Įtariu, jog nuo 20:10 R. Paulauskas mano atvejį turėjo omenyje Net jeigu ir neturėjo, tai skleidžia jau seniai nusibodusią dainelę apie socialistus ir „atimti bei padalinti“.
Nežinau iš kur ištrauktos tokios mintys ar šūkiai, bet nežinau nė vieno socialisto, kuris tą sakytų, nes čia yra absurdas. Niekas nenori nei atimti nei padalinti. Bet eikim papunkčiui.
ATIMTI. Atimti galima tai kas tau nepriklauso, bet yra kažko kito. Paulauskas iškart mini pelną. Beje, čia irgi klaidina, nes 2018 metais buvo sugeneruota 4,5 milijardo GRYNO pelno, t.y. jau po visų mokesčių (Visas nuorodas sudėsiu komentaruose).
Tačiau esmė ne abstraktusis pelnas ir jo mechaninės dalybos kurias Paulauskas sukarikatūrino tiesiogiai, tipo, išmokant visiems Lietuvos gyventojams (haha, tai absurdus šneka tie socialistai).
– Esmė yra tame kas valdo gamybos priemonės;
– Esmė tame kas priima sprendimus darbo vietose;
– Esmė tame kas generuoja vertę (socialistinėje sistemoje vartojamoji vertė) ir kaip ją paskirsto.
Tai kas valdo aukščiau paminėtas esmes (t.y bazę), tas valdo ir visą politinį bei kultūrinį gyvenimą (antstatą).
Bet grįžkim prie ATIMTI. Tai kas atneša visą tą, tiek grynajį tiek negrynajį, pelną kapitalui? Pats kapitalistas? O gal darbininkas?
Ar gali kapitalistas pats ir gaminti ir parduoti ir aptarnauti? Negali. Tą turi daryti begales žmonių. Tos darbščiosios bitutės generuoja tą grynąjį pelną santykinai nedidelei grupei žmonių.
Tad klausimas, ar darbo žmonės gali pretenduoti į didesnę savo sukurtos vertės dalį? O gal visą? Ar pasaulis subyrės jeigu be atskirų eksploatuotojų kurie sugeria daugumą sukurtos vertės bus begales kooperatyvų kurie tarpusavyje tą sukurtą vertę dalysis/mainysis?
Tad socialistai nesako ATIMTI, jie sako, kad reikia SUGRĄŽINTI žmonių darbų sukurtą vertę jiems.
Toliau apie PADALINTI. Niekas nieko mechaniškai neplanuoja dalinti, nes „kas nedirba – tas nevalgo“, arba „iš kiekvieno pagal galimybes – kiekvienam pagal DARBĄ“. Kas dirba, tas ir dalinasi. Tai yra – būtent tie darbuotojai ir turi pretenduoti į tą grynąjį pelną. Ne kažkokie spekuliantai, darbo procese kuriamos vertės nusavinimo tarpininkai, politikėliai ar dar kas nors. O būtent tie kas savo darbu ir sukuria vertę. Kuo daugiau vertės sukurs – tuo daugiau pasiims.
Ir perfrazuojant Paulausko pasaką apie avis, vilkus, piemenis ir šunis, tai esmė tame, jog avys pradeda mąstyti, kooperuotis, keisti savo avišką prigimtį (klasinę sąmonę) ir perverbuoja į savo gretas šunis.
Vilkus išpjauna, nes jie nieko joms nekuria o tik taikosi į jų mėsytę. Piemenį taip pat veja lauk, nes organizuotoms grupėms nebereikia vedlio, tuo labiau to, kuris periodiškai atima iš jų vilną , tad Paulauskas save priskirdamas piemeniui labai gerai parodė savo klasinius interesus
R. Paulauskas nieko konkretaus nesiūlo. Visa esmė, kad jis nori užkonservuoti senojo kapitalizmo modulį, kuris jau byra kibenifeni. Ir kuris niekada nebuvo puikus ir teisingas.
Paulauskas klaidina apie žmogaus nekintamumą. Žmogus kinta ir fiziologiškai ir savo organizavimosi formomis. Taip, kai kurie dalykai keičiasi labai ilgai, tad jų sulaukti tikrai nepavyks.
Beje, gal 2017 metais turėjome su R. Paulausku susitikti gyvai ir vaizdo įrašo formatu diskutuoti apie kapitalizmą ir socializmą. Tačiau tas susitikimas taip ir neįvyko.
Manau, jog dabar prinokęs laikas tokio pobūdžio debatams, tad jeigu kas galit pranešti Rolandui ir inicijuoti tokį protinį pasišpagavimą – būtų visai smagu.
