Nors mano giminės, kiek girdėjau, prašo pristabdyti mano publikacijas, tačiau aš prašau tęsti. Tai – mano byla ir mano reikalas, o taip pat – visuomenės reikalas, nes ji privalo žinoti, kas čia vyksta.
Beje, tokių publikacijų ir bijo demofašistai, tą labai aiškiai pajutau. O teisės ir įstatymų – visai nebijo.
Tuo labiau reikia tęsti, nes iš jų visada gali sulaukti draudimo man rašyti laiškus – tad kol yra proga, visada reikia ja naudotis.
Viską darau gerai apgalvojęs. Ir mano nuotaika, ir savijauta yra gera. Depresija būtų, jeigu nerašyčiau.
Šį kart – eilėraštukas.
***
Imperijos vasalams
Amerikos liokajai
Seimely susispietę
Vis žvilgčioja per petį –
Ar dėdė Semas mato?
Ar žino senas Dėdė,
Kokie drąsuoliai esam?
Mes rusų mešką bandom
Išbudinti iš miego!
Tačiau jei ją prikelsit –
Išleisit staigiai kvapą.
Kas gyvastį išsaugos,
Tas sprukęs pasislėps.
Amerikos erelis
Neskris čionai atakos.
Ir ką vištelė šioji
Meškutei padarys?
Algirdas Paleckis, gegužė, Vilnius
Lukiškių kalėjimas
