ES klausimu daug galvoju pastaruoju metu. Ir iš esmės galiu pasakyti, kad tikrovė dar sudėtingesnė, nei atrodytų iš dvejų schemų:
a) ES gerai, nes užkerta kelią fašizmui (užtikrina buržuazinę demokratiją ir t. t.), galima siekti socializmo Europos mastu ir t. t.;
b) ES blogai, reikia kuo greičiau, kad „sprogtų“ iš vidaus, tada prasidės pažangios permainos ir pan.
Viena vertus, žvelgiant į mūsų regiono realijas, ES iš tiesų yra tam tikras „saugiklis“. Jei jos nebūtų, labai tikėtina, kad Lenkija, toliau remiama JAV, kaip „antirusiško koridoriaus“ Rytų Europoje centras, įsivestų neofašistinį režimą ir kažkokiu nauju pavidalu atkurtų Žečpospolitą (tai, ką kai kurie patriotėliai vadina „Intermarumo“ projektu). Spėju, prisijungtų Viniaus kraštą, o likusį kraštą paliktų valdyti nacionalistinėms-klerikalinėms savo marionetėms. Tokiems, kaip Radžvilas ir Ko. Šiuo požiūriu, būtų blogiau, nei dabar.
Tačiau yra kita pusė. Būtent, kad ES, kokia ji yra dabar, apie jokius socializmus ar revoliucijas kalbėti nėra jokios prasmės. Tai būtent ir yra pasakos, iliuzijos, paremtos „wishful thinking“ (angl.: norimo laikymo esamu), neturinčios nieko bendro su šių laikų pasaulinio kapitalizmo realijomis. Ir kol išlaikys Europa savo turimas pozicijas, tol taip ir bus.
Kad Britanijoje laimėjo konservatoriai, o ne Korbino leiboristai, tuo tarpu, tėra įrodymas, kad Vakarų Europoje niekam, tame tarpe ir darbininkiškiems sluoksniams, ne tiktai socializmo, bet ir socialdemokratijos tikros nereikia. Nesiimčiau taip drąsiai pranašo rolės, bet iš tiesų ES erozijos scenarijus – neatmestinas.
Ir tokiu atveju, be abejo, iš pradžių būtų blogiau. Daug blogiau. Tačiau kiek žiūriu, kiek mąstau ir analizuoju, galiu pasakyti tiesiai, kad nacionalistinių / dešiniųjų / profašistinių, ar netgi fašistinių jėgų laimėjimas Europoje, bent jau dalinis – yra neišvengiamas. Tiktai po to, padidėjus įtampai, išaugus politiniam ir socialiniam nestabilumui, ir t.t. ir pan. – būtų įmanoma tikėtis, kad masės čia pradėtų atsisukti į kitą pusę.
O kai dėl Lietuvos pasakysiu tiesiai ir nevyniodamas žodžių į vatą. Be esminio geopolitinio posūkio, t. y. posūkio į Rusiją, kur socialistinis posūkis principialiai yra įmanomas (kaip, kodėl, atskira tema – bet aš esu tuo 100% įsitikinęs, priešingai svaigimui apie Europą, ar juo labiau JAV), pas mus tikrai nieko nebus. Toksai posūkis, tuo tarpu, gali įvykti tiktai su ES krachu, arba – kaip minimum – daliniu iširimu.
Trumpalaikėje perspektyvoje skaudžiau, sunkiau. Ilgalaikėje – gali susidaryti objektyvios sąlygos tam, kam dabar visiškai nėra. Reikėtų apie tai galvoti, analizuoti realias tendencijas ir pagal tai dėliotis strategijas.
Tokia mano nuomonė.
