Ar Lietuvos politinio „teisingumo“ absurdas taps procedūrine norma visose Baltijos šalyse?
***
Pačios A. Paleckio bylos detalės (kaltinimas, susijęs su „nenustatytu asmeniu“ ir „nenustatytos informacijos“ perdavimas jam), taip pat jos tarpinė baigtis (laisvės atėmimas šešeriems metams) mūsų skaitytojams jau gerai žinomos. Stebėtojai ne kartą pažymėjo šios bylos panašumą su Franco Kafkos romano „Procesas“ siužetu absurdo žanre, kai kaltinamasis a priori yra tiesiog kaltas, tačiau net teisėjas nežino, kuo jis tiksliai kaltinamas..
Lietuvos teisėjams įrodymų nereikia
Skaitant šį garsųjį Austro-Vengrijos rašytojo kūrinį, parašytą daugiau nei prieš šimtmetį, apima jausmas, kad dabartiniai Lietuvos teisėjai vadovaujasi būtent juo, o ne Baudžiamojo proceso kodeksu.
Trumpai priminsiu tik kelius romano epizodus.
Pavyzdžiui, „bylos nagrinėjimo“ metu teismas apskritai nenagrinėja skundų. Jie tiesiog pateikiami į bylą ir skelbiama, kad daug svarbiau yra išankstinės apklausos, taip pat kaltinamojo stebėjimas. Ar tai neprimena abejingumo, kuriuo Vilnius kartu su visais „ombudsmenais“ ir kitais Vakarų žmogaus teisių aktyvistais remiasi vietinių žmogaus teisių gynėjų skundais dėl daugybės įstatymų pažeidimų vykdant baudžiamąjį persekiojimą už politinius įsitikinimus ( išskyrus skundus netradicinės seksualinės orientacijos tema)?
Ir visi teisminiai procesai romane yra paslaptis ne tik visuomenei, bet ir pačiam kaltinamajam. „Žinoma, tik tiek, kiek įmanoma, tačiau galimybės neribotos. Juk kaltinamasis neturi galimybės susipažinti su teismo medžiaga, ir labai sunku padaryti išvadas apie šias medžiagas remiantis apklausomis, ypač pačiam kaltinamajam, kuris, be to, yra sutrikęs ir susirūpinęs dėl visų kitų blaškančių dalykų bėdų “, – rašė Kafka. Uždarumas, skirtas nuslėpti „Paleckio“ šnipinėjimo įrodymų trūkumą „slaptumo“ pretekstu, taip pat vyksta „teismo procese“: visi teismo dokumentai, ypač kaltinamasis aktas, nėra prieinami kaltinamajam ar jo gynėjui, taigi apskritai jie arba visai nežino, arba labai miglotai žino, ką tiksliai galima apskusti apeliacine tvarka, todėl pačiame skunde gali būti tik atsitiktinai kažkas reikšmingo. Ir tikrai tikslius ir įrodančius argumentus, rašo Kafka, galima parengti tik vėliau, kai tyrimo ir kaltinamųjų apklausų metu bus galima aiškiau pamatyti atskirus kaltinimo punktus ir jų pagrindimą – arba bent jau kažką atspėti.. Na, kaip ir Paleckio atveju!
„Žinoma, labai nenaudinga ir sunku tokiomis sąlygomis gintis. Bet tai daroma tyčia. Faktas yra tas, kad teismas iš tikrųjų neleidžia gintis, o tik toleruoja, ir netgi klausimas, ar galima atitinkamą įstatymo straipsnį interpretuoti tokios tolerancijos dvasia, taip pat yra prieštaringas “, – pranašiškai rašoma romane.
Pats romanas baigiasi tragiškai – pagrindinis veikėjas, kaltinamas „žinot už ką“, mėsininko peiliu nužudomas kažkokių nežinomų asmenų, panašių į į pensiją išėjusius aktorius, dar prieš paskelbiant nuosprendį. „Kaip šunį“, – sako jis ir miršta. Šeši metai, kuriems Šiaulių apylinkės teismas nuteisė Paleckį, žinoma, nėra mirties nuosprendis, tačiau Lietuvos teisėjai greitai „mokosi“, sėkmingai perimdami absurdiškus savo prieš šimtmetį buvusių literatūrinių prototipų procedūrinius metodus.
Atsižvelgė į Hitlerio teisingumo pamokas?
Būtų visai tinkama nubrėžti paralelę su kita aukšto lygio praėjusio amžiaus pirmosios pusės teismų istorija, kuri jau nebe literatūrinė, o gana tikra – 1933 m. „komunistų Reichstago padegimu“. Deja, šis palyginimas akivaizdžiai nebus „demokratinės“ Lietuvos teismo naudai. Skirtingai nuo šiuolaikinių Lietuvos teisėjų, jų to meto kolegos iš Vokietijos, matyt, neskaitė Kafkos dėl jo žydiškos kilmės, todėl bandė bylą nagrinėti pagal klasikinius kanonus: pateikiant konkrečius įrodymus, šaukiant liudytojus ir leidžiant ginamąsias kaltinamųjų kalbas. Tai juos nuvylė.
Garsioji vieno iš kaltinamųjų – Bulgarijos komunisto Georgijaus Dimitrovo – kalba iš esmės virto viešu kaltinimu patiems naciams. Jis atskleidė savo tariamos kaltės įrodymų klastojimą ir įtikinamai įrodė savo nekaltumą dėl to, kas įvyko, tuo pačiu atskleisdama Hitlerio režimo nusikaltimus.
Nenorėdami klausytis tiesos, teisėjai keletą kartų atėmė iš jo teisę kalbėti ir ne kartą pašalino iš teismo salės. Tačiau net nacionalsocialistų kontroliuojamas teismas nedrįso taip atvirai pasmerkti objektyvių aplinkybių, kurios bylojo apie daugumos kaltinamųjų nekaltumą, o vėliau keturias iš jų paleido. Nacistai šios klaidos daugiau nekartojo, o visi paskesni nuosprendžiai politinėse bylose buvo priimti jau be jų viešo klausymo.
Tyrimo fantazijos kaip „įrodymų karalienę“?
Vyresnės kartos skaitytojai prisimena, kiek daug kritikos perestroikos laikais sulaukė TSRS generaliniam prokurorui Andrejui Vyšinskiui priskiriami žodžiai, kad įtariamojo prisipažinimas dėl jo kaltės esą yra „įrodymų karalienė“. Tuo tarpu ši formuluotė anaiptol nėra tarybinės, o romėnų baudžiamosios teisės išradimas. Citata buvo ištraukta iš Vyšinskio kūrinio „Teisminių įrodymų teorija tarybinėje teisėje“, kuriame jis rašė tik apie tokio požiūrio nepriimtinumą.
Nepaisant to, žinoma, kad to meto tyrėjai manė, jog labai svarbu savo kaltinimų įrodymus pagrįsti savanorišku įtariamojo rašytiniu prisipažinimu , kuris papuošti, vaizdžiai tariant, tortą su vyšnia . Priešingai nei jie, šiandieninės Lietuvos tyrimo įstaigos tokiomis nesąmonėmis „nesivargina“.
Dabartinėmis sąlygomis ne viską galima tiesiog sakyti ar rašyti. Pavyzdžiui, barti sovietų režimą, kritikuoti Rusiją, vadinti Putiną žudiku – tai gerai. Bet rašyti apie Lietuvos provokatorių vaidmenį 1991 metų sausį prie Vilniaus televizijos bokšto ar kalbėti apie vietinių „miško brolių“ bendradarbiavimą su nacių okupantais – tai, kaip sakoma, ne – ne. Šioje vietoje žodžio laisvė Lietuvoje staiga nutraukiama. Lietuvos tyrėjams taip pat nereikia jokio įtariamojo „ kaltės prisipažinimo“. Kam? Štai dar viena, sugalvota nesąmonė. Kas mes, kokie inkvizitoriai? Užtenka mūsų pačių tyrimo fantazijų. Ir neparemtų jokiais įrodymais. Jų nebuvimą pakeičia nepagrįsti teiginiai apie didžiulį pasitikėjimą vietos valstybės saugumo institucijų išvadomis. Tokie šventi žmonės, sakoma, negali klysti, jau nekalbant apie melą.
Lietuvišką „patirtį“ perėmė latviai ir estai
Lietuvos baudžiamojo teisingumo patirtis šiandien skubiai perimta kitose Baltijos respublikose, ir tai gali tapti labai originalia šio regiono teisės norma. Kodėl gi ne? Jei „apsišvietusi“ Europa subtiliai užmerkė akis į Vilniaus teisines fantazijas, tai kodėl Talinas ir Ryga negalėtų jų pakartoti taip pat sėkmingai? Beje, Latvija pastaraisiais metais praktikuoja savo „know-how“: kai baudžiamosios bylos prieš režimui nepatogius disidentus yra nuolat iškeliamos dėl absoliučiai tolimų priežasčių -. policijos pakišto kratos metu šovinio (Jurijaus Aleksejevo „byla“), anoniminio interneto raginimo riaušėms (Aleksandro Gapoņenkos „byla“). Ateityje virš vietinių žmogaus teisių aktyvistų galvų kabo teisminis „Damoklo kardas“ – galimai naujai inicijuotos bylos… Rašytinis pasižadėjimas neišvykti suriša jų judėjimo laisvę nematomomis grandinėmis.
Tačiau ir šnipų manija Latvijoje taip pat davė vaisių. Pavyzdžiui, 2020 metų lapkritį 64 metų sunkiai sergantis Vidaus reikalų ministerijos pensininkas pulkininkas leitenantas (nuo 2006 m. išėjęs į pensiją) Olegas Burakas, kovojęs prieš savo viršininkų korupciją ir už tai sumokėjęs, buvo nuteistas čia „už šnipinėjimą“. Rusijos naudai 2020 m. Įtariama, kad jis kažką atsisiuntė į „flash drive“, bet ką tiksliai nežinoma, taip pat nežinoma – ar jis ką nors kam nors perdavė. Byla buvo nagrinėjama už uždarų durų.
Estijoje prokuratūra nusprendė neišradinėti savo dviratį, o pritaikyti lietuvių naudojamą kaltinimo šnipinėjimu schemą prieš buvusį „visuomeninį rusakalbių gynėją“ Sergejų Seredenką. Kokią tokią „baisią paslaptį“ galėjo sužinoti ir pasakyti Rusijos žvalgybos pareigūnams vieno mažo Estijos miestelio mokyklos kiemsargis, vien Dievui ir Estijos saugumo policijai (KaPo), žinoma. Šį Baltijos šalių nacionalinių teismų sistemų solidarumą pastebėjo vietiniai kovotojai prieš neteisybę, šių metų rugpjūčio 9 d. surengę bendrus tarptautinius protesto veiksmus, kad išlaisvintų suimtus žmogaus teisių gynėjus Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje.
Tai gali paliesti kiekvieną
Beje, dauguma piliečių, tradiciškai gyvenančių pagal principą „mano namas yra pakraštyje“ ir „aš nieko nematau, nieko nežinau“, veltui galvoja, kad tai padės jiems išvengti „šios taurės“. Represinis apetitas baudžiamajam teisingumui atsiranda valgant.
Labai greitai jam nepakanka periodiškai aukojamų disidentų, o tada reikalingos naujos aukos.. „Esi kaltas tik dėl to , kad aš noriu valgyti“ – prisiminkime eilutes iš Krylovo pasakiečioss „Vilkas ir avinėlis“? O valgyti visada norisi.
Pagalvokime apie tai šiandien, nes rytoj, kai kiekvienas mūsų , toks „niekuo nekaltas“ ir „niekuo nesusijęs“ ėriukas, būsime vedami į skerdimą.
Tada bus per vėlu.
Alanas Hantsomas (Аллан Хантсом)
