Apie Pergalę ir tai, kas iš mūsų buvo atimta

(ištrauka iš knygos MIRTIES BĖGLIAI /2017)

<…>Tėtukas mėgo maršus. Ypač karinio orkestro atliekamus. Ir Raudonosios armijos choro atliekamas dainas. Klausant jų, jo akys sudrėkdavo ir jis, tarsi susigėdęs to, išeidavo virtuvėn parūkyti.

Jis savo tarnavimo kariuomenėje laikus su džiugesiu atsimindavo. Apie jokią dedovščiną nė kalbos nebūdavo. Tomis sentimentalumo valandėlėmis išsiimdavo iš sekcijos vyšniniu aksomu apvilktą albumą ir pasakodavo apie armiją. Kadangi albume būdavo daug nuotraukų, kur jis šalia tanko stovėdavo, tai mano vaikiškoje galvelėje susidėliojo, kad jis kare tankistu buvęs. Taip kadaise pradinėse klasėse mokytojai ir pasakiau. Kaip mokytoja tąkart sureagavo – nepamenu. Tik aš, vėliau mama pasakojo, sužinojusi, jog tėtukas gimė 1943 m., o karas 1945 m. baigėsi, bėgau šitos istorinės neteisybės su tėtuku aiškintis, o paskui liūdėjau, kad vis dėlto mano tėtukas ne karo didvyris…

Tas Antrasis pasaulinis karas man kažkoks fetišas buvo. Visus per televizorių rodytus filmus apie karą buvau mačiusi. Sėdėdavau atsirėmusi į tėtuko petį ir atidžiai žiūrėdavau, o mama fotelyje megzdavo. (Taip ir girdžiu suošiant didžiuosius Lietuvos patriotus: „Vargšas užzombintas vaikas. Propagandos auka.“) Aš išties turėjau laimingą vaikystę. Po biesais, kaip tai kas nors galėjo būti laimingas! Juk Lietuva pusšimtį metų buvo pragare! Turėčiau pasakoti, kaip tėvas komunistas mane žagindavo, motina komunistė mušdavo, o mokytojai komunistai žemindavo. Dabar vograuju apie laimę ir net neatgailauju. Paaiškinti tam turiu dvi versijas. Arba aš buvau apgyvendinta burbule ir paleista paskui Laiką į kosmosą, arba – kaip seriale Rikas ir Mortis – esu apsupta parazitų, kurie pakeitė mano atsiminimus.

Gerai dar, kad kokių nors mažyčių nuoskaudėlių tėvams atmintyje iškapstau, nes kitaip suabejočiau jų (tėvų) egzistavimu.Taigi, aš buvau labai laimingas tarybinis vaikas. Mylimas ir viskuo aprūpintas – kai mama klausdavo, ko noriu gimtadieniui, atsakydavau: „Kad aš visko turiu“. Net dieną mano gimimui mama tobulą parinko – gegužės 9-ąją. Ryte išlankstydavome juodąjį lakuotąjį stalą (tuo metu buvo tokie populiarūs) gimtadienio vaišėms, viduryje iškilmingai pastatydavau vazą su tėtuko iš turgelio parneštomis raudonomis tulpėmis ir išdėliojusi indus laukdavau, kol mama iš virtuvės šūktels, kad jau galiu nešti ant stalo paruoštą patiekalą.

O užgrojus televizoriuje dainai Дeнь Победы iš širdies ją užtraukdavau. Tai buvo mano didžioji šventė. Tada šventai tikėjau, kad gyvenime yra vietos žygdarbiams ir kad visada švęsiu pergales. Deja. Pasaulis pamiršo apie žygdarbius, didvyriai liko tik senovės epuose, o minia garbina niekinius superherojus… Mirus mamai su tėtuku, mano mažyčiai laimėjimai svarbūs tapo tik man pačiai ir Pergalės dainą šiais metais springdama ašaromis dainavau viena…Prasmės nėra. Laimės nėra. Tiesos nėra. Jeigu tai būtų pasakyta vaikystėje, ar būčiau norėjusi gyventi toliau? Abejoju.

Iš Anos Lu (Luanos Masienės) knygos.