambaus kapitalo savininkai faktiškai priiminėja lemiamus strateginius sprendimus, o nomenklatūriniai valdininkai teisiškai ir „demokratiškai“ juos apipavidalina. Valdininkai neatsako personalai už šiuos sprendimus, nes tokie yra įstatymai, o kapitalistai už juos negali atsakyti, nes ne jie galutinai juos juridiškai įteisino. Ir vieni ir kiti jų pačių sukurtoje sistemoje įsitaisė labai patogiai. Nomenklatūrininkai turi ir pelningiausių privataus kapitalo įmonių akcijas ir, žinoma, suinteresuoti kapitalizmo sistemos klestėjimu. Savo ruožtu stambus kapitalas yra suinteresuotas biurokratinių – „demokratinių“ savo interesų atstovavimu . Ir vienus ir kitus dar maitina ir atvira bei paslėpta visuotina korupcija.
Nors panašaus nerašytinio „sandorio“ detalės kaip „yla iš maišo‘ karts nuo karto išlenda įvairių skandalų pavidalu, bet tai iš esmės nieko nekeičia. Atvirkščiai, skandalas tai tik geras būdas užglaistyti esmę. Jeigu koks nors „nusipelnęs“ valdininkas, politikas ar oligarchas ir patenka į teismines pinkles, tai tokios bylos vilkinamos iki senaties termino suėjimo. Nebaudžiamumo atmosfera sudaro esminį nomenklatūrinio kapitalizmo egzistencijos foną. Kapitalo valdžia ir valdžios kapitalas – štai dvi lietuviško nomenklatūrinio kapitalizmo pusės.
Plačiai liaudžiai paliekamos dvi sakramentalios datos gyvenimo džiaugsmui pasireikšti – vasario 16 ir kovo 11. Deja jos apipintos mitais ir antiistoriškais ideologizuotais išvedžiojimais. Užmirštama, kad vasario 16 tai – tai vokiečiu okupacinės administracijos sukontroliuotas ir paremtas aktas, o kovo 11 – JAV ir tarptautinio kapitalo projektas.
2015 metais sveikindamas su nepriklausomybės atkūrimo 25-mečiu, anuometinis Europos Komisijos pirmininkas J. Junkeris Lietuvą pavadino sėkmės pavyzdžiu visoms Europos Sąjungos Rytų kaimynėms. Kas yra Valstybės sėkmė ir kaip ji išmatuojama? Ir ar tikrai buržuazinę Lietuvą galima pavadinti sėkminga valstybe?
Yra gana paprastas metodas tam nustatyti. Reikia tiesiog palyginti deklaruotus atkuriamos valstybės tikslus su realiais jos pasiekimais po 26 nepriklausomybės metų. Kokie gi tikslai buvo skelbiami 1990 metų Kovo 11 Akte dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo? Jų keturi.
Suverenitetas, konstitucinė demokratija, tarptautinės teisės paisymas bei žmogaus teisių garantavimas – štai pagrindiniai kriterijai, pagal kuriuos galima spręsti apie Lietuvos valstybės sėkmę/ nesėkmę.
Dėl Lietuvos suvereniteto (nepriklausomybės) daugmaž viskas aišku. Po įstojimo į Europos Sąjungą ir euro įvedimo bei dėl savo proamerikietiškos orientacijos Lietuva realios nepriklausomybės nebeturi. Ji nebegali savarankiškai vykdyti savo vidaus ir užsienio politikos. Vidaus politiką, ypač ekonominę, diktuoja Briuselis, užsienio – Vašingtonas. Lietuvos saugumas garantuojamas išorinių NATO pajėgų.
Dėl konstitucinės Lietuvos demokratijos irgi viskas suprantama. Imitacinis lietuviškos demokratijos pobūdis reiškiasi keliais pamatiniais aspektais. LR Konstitucijos 4 straipsnyje aiškiai teigiama, kad „Aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo tiesiogiai ar per demokratiškai išrinktus savo atstovus“. Tiesioginis tautos „suverenios galios“ vykdymas įmanomas tik per referendumą. Bet realybėje, kaip dauguma puikiai atsimena, tokiais egzistenciniais tautos ir valstybės gyvavimo klausimais, kaip stojimas į NATO ir euro įvedimas, jokio referendumo nebuvo, o dėl stojimo į ES 2004 metais valdžia suorganizavo tik referendumo parodiją, o ne tikrą tautos apsisprendimą.
Pagrindiniai tarptautinės teisės principai suformuluoti JTO Statute, Tarptautinės teisės principų deklaracijoje (1970), Baigiamajame saugumo ir bendradarbiavimo Europoje akte (1975) ir kituose tarptautiniuose dokumentuose.Pateiksiu keletą svarbiausių šių principų nuostatų ir joms prieštaraujančių „nepriklausomos“ Lietuvos faktų bei veiksnių.
– Neskatinti ginkluotų organizacijų ir samdinių, siekiančių naudoti jėgą kitoje valstybėje. (Lietuvos valdžia aktyviai palaikė Kijevo „Maidano“ smogikus bei nacionalistines ginkluotas organizacijas šioje šalyje, kurios ženkliai prisidėjo prie antivalstybinio perversmo Ukrainoje).
– Nesikišimo į valstybių vidaus reikalus principas. ( Lietuvos politikai ir spectarnybos savo laiku palaikė Čečėnijos maištininkus, vėliau Baltarusijos opoziciją, šiais laikais nuolat rengia įvairius Rusijos „antikremliškų“ veikėjų forumus Lietuvoje bei kitaip netiesiogiai palaiko antivyriausybinę veiklą šioje šalyje, vykdo tiesmukišką antirusišką propagandą žiniasklaidoje).
Pagaliau vienas pagrindinių tarptautinės teisės principų ir vienas kovo 11 Akte deklaruotų prioritetų – pagarba žmogaus teisėms ir pagrindinėms laisvėms. Šis principas yra įtvirtintas ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje. Pagrindinės žmogaus teisės suformuluotos Visuotinėje žmogaus teisių Deklaracijoje (1948).Visas šiame dokumente pateiktas žmogaus teises galima suskirstyti į 2 grupes: socialinės–ekonominės bei kultūrinės-pilietinės. Visos jos plačiai žinomos.
Šiandien visame pasaulyje, taigi ir Lietuvoje, stebimas žmogaus teisų mito saulėlydis. Šios teisės, visų pirma socialinės žmogaus teisės ir teisė į žodžio bei informacijos laisvę vis dažniau pažeidinėjamos, stumiamos į politinio gyvenimo užribį. Politikų demagogija, veidmainiškumas ir cinizmas, dvigubi standartai šioje vietoje, kai viena kalbama, o kita daroma, tapo liūdna ir banalia kasdienybe.
Kita vertus, veidmainiškai klykaudamas apie demokratijos ir žodžio laisvės apribojimus kaimyninėse šalyse mūsų dabartinis politinis elitas net nemirktelėdamas pažeidinėja konstitucines žmogaus teises savo pačių valdomoje šalyje. Valdžia organizuoja puolimą prieš demokratiją, vykdo laisvo žodžio, laisvos minties ir nuomonės, mitingų draudimus, įvedinėja cenzūrą žiniasklaidoje, organizuoja teisminius kitaminčių persekiojimus bei jų bauginimo kampanijas.
Ar galima tokią Lietuvos situacija vadinti sėkme? Buržuazinis Lietuvos elitas patyrė istorinę nesėkmę valdant šalį. Sėkmę gali švęsti tik neskęstantis politinis elitas. Jo pagrindinis „pasėkimas“ – nykstanti populiacija, išsigimstanti valstybė ir žmogaus nužmogėjimo procesas. Ir visa tai vyksta po laisvės ir demokratijos lozungais. Fanfarų griaudęsis užgožia tragišką laidojimo maršo melodiją.
Kaip teigia „Respublikos“ laikraščio leidėjas ir buvęs aktyvus Sąjūdžio veikėjas V. Tomkus, – dabartinės Lietuvos nueitas kelias – tai kelias nuo atgimimo iki išsigimimo.
Michailas Bugakovas
