Artėja Gegužės 9-oji – Pergalės tarybinės liaudies Didžiajame Tėvynės kare diena. Ir, artėjant šiai dienai, Lietuvoje ruošiama nauja „desovietizacijos“ banga. Per ją ketinama išgriauti visus šalyje likusius paminklus, dedikuotus tarybinei armijai. Tarp jų – ir esančius karių kapuose (Lietuvoje ilsisi daugiau kaip 100 tūkst. DTK karių; tarp jų – ir 16-osios lietuviškosios divizijos kariai). Tiesa, šiuo klausimu kol kas sutariama nepilnai. Mat, kol konservatoriai su Tapinu nuo stogų šaukte šaukiasi šio naujo „apsivalymo“, Seime sėdintieji socdemų ir valstiečių deputatai siūlo susilaikyti. Tuo tarpu, iniciatyva uždrausti Georgijaus juostelę bei specoperacijos Ukrainoje simboliu tapusią „Z“ raidę Seime vis dėlto praėjo. Ir visa tai – Lietuvai jau tipiškos rusofobijos bei antitarybiškumo paaštrėjimo ženklai.
Ir ši (t. y., rusofobijos ir antitarybiškumo) problema neegzistuoja pati savaime. Jau anksčiau kalbėjau apie lietuvių nepilnavertiškumo kompleksą*, kaip vieną giluminių mūsiškės rusofobijos priežasčių. Ir, mano giliu įsitikinimu, ši problema – esminė. Nes, nesprendžiant jos, neatsikratysime rusofobijos. O, neatsikračius rusofobijos, joks konstruktyvus didžiųjų socialinių, politinių bei netgi metafizinių šalies problemų išsprendimas negalimas iš principo. Tokia, patinka kam ar ne, yra realybė. Ir toji realybė daug kuo analogiška klinikinei situacijai, kai pagal simptomus pacientui diagnozuojama mirtinai pavojinga liga, turinti labai konkrečias priežastis, kurių pašalinimas galiausiai reikštų išgijimą…
Be abejo, šnekamu atveju „pacientas“ – lietuvių tauta (ar bent žymioji jos dalis). O liga – minėtasis kompleksas. Simptomus mes žinome bei regime kasdien. O priežasčių, deja – visa eilė. Pati giliausioji, be abejo – tai Lietuvos istoriniame patyrime pasireiškę prieštaravimai su rytų slavais. Ir šioji priežastis, lyg sena ir užpūliavusi žaizda, tegali būti gydoma per ilgą laiko tarpą. Bet toks gijimas neįmanomas, kol egzistuoja tam tikra kliūtis. Ir ši kliūtis – tai, kaip pati tauta tą patyrimą, tuos prieštaravimus suvokia, kaip juos ji aiškina bei vertina.
Istorija
Na, o tai jau yra tautos istorinė savimonė. Arba josios savęs suvokimas istorijoje. Ne „praeityje“, o būtent „istorijoje“. Kadangi praeitis tėra tik tai, kas buvo (ir, žvelgiant buitiškai, – „kas buvo, pražuvo“). O istorija, tuo tarpu – tai praeitis, dabartis ir ateitis kartu paėmus. Istorija – tai laiko, tai egzistencijos visuma…
Ir kaipgi tai suprasti?..
Pavienis žmogus mirtingas. Tad jo būtis – baigtinė. Visuomenė, tačiau – liaudis, tauta, žmonija, potencialiai nemirtinga. Karta keičia kartą. Iš praeities seka dabartis, o iš dabarties – ateitis. Ir, kaip grandis šioje kolektyvinės, istorinės būties grandinėje, kaip tam tikro medžio dalelė – šaka, želmuo, kiekvienas asmuo įeina į amžinybę. Šia prasme, „Istorija“ iš esmės sutampa su tąja visuma, kuri religijoje vadinama „Dievu“…
Taigi: istorija yra šią žmogaus, liaudies ir žmonijos egzistenciją laike apimąs procesas. Ir apie jį, kaip tokį, galima (bei reikia) dar daug ką pasakyti. Tačiau kol kas apsiribosiu konstatacija, kad, nepažįstant praeities, neįmanoma kaip reikiant suvokti dabarties; kad, nesuvokiant dabarties (kaip praeities rezultato), nėra ir ateities. Tėra tiktai akimirka, tik šiandiena. Ir daugiau nieko.
O kadangi žmogaus sąmonė natūraliai siekia absoliuto (taigi, ir Amžinybės), jo savimonė formuojama tam tikro istorijos, kaip tokios štai visumos, supratimo (sąmoningo ar nesąmoningo, teisingo ar klaidingo – jau kita kalba). Atitinkamai tai, kaip žiūrime į praeitį, lems mūsų laikyseną dabartyje ir, taipogi, mūsų vizijas, mūsų siekius dėl ateities.
Pavyzdžiui: lietuvis, tikįs versija apie „sovietų okupaciją“ ir pokario „partizaninį pasipriešinimą“, Gegužės 9-osios negalės laikyti Pergalės diena. Na, o TSRS iširimą, nežiūrint katastrofiškų tiek lokalinių, tiek pasaulinių-istorinių šio įvykio pasekmių, jisai galės tik sveikinti… Taipogi ir žmogus, tikįs pasakojimu apie Sąjūdį, kaip „Lietuvos išlaisvintoją“ ir „Blogio imperijos“ (kokia šios matricos kontekste įvardijama Tarybų Sąjunga) griovėją, iki galo nepriims minties, kad dabartinė Lietuva nesavarankiška, kad ji – tik Vakarų pasaulio periferija…
Iš tiesų, tokia yra dabar pas mus vyraujanti istorijos, ypatingai XX amžiaus istorijos, samprata. Ir ją papildo dar giliau į praeitį einąs aiškinimas apie Rusiją ir rusus, kaip lietuvių tautos priešus. Ir dar daugiau: apie patį rusiškumą, kaip kone savaiminį blogį; kaip tariamą nukrypimą nuo neva vienintelės teisingos, į taip vadinamą „demokratiją ir laisvę“ neišvengiamai vedančiosios Vakarų Europos civilizacijos…
Štai šia istorijos traktuote remiasi daugumos lietuvių suvokimas apie save. Taigi, jų istorinė savimonė; jų tautinis tapatumas. Ir šisai tapatumas, kaip šiuolaikinės Lietuvos kolektyvinės sąmonės sudedamoji, atlieka esminį vaidmenį, pateisinant esamą padėtį šalyje. Tad šią sudedamąją, o tiksliau – pagrindinius jos aspektus – privalu konkretizuoti.
Lietuviškieji mitai
Šiuo požiūriu, išskirčiau kelis mitus (būtent mitus!), kuriais grindžiama rusofobinė mūsiškės istoriografijos matrica bei kurie už gryną pinigą pateikinėjami Lietuvos mokyklose ir universitetuose.
1. Mitas apie LDK. Viduramžių LDK pristatoma kaip šiuolaikinės Lietuvos, kaip tautinės (taigi, tautiniu principu apskritai ir lietuvių tautybe konkrečiai) paremtos valstybės pirmtakė. Iš esmės, kone kaip etninių lietuvių valstybe. Tuo būdu, ne tik apeinama ta aplinkybė, kad LDK pavaldiniai daugiausiai buvo slavai, bet kad LDK, kaip valstybė, pati priklausė Rusų pasauliui bei pretendavo vienyti rusiškąsias žemes (ką paskiau, Ivano Rūsčiojo dėka, galutinai padarė Maskvos kunigaikštystė). Dar daugiau: ignoruojama daugiatautė LDK, kaip valstybinio darinio, prigimtis. Mat be to, kad tautinis principas iki XIX amžiaus apskritai neegzistavo, patsai „lietuvių“ vardas žymėjo ne gentį, bet priklausomybę šnekamai valstybei (taigi, kad LDK pavaldiniai – ir žemaičiai su aukštaičiais, ir rusai, ir totoriai – visi – tame kontekste buvo „lietuviai“). Na, o tokio ignoravimo, tokio klastojimo pagrindu, sukurpiamas pasakojimas apie mūsų, šiuolaikinių lietuvių, etninį išskirtinumą; mūsų buvimą kažkokiu Vakarų civilizacijos forpostu kovoje prieš neva mirtinai mums priešišką (o iš tikrųjų brolišką!) Maskoliją ir maskolius. Visai ignoruojant Lietuvos ir lietuvių organinį ryšį su Rusų civilizacija. Greta to paprastai plėtojamas idealizuotas Žečpospolitos, kaip tariamo vakarietiško progreso avanposto Rytų Europoje įvaizdis, nežiūrint nei joje klestėjusios nelenkų tautybių priespaudos, nei vadinamosios „bajorų demokratijos“ chaoso ir parsidavimo Vakarams.
2. Mitas apie Vasario 16-osios Lietuvą. 1918 m. vasario 16 d. susikūrusi buržuazinė Lietuvos valstybė vaizduojama, pirma, kaip LDK paveldėtoja ir, antra, kaip savarankiška, klestėjusi valstybė, o svarbiausia – kaip vienintelis, tikrasis Lietuvos ir lietuvių tautos valstybingumo XX amžiuje projektas. Kai dėl pirmojo aspekto, tai jo absurdiškumą atskleidžia vien daugiatautis LDK pobūdis. Na, tuo tarpu antruoju paprastai nutylimas (arba begėdiškai gražinamas) faktas, kad ši Lietuva pradžioje buvo Vokietijos protektoratas; kad ją paskelbusioji „Tautos taryba“ veikė pilnai vokiečių kontroliuojama. Toliau: apeinama ir aplinkybė, kad lygia greta kūrėsi Tarybų Lietuvos respublika, kad tarp šių dvejų Lietuvų – buržuazinės ir socialistinės Lietuvos – 1918-1919 m. laikotarpiu virė pilietinis karas, kurį buržuazinė (Vasario 16-osios respublika) telaimėjo išorės jėgų – vokiečių, anglų, o galų gale ir lenkų intervencijos dėka. Vengiama kalbėti ir apie angliškojo, ir vokiškojo kapitalo įtaką tuometėje Lietuvoje; apie josios vietą tuometės kapitalistinės Europos pakraštyje / periferijoje (o iš esmės, apie jos nesavarankiškumą Vakarų atžvilgiu); apie trečio pasaulio šalis primenančią socialinę nelygybę bei atskirtį; ir, galų gale, apie profašistinį tosios (smetoninės) Lietuvos režimo, gyvavusio 1926-1940 m. laikotarpiu pobūdį bei jo pataikavimą tiek lenkų, tiek vokiečių teritorinėms pretenzijoms.
3. Mitas apie „sovietų okupaciją“. Smetoninio režimo krachas ir jį sekęs socialistinis posūkis 1940 m. įvardijamas karine krašto okupacija. Nežiūrint nei ligtolinių Lietuvos-TSRS valstybinių susitarimų, nei geopolitinio konteksto (o būtent: kad vienintele alternatyva TSRS tada buvo nacistinė Vokietija). Ignoruojant realiai 40-aisiais kilusį masinį liaudies „apačių“ judėjimą bei neginčytiną jo palaikymą tiek Liaudies Seimui, tiek šalies įsijungimui į Tarybų Sąjungą. Dar daugiau: pagal šią, taip vadinamosios „sovietų okupacijos“ versiją, komunizmas tolygus nacizmui, Stalinas tolygus Hitleriui, o TSRS – Trečiajam reichui (na, taip juk moko „totalitarizmo“ teorija). Nutylimas ar netgi neigiamas hitlerininkų „Generalinio „Ost“ plano“ (pagal kurį numatytas Lietuvos kolonizavimas vokiečiais, atsikratant 85% etninių lietuvių) buvimas. Atitinkamai, neigiama pati 1941-1945 m. Vokietijos-TSRS karo, kaip Didžiojo Tėvynės karo, samprata (mat, atmetamas lietuvių, kaip tarybinės tautos, tapatumas), o pergalė jame įvardijama „antrąja okupacija“. Ir pokaris, ir tarybmetis apskritai laikomi tam tikra Lietuvos istorijos „juodąja skyle“; apie objektyvų tiek materialinių-techninių, tiek kultūrinių to meto laimėjimų įvertinimą ar, juolab, apie demografinį lietuvių etnoso sustiprėjimą čia nėra nei kalbos. Kaip ir apie Lietuvos bei lietuvių statusą socialistiniame pasaulyje („tarp lygių lygi ir laisva“…).
4. Mitas apie pokario miškinius ir Sąjūdį. Atmetus tarybinį projektą, kaip svetimybę ir absoliutų blogį, išaukštinami tie, kurie prieš jį kovojo. Lietuvos atveju – tai pokario (1945-1953 m.) laikotarpio miškiniai, dabar vadinami „partizanais“ bei „miško broliais“. Istoriografijoje nureikšminamas socialinis, klasinis aspektas, o būtent: kad miškiniai visų pirmiausia kovojo dėl savo privačiosios nuosavybės. Tuo tarpu, „miško brolių“ ryšiai su hitlerininkais (t. y., jų kolaboravimas su vokiečiais 1941-1945 m. laikotarpiu, dalyvavimas masinėse civilių žudynėse ir t. t.) apskritai ignoruojami ar stačiai neigiami, nežiūrint akivaizdžių dokumentinių, faktinių įrodymų. Miškinių vykdyti terorizmo bei paprasčiausio banditizmo aktai nurašomi ar netgi teisinami tariamos jų kovos prieš stalininę Tarybų Sąjungą, kaip „absoliutų blogį“, aplinkybėmis (tai, savo ruožtu, grindžiama trėmimų bei politinių represijų prilyginimu „genocidui“). Nepripažįstant, kad tuomet Lietuvoje faktiškai vyko pilietinis karas, kurpiamas tariamos kovos „už laisvę ir nepriklausomybę“ vaizdinys. Na, o kaip šios kovos tąsa iškeliamas 1988 m. susikūręs Sąjūdis. Šis pavaizduojamas kaip savarankiškas judėjimas, ne tik sukūręs nepriklausomą (nuo TSRS) Lietuvą, bet kone pats ir sugriovęs TSRS. Tuo būdu, ignoruojamas bendras perestroikinis kontekstas, o su juo, ir toji aplinkybė, kad Sąjūdį, kaip visus „liaudies frontus“ ir t. t., faktiškai sukūrė gorbačiovinė Kompartijos viršūnė kartu su VSK***. Tarybų Sąjungos iširimas arba heroizuojamas kaip „išsilaisvinimo“ žygis, arba nurašomas neva objektyvioms sąlygoms. Tikrosios tai vykdžiusios bei Sąjūdį sukūrusios jėgos apskritai nutylimos. O tai sekęs santvarkų virsmas bei turtų perdalijimas, nomenklatūrai savo turėtąją valdžią konvertavus į privačią nuosavybę ir, kartu su kriminaliniu elementu suformavus naują buržuazinę klasę, iš vis nenagrinėjamas. Tai jau vaizduojama kaip „demokratijos ir laisvės“, kaip „ėjimo į Vakarus“ triumfas (tuo tarpu, ar Vyt. Landsbergio rolė šitame idealizuojama, ar ne, esminės reikšmės neturi).
Ir ką gi?..
Tokių bei panašių mitų yra ir daugiau. Daug daugiau. O ir čia tepateikiau kelis, labai jau apibendrintu pavidalu. Bet jie, mano manymu, yra esminiai. Nes jais remiasi šiuolaikinio, atitinkama istorijos versija įtikėjusio, lietuvio „kodas“. Ir jie, be abejo, drauge paėmus legitimuoja esamąją santvarką, esamąjį kursą (antitarybiškumą, antikomunizmą, rusofobiją). Tuo būdu, jie visi sueina į tam tikrą uždarą loginį ratą, kuriame kiekvienas atskiras mitas yra lyg grandis ilgoje grandinėje: priimk vieną, turėsi priimti kitą, bet atmesk nors vieną – ir iširs visa grandinė…
Prakeiksmas
Ir, tai konstatuojant, reikia pridurti, kad čia yra daugiau, nei akademinio pobūdžio polemikos ar netgi laisvos akademinės diskusijos (kurią įstatymiškai riboja galiojantis BK 170-2 str.) klausimas. Problema čia – nepalyginamai gilesnė. Mat, ji liečia pačią tautos esybę, tautos sielą ir jos atsakomybę prieš Istoriją…
Ir niekas aiškiau to neatskleidžia, kaip klausimas dėl Didžiojo Tėvynės karo bei Lietuvos vietos jame. Antai, tūlas lietuvaitis šiandiena į tai pasakytų: „Kokios dar tėvynės? Ir kas per pergalė jame? Kieno? Ruskių?!“, – klaus jisai. „Gi mums, lietuviams, vienus okupantus tepakeitė kiti. Hitleris ir Stalinas juk vienodi (na, o šnekant atvirai, Adolfas palyginti neblogas vyrukas, tik šito viešai kol kas neskelbkime…). O dar juk tremtys, partizanai, rezistencija… Tad jokio „tėvynės karo“ ir jokios „pergalės“ čia mums nebuvo, nėra ir būti negali.“
Ir tai yra gėdinga. Nes 1941-1945 m. karas sprendė ne tik lietuvių, kaip tautos, valstybingumo klausimą. Jis sprendė klausimą, būti tokiai tautai ar nebūti. Ir hitlerininkai šį klausimą ruošėsi išspręsti neigiamai (didesniąja dalimi lietuvių atsikratant, o kraštą kolonizuojant vokiečiais). Tad tarybinė armija, nugalėdama hitlerininkus, faktiškai išgelbėjo lietuvių tautą nuo fizinio sunaikinimo. Be to, jos gretose kovojo ir Didžiajai Tėvynei – Tarybų Sąjungai (kaip Rusijos ir apskritai Rusų civilizacijos aukščiausiai istorinei formai) – priklausę lietuviai. Tiesa, jų – kovojusių bei žuvusių kare – būta gerokai mažiau (procentaliai) nei rusų, baltarusių ar net armėnų bei gruzinų. O žmonės juk dažnai neįvertina to, ką gauna dykai… Tad, galbūt, lietuvių buvo per mažai? Galbūt, per maža jų kraujo auka? Galbūt. Kadangi šiuolaikinė Lietuva niekina netgi ne šiaip dalį savęs ar savo istorijos. Ji niekina tai, kas dovanojo jai gyvenimą!
Dar daugiau: prie to prisideda pasaulinė-istorinė Didžiojo Tėvynės karo reikšmė. Metafizinė jo reikšmė. O būtent: 1941-1945 m. Didžiojo Tėvynės karo mūšių laukuose su „civilizuotųjų kapitalistinių vakarų“ užaugintomis nacistų (taigi: kitų tautų pavergimo „viešpačių rasei“ ir visuotinio dehumanizavimo siekusių barbarų) ordomis susikovė Tarybų Sąjungos, pirmosios pasaulyje socialistinės valstybės, kariai. Susikovė juodoji – prievartos, pavergimo, neapykantos idėja (nacistinė) su raudonąja – lygybės, laisvės ir humanizmo idėja (komunistine). Susikovė Tamsa su Šviesa. Ir, ačiū dievui – tąkart laimėjo Šviesa. O šį laimėjimą, šią šventenybę niekinanti šiuolaikinė Lietuva tokia laikysena tiktai patvirtina savąją tarnystę Tamsos jėgoms, Blogio jėgoms, kurias dabar, XXI amžiuje, įkūnija postmodernieji Vakarai su JAV ir jų liberalfašistiniu elitu priešakyje. Tokiu pasirinkimu, Lietuva ir lietuvių tauta išduoda šventenybę ir prakeikia pačią save.
Išpirkimas
Tai, be abejo, yra tautinės savimonės, tautinio tapatumo radikali (esminė) transformacija. Ypač, jei žvelgtume, kaip lietuviai save suvokė 80-ųjų pradžioje ir tai, kaip suvokia jie save dabar. Na, o šios transformacijos perspektyvą mums rodo Ukraina: šalis, kur po nekaltų aukų kraujais aptaškytomis neonacių vėliavomis ištisa tauta vedama į karo mėsmalę vardan Vakarų siekio bet kokia kaina pavergti Rusiją. Taip tiktai gilinant tą socialinę, politinę bei dvasinę krizę, į kurią visus mus 90-aisiais įmetė TSRS iširimas…
Krizė, iš kurios išeitis neįmanoma, neperkainojus visų vertybių. Nesusigrąžinus Istorijos. Nesusigrąžinus tautai savo sielos. Nes tai, kaip suvokiame save, savąją tautą laike – praeityje, dabartyje ir ateityje – yra pagrindas, išeities taškas, kuriuo vienaip ar kitaip remsis visa kita. Tad ne be reikalo Gorkis mokė, kad liaudis turi žinoti savo istoriją[1]. Tikrai – turi. Bet vien žinojimo šiuo atveju maža. Reikia veiksmo. Ir šiuo atveju – politinio veiksmo. O suvokiant, kad, išduodant šventenybę, tauta prakeikė save priešais Istoriją, toks veiksmas reikštų lietuvių IŠPIRKIMĄ…
Liaudiškai šnekant, tai reiškia: prisivirei košės – turėsi ją ir išsrėbti. Na, bet čia tikslingai naudoju religinį išsireiškimą. Mat, biblijiniame pasakojime žydai, kada tik išsižadėdavę savojo dievo, savojo kelio, norėdami į jį grįžti, pirmiausiai turėdavę išpirkti padarytąsias nuodėmes (antai, priešais Sinajaus kalną jiems ėmus garbinti Aukso veršį (Iš 32); arba: kaip Mozės sekėjai, nepatikėję, kad jiems pavyksią užkariauti Kanaano žemes ir panorėję sugrįžti atgal Egipto vergijon, buvo pasmerkti 40 metų klaidžioti po dykumą, kol išmirsianti senoji, vergiškos dvasios karta (Sk 14: 28-35)). Na, o argi mes analogiškai neišklydome iš savo tikrojo kelio?..
Tikrai išklydome. Ir už tai mokame bei, tikiu, vieną dieną galutinai sumokėsime kainą. Visų pirma, kaip lietuviai: mes išsižadėjome ne tik tarybinės savo istorijos; mes apskritai išsižadėjome savojo, kaip Rytų Europos, taigi, kaip Vakarų Europai alternatyviosios civilizacijos, atstovų tapatumo; mes nutraukėme ryšius su broliškosiomis tautomis, pereidami į jų priešų (o būtent: į postmoderniųjų Vakarų neokolonializmo) pusę. Šiuo požiūriu, išpirkimui būtina ne tik galiojančiosios „istorijos politikos“ peržiūra, bet geopolitinis posūkis, broliškųjų ryšių su Rusija ir Baltarusija atkūrimas. Tai galime laikyti „programa minimum“. Bet tai – ne viskas. Nes, visų antra, mums reikia išpirkimo kaip tarybiniams žmonėms (taigi: kaip buvusios TSRS piliečiams, o, plačiau šnekant, kaip bendrosios, visas šias tautas jungiančios Rusų civilizacijos, atstovams). Ir čia išpirkimas tegali reikšti naują kairįjį, Raudonąjį projektą – to pasaulinio-istorinio projekto, kurį Tarybų Sąjungos pavidalu žmonijai pristatė Rusija XX amžiaus pradžioje, naują laidą; jo atkūrimą naujoje, aukštesnėje kokybėje (TSRS 2.0). Tai jau – „programa maksimum“. Ir jos įgyvendinimas jau liestų visos potarybinės erdvės, o su ja, praktiškai ir visos žmonijos, istorinį likimą…
Ir kaip lietuvis, ir kaip Rytų Europos civilizacijos atstovas, negaliu šio išpirkimo netrokšti. Mat, šisai išpirkimas – tai išsivadavimas. Tai būtina sąlyga mūsų kolektyvinių žmogiškųjų galių realizavimui. Aš puikiai suprantu, kad iki jo mums toli. Bet nuo kažko pradėti visgi reikia. O kadangi sufalsifikuotos istorijos pavidalu mus sukaustytus laiko melas, pradėti siūlau nuo tiesos. Istorinės tiesos. Nes tiesa – išlaisvina. Štai todėl šią temą ir plėtojame, ir toliau plėtosime.
* * *
P. S.: Primenu, kad šiandien, 2022-ųjų balandžio 22-ąją dieną, man baigiant rašyti šį straipsnį, sueina 152-eji metai, kaip gimė Vladimiras Iljičius Uljanovas, geriau žinomas Lenino slapyvardžiu. Žmogus, sukūręs bolševikų partiją ir suvaidinęs lemiamą vaidmenį Tarybų Sąjungos gimime. Žmogus, kurį, kalbant apie istoriją ir josios svarbą, priminti ypač verta mūsų lietuvaičiams, nes Lietuvos ir lietuvių valstybingumas XX amžiuje abejomis formomis (tiek buržuazine, tiek socialistine) yra amžinai susijęs su Lenino vardu. Mat, Lenino pozicija dėl nacijų apsisprendimo teisės sudarė prielaidas ne tiktai nacionalinių respublikų Rusijos imperijos teritorijoje susikūrimui, bet ir optimalias sąlygas visų, net mažiausių tautelių savitos kultūros vystymuisi. Su visais pliusais ir minusais tai, kaip šitai paveikė Lietuvą, be abejo – tėra detalė istorijos paraštėje. Bet ši detalė mums, lietuviams, vis dėlto reikšminga.
Kristoferis Voiška, 2022-04-22
* Šisai kolektyvinis nepilnavertiškumo kompleksas, produkuojamas kultūriškai, ideologiškai ir perduodamas iš kartos į kartą, iš esmės pasireiškia lietuvių nesugebėjimu priimti savęs: savosios kultūros, savosios istorijos, kaip Rytų Europos, kaip Slavų, Rusų civilizacijos sudedamosios dalies. Taigi, priimti jos tokios, kokia ji yra iš tikrųjų. Ir šisai nesugebėjimas neišvengiamai veda tiek link parsidavimo Vakarams, tiek link patologinės neapykantos Rusijos ir rusų, kaip savo „vyresniojo brolio“, atžvilgiu (žr. straipsnį „Geografija ir lietuviškas nepilnavertiškumo kompleksas“).
** Teneįsižeidžia šviesios atminties proletarinis poetas J. Janonis, kad čia tokiame ironiškame kontekste perfrazavau jo eiles.
*** VSK – Valstybės saugumo komitetas, geriau žinomas savo rusiškuoju КГБ (Комитет Государственной Безопасности) pavadinimu.
Išnašos
[1] М. Горький. Собрание сочинений в тридцати томах. Т. 25. М., 1953, стр. 272-277.
