„Be revoliucinės teorijos negali būti revoliucinio judėjimo“.
Citata atrodo elementari, bet tai nėra tiesiog „sviestas sviestuotas“ kaip gali atrodyti.
Man ši citata nuolat atsikartoja kai tik pamatau feisbukuose žmones keliančius „revoliucijas“. Va kai jau rėš, kaip pasipiktins ir kaip pasirašys! Sistema sudrebės, žmonės atgys ir vėl bus „seni geri laikais“.
Ne, nesudrebės. Ne, neatgys ir ne negrįš jokie „seni geri laikai“.
Tuo labiau, jog tie vadinami „seni geri laikai“ tebuvo šių dienų situacijos preliudija.
Visi Lietuvoje vykstantys „tipo“ protestai arba smulkiaburžuaziniai paniurzgėjimai vyksta visose leistinumo ribose. Jie neperžengia valdančiosios klasės nubrėžtų ribų, nekeis egzistuojančių visuomeninių santykių ir nepataisys bendro degradacijos proceso.
Natūralu, nes maištai ir niurzgėjimai yra tik situacijos atspindžiai, refleksija.
Norint išeiti iš atsispindėjimo ir siekti realių rezultatų jau reikia ir teorinių žinių. Kurios duotų:
a) Detalų (o ne įsivaizduojamą) vaizdą kokioje santvarkoje mes gyvename. Kokiais baziniais principais ji remiasi;
b) Ko reikia, kad šią santvarką būtų galima pakeisti;
c) Kokia kita turi būti naujoji santvarka.
Niekas iš viešai besipiktinančių ir „tipo“ bruzdančių šių klausimų nekelia ir nematyti, jog planuotų kelti.
Tad sulaukti kažkokių revoliucijų iš tų kurie neturi ir nenori įgyti teorinių žinių – beprasmiška.
Net ir jų pergalės neįmanomos, nes nėra aiškiai iškeltų tikslų. O tik piktinamasi kažkokiais atskirais sprendimais ar asmenybėmis.
Sistema sprendimų ar asmenybių rokiruotę bet kada gali padaryti, bet ar tai kažką, iš esmės, keičia?
