Lietuvos Žmogaus teisių stebėtojų sąjungos pirmininko Donato Šulco baigiamoji kalba, pasakytą 2018-08-30 Panevėžio apylinkės teismo posėdyje, nagrinėjant baudžiamąją bylą. Kadangi teismas atsisakė leisti pasiruošti baigiamosioms kalboms (prokurorė iš dalies pakeitė kaltinimus) tai šios, jau paruoštos ginamosios kalbos tekstas tapo savotišku kalbos rėmu ir tapo galimybė kalbą išplėsti.
***
Gerbiamieji šiandien čia susirinkę,
Šią, aiškiai sufabrikuotoje baudžiamojoje byloje kalbą paruošiau dar nežinodamas, kaip prokurorė po visų bylos įrodymų ištyrimo, liudytojų, nukentėjusių ir kaltinamųjų pasisakymų, kaltins mane. Nežinau ar išdrįso teisine demokratine valstybe besavadinančios valstybės prokurorė, sufabrikuoto teisminio nagrinėjimo metu paaiškėjus akivaizdiems ikiteisminio tyrimo pareigūnų pažeidimams, paaiškėjus akivaizdiems liudytojų, nukentėjusių padarytų nusikaltimų faktams kaltinti mane ir kaltinamuosius Romualdą Plungę bei Laimutę Plungienę jog mes padarėme nusikaltimus numatytus BK 232 str., tai yra parodėme nepagarbą teismui rašydami skundus aukštesnėm teisminėm institucijom, t.y. už tai kad mes pasinaudodami Tarptautinės teisės ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 33 str. 2 d. (Piliečiams laiduojama teisė kritikuoti valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą, apskųsti jų sprendimus. Draudžiama persekioti už kritiką) naudojomės teisės teikiamomis galimybėmis.
Pagal šios, ant teisėjo stalo gulinčios bylos dokumentus matosi, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso normomis, ikiteisminis tyrimas Romualdo Plungės ir Laimutės atžvilgiu pradėtas, kai save besivadinantis „nukentėjusiu“ tuometinis Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkas Vytautas Kursevičius (dabartinis Šiaulių apygardos teismo pirmininkas), 2013 m. rugsėjo 6 d. teismo teisės aktu, kreipėsi į Šiaulių apygardos prokuratūrą informuodamas apie Laimutės Plungienės ir Romualdo Plungės nusikalstamas veikas numatytas BK 232 str. (1 t. b.l. 29-31). Susipažinus su šiuo „nukentėjusio“ Vytauto Kursevičiaus oficialiu įsiteisėjusiu Lietuvos Teismo raštu įgyjusiu net įstatymo galią, matosi, kad 2013-09-05 teisminio nagrinėjimo metu, advokato padėjėjai Gintarei Šlamaitei pateikus bylą nagrinėjančiai teisėjai Birutei Simonaitienei nušalinimą – CPK 66 str. (tam pritarė ir Laimutė Plungienė, Romualdas Plungė ir Teodora Asačiovienė), „nukentėjusysis“ Vytautas Kursevičius nustatęs visą eilę Romualdo ir Laimutės Plungių nekorektiškų ir netinkamų veiksmų kituose teismo procesuose, advokato padėjėjos Gintarės Šlamaitės nušalinimo pareiškimą atmetė, o dėl Plungių veiksmų kreipėsi į prokurorus.
Iš pirmo žvilgsnio, tik susipažinus su 2013-09-06 „nukentėjusio“ Vytauto Kursevičiaus suformuotu teisės aktu, būtų lyg tai ir viskas tvarkoj, viskas aiškiai parašyta – Plungės ne vieną kartą reikšdami teisėjai Birutei Simonaitienei nepagrįstus ir nemotyvuotus nušalinimo pareiškimus piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis, vilkina civilinės bylos nagrinėjimą, įžeidinėja kitus proceso dalyvius bei teismą, … ir t.t. ir t.t. Vienu žodžiu žulikai kurie privalo būti pasodinti.
Tačiau, aš pats gi, kaip nevyriausybinės visuomeninės organizacijos Lietuvos žmogaus teisių stebėtojų sąjungos narys Donatas Šulcas, visuomeninio stebėtojo teisėmis su dar dviem aktyviais visuomenininkais buvau 2013 m. rugsėjo 5 d. teismo posėdyje ir aiškiai girdėjau, ir netgi savo akimis mačiau, kad tą dieną įprastai vyko civilinės bylos nagrinėjimas, posėdyje pirmą kartą dalyvavo BUAB „Plusta“ kreditorė Laimutė Plungienė kartu su advokate (advokato padėjėja), kreditoriai Romualdas Plungė bei Teodora Asačioviėnė, VMI atstovė Tatjana Bartoš („nukentėjusi“ šioje baudžiamojoje byloje) bankroto administratoriaus Jono Giniočio atstovas. Tą dieną, t.y. 2013-09-05 buvo paskirtas teismo posėdis, kur turėjo būti nagrinėjami Šiaulių apygardos teismo teisėjos Birutės Simonaitienės („nukentėjusi“ šioje baudžiamojoje byloje) veiksmai, kai ji, teisėja Birutė Simonaitienė suklastojusi bankroto bylos faktines aplinkybes (užrašiusi jog sprendimą priėmė visuotinis kreditorių susirinkimas – kurio nebuvo) priėmė faktinių aplinkybių neatitinkantį sprendimą (bankroto byla Nr. B2-43-372/2013). BUAB „Plusta“ kreditoriai Laimutė ir Romualdas matydami tokį teisėjos Birutės Simonaitienės įžūlumą teismo teisės akte klastojant esminius faktus – fiksuojant visuotinį kreditorių susirinkimą kurio nebuvo, pasinaudojo teisės teikiamomis galimybėmis ir paprašė visuomenininkų, tame tarpe ir mane surašyti atitinkamą skundą dėl teisėjos veiksmų klastojant faktines aplinkybes aukštesnei teisminei institucijai. Kodėl kreipėsi į mus – aš tiksliai negaliu pasakyti ir komentuoti, tačiau manau, kad advokatui samdytis neturėjo pinigų. Pabrėžiu – kreipėsi į mus visuomenininkus, nes iš šios bylos dokumentų aiškiai, net be ekspertų išvadų matau, jog skundai yra rašyti a.t.a. Juliaus Vedeckio (jo stilius buvo nukopijuoti visą teismo nutartį ir dalimis ją ginčyti), gal Edvardo Satkevičiaus (jo diplomatinis, švelnus stilius), Prano (pavardė užkrito) na žinoma ir mano. Nukrypau…..
Tačiau susipažinus su Šiaulių apygardos teismo 2013-09-05 posėdžio (pirmininkaujanti teisėja Birutė Simonaitienė) matosi (juodu ant balto yra užrašyta), kad advokato padėjėja Gintarė Šlamaitė, esant abejonėms ar teisėja Birutė Simonaitienė spręsdama savo pačios bylą išliks šališka ir teisinga (niekas negali būti teisėju savo byloje), paprašė nusišalinti (CPK 66 str.), jokio nušalinimo pareiškimo nereiškė nei šiandien kaltinamieji Romualdas Plungė, nei Laimutė Plungienė (jie tik pritarė advokato padėjėjai – „nukentėjusio“ Vytauto Kursevičiaus 2013-09-06 teismo teisės akte užfiksuota). Be to yra aiškiai 2013-09-05 teismo posėdžio protokole užfiksuota, kad „nukentėjusioji“ Tatjana Bartoš, supratusi, jog bet kokiais būdais ir priemonėmis negali leisti kreditoriams L. ir R. Plungiams suprasti, jų advokatei Gintarei Šlamaitei, jog teisėja Birutė Simonaitienė suklastojo teismo nutartį, pradėjusi gelbėti teisėją B. Simonaitienė, „suokė“ jog padaryta techninė klaida – reikėjo teisėjai rašyti jog nutarimą priėmė kreditorių komitetas. Tačiau pabrėžiu – 2010 m. rugpjūčio 16 d. kreditorių komiteto darbo reglamentas buvo pateiktas tik 2013-09-09, t.y. jau po nukentėjusio“ Vytauto Kursevičiaus 2013-09-06 teismo teisės akto priėmimo, be to irgi suklastotas – užrašyta ne ta kreditorių komiteto sudėtis.
Dar įdomiau, tik jau žinant visas aplinkybes išstudijavus nukentėjusio“ Vytauto Kursevičiaus 2013-09-06 teismo teisės akto tekstą, šiandien šiame teisme atsakingai tvirtinu – baudžiamasis persekiojimas Laimutei Plungienei ir Romualdui Plungei buvo sufabrikuotas būtent nukentėjusio“ Vytauto Kursevičiaus 2013-09-06 teismo teisės aktu, „nukentėjusių“ Birutės Simonaitienės, Tatjanos Bartoš iniciatyva ir tiesioginiais veiksmais su tikslu bet kokiais būdais ir priemonėmis, šmeižimu, piktybišku pasinaudojimu tarnybinėmis pareigomis ir Lietuvos Valstybės įgaliojimais, paslėpti savo padarytus sunkius tyčinius korupcinius nusikaltimus.
Visi matome, kad baudžiamasis persekiojimas L. ir R. Plungiams pradėtas remiantis baudžiamojo proceso įstatymo tvarka – pagal nukentėjusio“ Vytauto Kursevičiaus žinomai melagingą, aiškiai faktinių aplinkybių neatitinkančią 2013-09-06 informaciją (pareiškimą) dėl nepagarbos teismui.
Kaltinamas mums pareikštas, kad mes lyg tai rašydami skundus aukštesnėms teisminėms institucijoms savo skundais reiškėme nepagarbą teismui. Tačiau prie ko yra nukentėjusio“ Vytauto Kursevičiaus žinomai melagingas, aiškiai faktinių aplinkybių neatitinkantis 2013-09-06 teismo teisės aktas dėl nebūto (nepareikšto) nušalinimo pareiškimo.
Šie akivaizdus ir nenuginčijami faktai nurodo, kad Lietuvos valstybės teismai ir teisėjai siekdami paslėpti savo pačių padarytus sunkius korupcinius nusikaltimus gali padaryti su žmogumi bet ką: – atimti jo turtą, suklastoti dokumentus, apšmeižti ir t.t., o jeigu Žmogus dar skundžiasi, tinkamai naudojasi teisės teikiamomis galimybėmis, netgi sufabrikavus baudžiamąją byla, pasodinti į kalėjimą. Šiandien ir šioje teismo salėje pirmininkaujant teisėjai Dainai Vaidachavičienei, tai vyksta natūroje.
Dabar truputį paanalizuosiu kaip šioje sufabrikuoto baudžiamojo persekiojimo byloje atsiradau aš, nevyriausybinės visuomeninės organizacijos ginančios žmogaus teises bei laisves, viešąjį (įstatymo saugomą) interesą Lietuvos žmogaus teisių stebėtojų sąjungos pirmininkas Donatas Šulcas. Kaip ir buvau dėstęs anksčiau, pas mus visuomenininkus kreipėsi aktyvus narys Romualdas Plungė ir pateikęs dokumentinę medžiagą informavo, kad Šiaulių apygardos teismo teisėja Birutė Simonaitienė („nukentėjusioji“) galimai suklastojo teismo nutartį. Kiek žinau, Romualdas Plungė jau buvo kreipėsiąsis ir į kitas Žmogaus teises ginančias organizacijas, narius. Na mes žinoma padėjome nuskriaustam žmogui, visi, kiekvienas po truputį dasidėdami surašėme atitinkamą skundą ir nežinau kas ir kaip įteikėme jį Romualdui Plungei. Vienu žodžiu įsitikinę jog teisėja Birutė Simonaitienė („nukentėjusioji“) savo nusikalstamais veiksmais klastodama teismo nutartis kėsinasi į Lietuvos konstitucinę santvarką – atlikome savo pareigą. Tą skundą tikrai rašiau ne aš, Donatas Šulcas, tuo labiau tik vienas. Netgi teismo ekspertizė patvirtino, jog jis netgi spausdintas net dvejais spausdintuvais, o be to susipažinęs su bylos medžiaga, matau kad jis net taisytas kažkieno ranka, o po to pasirašytas Romualdo Plungės ir Laimutės Plungienės. Tai kokią teisę turi prokurorė kaltinti mane surašius tą skundą, jeigu jį rašė bent keli žmonės (mažiausiai tris), o pasirašė visai kiti. O be to nuo kada teisinėje demokratinėje valstybėje skundų rašymas aukštesnėm teisminėm institucijom yra nusikaltimas? Nuo kada Lietuvos teismai ir teisėjai gali baudžiamąja tvarka persekioti ir sodinti į kalėjimus žmones pranešusius atitinkamoms institucijoms apie korupciją ir teisėjų nusikaltimus? Man netgi kyla klausimas – ar Lietuva šiuo atveju yra teisinė demokratinė valstybė? Ar Lietuvoje galioja ir veikia Tarptautinės teisės ir Lietuvos Respublikos Konstitucinės normos draudžiančios persekioti asmenis už kritiką?
Iš šios bylos medžiagos akivaizdžiai matosi, kad ikiteisminio tyrimo institucijos ir prokurorai baudžiamojo proceso įstatymo tvarka pradėję baudžiamąjį persekiojimą L. ir R. Plungiams pagal žinomai melagingą „nukentėjusiojo“ Vytauto Kursevičiaus 2013-09-06 informaciją, neteisėtai, peržengdami įstatymo nustatytus pagrindus baudžiamajam persekiojimui pradėti, siekdami susidoroti su visais kas vienaip ar kitaip gali žinoti apie Šiaulių apygardos teismo teisėjų padarytus nusikaltimus, tiesiog sukūrė baudžiamojo persekiojimo pagrindus tiesiog už skundų rašymą, t.y. sukūrė baudžiamojo persekiojimo pagrindus už teisėjų tyčinių nusikaltimų viešinimą. Pabrėžiu: nei vienas LŽTSS pareiškimas apie Šiaulių apygardos teismo teisėjų, teismo pirmininko Vytauto Kursevičiaus tyčinius nusikaltimus nei vienoje institucijoje nėra išnagrinėtas, nėra tinkamai, pagal įstatymo reikalavimus ištirtas nei vienas aiškiai įvardintas ir aprašytas teisėjų padarytas sunkus tyčinis nusikaltimas. O šis aiškiai sufabrikuotas baudžiamasis persekiojimas absoliučiai nurodo, kad Lietuvos valstybėje už paviešintus sunkius teisėjų korupcinius nusikaltimus yra baudžiama, žmonės ir visuomeninės organizacijos yra persekiojamos, nariai be kaltės sodinami į kalėjimus. Dar kartą pabrėžiu: prokuroras Andrej Mirnij gavęs iš Generalinės prokuratūros LŽTSS pareiškimą dėl gerai organizuotos grupės nusikaltimų, 2014-04-28 „Atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą“ atsisako tirti NVO pranešimą apie sunkius korupcinius nusikaltimus (2 t. b.l. 147-148), o kitą dieną, t.y. 2014-04-29 Tarnybiniu pranešimu tiesiog atvirai duoda užduoti pradėti baudžiamąjį persekiojimą pagal BK 232 str. ir 236 str. (2 t. b.l. 149-150). Man, tai akivaizdūs užsakomojo politinio baudžiamojo susidorojimo įrodymai, įrodymai jog Lietuvos valstybė yra be teisingumo, valstybė tolygi plėšikų gaujai (Šv. Valentino žodžiai)
Manau, kad visi girdėjome, kaip nuotolinio teismo posėdžio metu, „nukentėjusioji“ teisėja Birutė Simonaitienė būdama pasislėpusi už beveik 100 km nuo Panevėžio teismo rūmų – Šiaulių apygardos teismo akmeninių sienų, aiškino, jog Ji įsižeidė, kadangi Laimutė Plungienė ją pavadino „vagilka“ Tikrai įdėmiai sekdamas viso šio sufabrikuoto teismo posėdžio eigą, visuomeniniais pagrindais dalyvaudamas beveik visuose teismo posėdžiuose kur dalyvavo ar buvo viešai nagrinėjami L. Plungienės atitinkami skundai ar pareiškimai, niekada negirdėjau, kad L. Plungienė ką nors pavadintu vagilka ar bent panašiai. O be to, L. Plungienę tik vieną kartą 2013-09-05 mačiau teismo salėje, ją atstovavo advokatė, ji teismo posėdyje niekada nekalbėdavo. Beje, o dabar ar mes per visus tuos metus girdėjome ją ką nors įžeidžiančiai kalbant?
Tačiau iš civilinių bylų, kuriuose pirmininkavo teisėja Birutė Simonaitienė, medžiagų tikrai žinau, jog teisėja Birutė Simonaitienė, pagal bankroto administratoriaus Jono Giniočio prašymą pavertusi BUAB „Plusta“ kreditorę L. Plungienę – debitore, iniciavo Romualdo ir Laimutės Plungių turto atėmimą, paskutinio ir vienintelio busto atėmimą.
Man kaip žmogui, kaip nevyriausybinės visuomeninės organizacijos ginančios Žmogaus teises bei laisves pirmininkui Donatui Šulcui yra tiesiog baisu stebėti šį atviro ir ciniško susidorojimo su žmonėmis procesą, o dar baisiau jame būti ne žiūrovu o tiesioginiu dalyviu – būti kaltinamuoju ir pačiam suprasti, matyti, kaip Lietuvos valstybė padedama visai suįžūlėjusių teisėjų bei prokurorų, ikiteisminių tyrimo pareigūnų tyčiojasi iš Lietuvos valstybės piliečių, žmonių. Gerbiamieji Laimute ir Romualdai, patikėkite aš suprantu Jus kaip sunku senatvėje likti be pastogės, kaip sunku yra matyti ir girdėti kaip asmenys tiesiogiai atėmę iš Jūsų paskutinį būstą ir pragyvenimo (išgyvenimo) šaltinius šiandien sufabrikavę baudžiamąjį persekiojimą ir tapę „nukentėjusiaisiais“ išdrįsta kaltinti Jus nepadarytais nusikaltimais. Tikrai Jus suprantu ir šiandien esu su Jumis.
Pasisakydamas dėl kaltinimo numatyto BK 290 str. vėl noriu kreiptis į visus čia dalyvaujančius, teismą. Gerbiamieji ar Jus nematote, jog nukentėjusioji Tatjana Bartoš pati pripažino, kad tyrėja Jolita Zablockienė parodžiusi LŽTSS pareiškimą, neatliko jokių baudžiamojo proceso įstatyme nustatytų veiksmų, neapklausė įtariamosios, o ….. pripažino nukentėjusia. Tas pats įvykdyta ir su „nukentėjusiuoju“ Leonu Strazdausku (3 t. b.l. 34-37).
Dar akivaizdesni užsakomojo politinio susidorojimo faktai pasitvirtina 2014-12-02 Tarnybiniame pranešime „Dėl įtariamojo Donato Šulco paieškos“ nurodant jog aš esu įtariamas nusikaltimu pagal BK 138 str. 1 d. (nesunkus sveikatos sutrikdymo) ir prašoma Europos arešto išdavimo.
Ir vėl tenka pabrėžti: šis teismas atsisakęs man suteikti gynėją, kategoriškai atsisakęs apklausti mano nurodytus liudytojus (prokurorą Andrejų Mirnij, tyrėją Jolitą Zablockienę) iš Šiaulių apygardos prokuratūros išsireikalauti ikiteisminio tyrimo medžiagą ir t.t. sąmoningai tyčia daro procesinius pažeidimus, daro esminius Žmogaus teisių bei laisvių pažeidimus, kankina mane LŽTSS pirmininką Donatą Šulcą ir Laimutę bei Romualdą Plungius, savo veiksmais vykdo užsakomąjį teisingumą, dengia ir toleruoja sunkius tyčinius nusikaltimus padariusius asmenis, save besivadinančius „nukentėjusiais“
Baigdamas, ginamąją kalbą reikalauju: tuoj pat Panevėžio apylinkės teisme vykdomą užsakomojo politinio susidorojimo bylą prieš Lietuvos piliečius Laimutę ir Romualdą Plungius, Donatą Šulcą.
Atitinkama teismo nutartimi perduoti šios baudžiamosios bylos medžiagą Lietuvos Respublikos Generaliniam prokurorui Evaldui Pašiliui dėl „nukentėjusiųjų Vytauto Kursevičiaus, Birutės Simonaitienės, Leono Strazdausko, Tatjanos Bartoš ir kitų įvardintų asmenų padarytų sunkių korupcinių nusikaltimų ištyrimo.
Donatas Šulcas
