Žmonija įžengė į tokį istorijos etapą, kai tiesa yra tiesa net tada, kai paaiškėja jos netiesa. Tokiu principu iš žmonių yra atimama pati kalba, kuri yra tiesos pasireiškimo erdvė.
Pagal šio etapo specifiškumą, sunku ignoruoti žiniasklaidos spaudimą, kur vis labiau ir labiau kalbama arogantišku bei dogmatišku balsu, siekiant cenzūruoti ar delegitimizuoti tuos, kurie, Sokrato pavyzdžiu, drįsta suabejoti viešpataujančio diskurso vientisumu. Informacijos oligopolijos sistemingai ignoruoja net ir tokias iniciatyvas, kaip viešosios diskusijos su visuomenininkais ar Vakarų Europos gydytojų, sveikatos priežiūros specialistų ir mokslininkų prašymas surengti atvirą diskusiją.
Šiandien nuogos gyvybės figūra, tariant Giorgio Agambeno žodžiais, yra ne izoliuotas ir gydomas ligonis (kaip niekada anksčiau istorijoje), bet besimptomis asmuo. Kalbu apie gyvybės formą, kuri yra nei sveika, nei serganti, bet kuriai galima atimti laisves, taikyti įvairiausius draudimus bei kontrolę. Vienintelė šios gyvybės tapatybė, kuri svyruoja tarp ligos ir sveikumo, yra griežtėjančio biosaugumo praktikų vieta, apibrėžianti apverstą figūrą to, kas buržuaziniais laikais buvo vadinama piliečiu.
Kas gi yra šių laikų „pandemijos” įvykis, keliantis grėsmę mūsų gyvenimo būdui, jeigu ne esamos kapitalo reprodukcijos bei gamybinės infrastruktūros revoliucionizavimo krizės simptomas?
Jeigu ekologinės infrastruktūros krizė yra išorinė kapitalo ekspansijos riba, tai vertės gamybos krizė, kurios pagrindą sudaro trečioji pramonės industrija, ir dėl kurios valstybinė ekonomika neatsiejama nuo finansinių suktybių, yra jos vidinė riba. Šios ribos nukreipiamos į įvairius nepaprastosios padėties pasakojimus bei užmaskuoja tikrąjį konfliktą, jog pastarasis būtų valdomas politiškai, pasitelkiant kapitalistinio diskurso retoriką bei ideologines priemones, kurios pramoninių mastu, produkuoja išorės priešus („antivakseriai”, „visuomenės priešai”, „pavojingi asmenys” etc.), jog neleistų matyti tikrojo priešo – aršios ir negailestingos kapitalistinio gamybos būdo bei diskurso logikos.
Tai paaiškina, jog moderniųjų mokslų pamatinė fantazija (kuri neatsiejama nuo politinių praktikų) išlaiko save per nesąmonybės subjekto (kuris apibrėžiamas per radikalų žmogaus ir visuomenės nevientisumą) pašalinimą. Šioje fantazijoje, – kurią dar galime vadinti „plokščiąją ontologija”, – nėra jokių plyšių, jokių lūžių, jokio atotrūkio, jokios transcendencijos ar korupcinės veiklos. Kitaip tariant, matomas perėjimas nuo dvimatės (vaizduotė-simbolinis registrai ir tikrovė) prie vienmatės ontologijos (vaizduotė-simbolinis registrai) viešpatavimo, kurios politinio valdymo pagrindai – žmogiškosios masės redukcija, į matematinių algoritmų bei statistinių apskaičiavimų grįstą valdymą, ištisą populiaciją paverčiant, tariant Markso žodžiais, mainomąją verte.
Paulius Mikšta
Socialistų partija
