Dabar oficiali Rusijos propaganda kasdien stiprina specialiosios karinės operacijos Ukrainoje palyginimą su Didžiuoju Tėvynės karu, taip stengdamasi kuo labiau telkti žmones aplink Kremlių. Neseniai prezidento administracijos vadovo pirmasis pavaduotojas Sergejus Kirijenka sakė: „Rusija visada laimėdavo bet kokį karą, jei šis karas tapdavo liaudies karu“. Atrodo, skamba teisingai, bet visi šie raginimai ne itin veikia , nes jau aštuonis mėnesius valdžia palieka neatsakytus esminius klausimus: kokiai ateičiai ir kieno interesais vykdoma specialioji operacija?
Tarybiniai žmonės Didžiojo Tėvynės karo metu aiškiai žinojo, kad gina pirmąją pasaulyje darbininkų ir valstiečių valstybę – Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungą. Naciai klastingai įsiveržė į mūsų teritoriją, sunaikindami viską, kas jų kelyje, ir vykdydami masinį tarybinių žmonių genocidą, kuris savaime TSRS gynybinius veiksmus pavertė liaudies, teisingu ir išsivadavimo karu. Tuo pat metu ekonomika tuomet buvo visiškai kontroliuojama valstybės ir kryptingai dirbo pergalei, fronte kovojo tarybinių lyderių vaikai, o vadovaujančios Komunistų partijos nariai sudarė kariuomenės branduolį.
Šiandien kitoks vaizdas. Nepaisant hibridinio karo, kurį kolektyviniai Vakarai kariauja prieš Rusiją, nemaža dalis strateginių įmonių yra privačiose rankose ir dirba šių savininkų interesams, kurie ir toliau išgauna superpelną, bet akivaizdžiai neskuba investuoti į pagalbą specialiosios operacijos dalyviams. Kremliaus valdininkų vaikų apkasuose nesimato, Vieningosios Rusijos partija masiškai nesiverže į frontą. Šalies vadovybėje vis dar dominuoja liberalūs monetaristai, pastaraisiais metais vykdantys provakarietišką ekonominę politiką. Specialiosios operacijos eigą lydi užkulisiniai „sutarimai“ su priešu ir kitos „keistenybės“. Ir kaip čia paprastiems piliečiams paaiškinti, kad tai „liaudies karas“? Atsiranda neatitikimas…
Todėl naudojami banalūs primityvaus nacionalizmo ir neapykantos kurstymo metodai Ukrainos gyventojų atžvilgiu, kurie visi priskiriami naciams ir banderovcams. Taip pat akivaizdžių socialinio-ekonominio šalies raidos kurso pasikeitimo požymių nebuvimas neprisideda prie žmonių vienybės ir mūsų pergalės akistatoje su Vakarais.
Kuo toliau, tuo labiau atrodo, kad prisidengdama Donbaso gyventojų nacionalinio išsivadavimo kova, Rusijos valdžia sprendžia savo savanaudiškus uždavinius, kuriais siekiama maksimaliai išplėsti valdžią, perskirstyti nuosavybę ir tęsti plataus masto piliečių išnaudojimą. Visa tai lydi laipsniškas politinių teisių ir laisvių ribojimas, taip pat nuolatinės kalbos apie būtinybę atšaukti rinkimus. Vietoj posūkio į socializmą, į kurį nuo pat pradžių kvietė kairiųjų patriotinių jėgų atstovai, vis labiau ryškėja posūkis dešiniosios diktatūros link. Ir čia neišvengiamai atsiranda paralelių su 1914-1917 metų įvykiais. Tada iš patriotinio pakilimo Rusija greitai atėjo į masinį žmonių pasipiktinimą ir revoliucinius įvykius, nes valdžia negalėjo tinkamai reaguoti į to meto iššūkius ir piliečių reikalavimus. Ar tai įmanoma dabar?
Pripažinkime, kasdien matome vis daugiau ženklų, kad šiandieniniai Kremliaus valdytojai prastai išmano savo šalies istoriją…
Sergejus Udalcovas
