Pasibaigė pirmasis 2019 m. Lietuvos prezidento rinkimų etapas. Jį laimėjo ir pateko į antrą rinkiminį turą I. Šimonytė ir G. Nausėda, kurie pagal išankstinius duomenis surinko atitinkamai 31,13 % ir 30,95 % dalyvavusių rinkimuose rinkėjų balsų. Abu jie yra stambaus tarptautinio kapitalo kandidatai ir jos remia Landsbergių klano vairuojama konservatorių partija bei jų statytinė baigiantį kadenciją prezidentė D. Grybauskaitė. Viena remiama atvirai, kitas – netiesiogiai.
Taigi, eilinį kartą žlugo opozicinės spaudos pranašaujama „Landsbergio epochos“ pabaiga. Landsbergizmas tiesiog mimikruoja bei keičia savo formą. Išaugo jau visa karta, kuri kitokios socialinės, politinės, informacinės bei psichologinės Lietuvos tvarkos net neįsivaizduoja. Savo laiku landsbergizmo esmę buvęs tarybinis disidentas L. Dambrauskas apibudino trumpai: „Landsbergizmas nėra ideologinė vienminčių partija. Joje randa vietą įvairiausių pasaulėžiūrų bei politinių pažiūrų žmonės, kuriuos jungia begalinis valdžios troškimas ir neribotas savanaudiškumas. Landsbergizmas – tai politine skraiste prisidengusių aferistų, siekiančių bet kokia kaina pralobti, veiklos programa“. Valdžios troškimas, politinis aferizmas, neribotas savanaudiškumas, siekis žaibiškai ii bet kokia kaina pralobti – tai tipiškas kapitalistinės visuomenės bei jos narių dvasinis-ideologinis pamatas ir gyvenimiškas krėdo, kuris transliuojamas iš visų ekranų ir tribūnų. Būtent iš tokios programos kyla pastovus politinis intrigavimas, informacinis terorizmas, kitaminčių persekiojimas, savo ir savo grupės interesų dominavimo užsitikrinimas, priešiškumas kaimynams bei demokratijos ir žodžio laisvės suvaržymai.
Atsižvelgus į abejų kandidatų socialinį atstovavimą jų politinė programa bus tokio pat pobūdžio ir vykdoma taip pat nuosekliai, tik gal kiek rafinuočiau ir deklaratyviai „demokratiškesniais ir europietiškesniais’’ būdais. „Švelnus landsbergizmo veidas“ šypsosi mums I. Šimonytės ir G. Nausėdos pavidalu.
Iškyla natūralus klausymas: nejaugi visą tai visiems laikams? Rinkimų rezultatai vis dėlto palieka vietos ir istoriniam optimizmui. Visi likę už „borto“ vienaip ar kitaip oponuojantis „landsberginiam“ generaliniam kursui kandidatai bendroje sumoje surinko apie 34% atėjusių prie balsadėžių rinkėjų balsų. Dar virš 40% – tai „miegantis“ rinkėjai, kurie išvis nedalyvavo rinkimuose. O ir balsavusių dabar už „konservatorišką tandemą“ rinkėjų nuotaikos po kurio laiko neišvengiamai keisis. Taigi, potencialas lyg ir yra. Bet, deja, niekas nenorėjo ir nenori dirbti. Amžinas susiskaldymas ir balsų išbarstymas dėl menkų politinių ambicijų kaip visada būna į naudą tik susitelkusiems ir pinigingiems politikos verslininkams.
Kita vertus, visa tai gali sukelti musuose rimtą politinę krizę su neprognozuojamomis pasekmėmis. Bet kurio atveju, ateinantis politinio nestabilumo laikotarpis taps rimtu išbandymu valdančiajai buržuazinei klasei. Strategijos prasme dabartinė situacija tik dar daugiau supriešins visuomenė ir pagilins socialines šalies problemas bei sukomplikuos jos egzistencinę perspektyvą.
Susidarius dabartiniai rinkiminiai padėčiai Lietuvos kairiųjų pažiūrų žmonėms tampa beprasmiškas balsavimas antrame prezidento rinkimų ture. Socialistų gi nuostata dėl Europarlamento rinkimų sutampa su čiaišsakyta poziciją.
Nėra nieko amžino šiame gyvenime. Vėliau ar ankščiau vis vien atsiras kitokia Lietuva, kuri bus ne oligarchų, politikierių ir valdininkų valstybe, o valstybe pakeitusį socialinį-ekonominį kursą, iš esmės pertvarkiusį santvarkinį visuomeninį – politinį gyvenimą, atkūrusį iš naujo savo valstybinį suverenitetą ir vykdantį savarankišką vidaus ir užsienio politiką daugumas gyventojų labui.
SP Infocentras
