Vilniuje vyko konferencija „Socializmas ir Lietuva“

Šeštadienį (2018-12-15) Vilniuje įvyko Visuomeninio judėjimo «Socialistų partija» organizuota konferencija «Socializmas ir Lietuva», skirta pirmosios Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos, vadovaujamos V. Mickevičiaus – Kapsuko, 100-čio jubiliejui.


1918 metais gruodžio 16 d. Vilniuje buvo paskelbtas V. Mickevičiaus – Kapsuko pasirašytas istorinis dokumentas – „LIETUVOS LAIKINOSIOS REVOLIUCINĖS DARBININKŲ IR VARGINGŲJŲ VALSTIEČIŲ VYRIAUSYBĖS MANIFESTAS“.


Įvadinį pranešimą «Pirmoji Socialistinė Respublika Lietuvoje (1918-1919)» konferencijoje skaitė filosofas, politologas Michailas Bugakovas. (Bus paskelbtas vėliau). Po to vykusioje diskusijoje pasisakė K. Bilans, A.Kazlauskas, A. Janyšius, M. Šiurnienė, G. Macukatovas ir kiti konferencijos dalyviai.


Renginio pabaigoje buvo priimta konferencijos dalyvių rezoliucija.


SP Infocentras


***

Konferencijos „Socializmas ir Lietuva


REZOLIUCIJA


Visuomeninio judėjimo „Socialistų partija“ organizuotos konferencijos „Socializmas ir Lietuva“, skirtos pirmosios Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos, vadovaujamos V. Mickevičiaus – Kapsuko, 100-čio jubiliejui, dalyviai konstatuoja, kad „nepriklausomoje“ kapitalistinėje Lietuvoje sparčiai kuriama nauja „laisvės kovų“ mitologija. Viešpataujančią klasę aptarnaujantis politikai, konjunktūrinių socialinių mokslų atstovai bei propagandinė žiniasklaida falsifikuoja istoriją, iškraipo arba nutyli reikšmingus ir „nepatogius“ istorinius faktus. Objektyviai tiesai nepaliekama vietos. Pirmiausia tai pasakytina apie XX amžiaus mūsų šalies istoriją, kai kapitalizmo ir socializmo priešprieša turėjo lemiama įtaką žmonių gyvenimui ir pasaulio raidai bei įgaudavo itin dramatiškas formas.


Atsivertus šiandieninęoficiozinę spaudą greitai galima rasi straipsnių vasario 16-osios šimtmečio proga. Bet yra dar vienas šimtmetis, kuris ne mažiau svarbus, o ir žymiai garbingesnis už pastarąjį. 1918-ųjų gruodžio 16-oji. Diena, kai Lietuvos darbo žmonės, sukilę darbininkai ir valstiečiai, Lietuvos Kompartijos vedami, su V. Kapsuku priešakyje paskelbė mūsų tėvynėje Tarybų darbininkų ir valstiečių valdžią. Tai svarbus, bet nepelnytai užmirštamas mūsų istorijos puslapis, kuriame aiškiai matyti, kad socializmo-komunizmo idėjos, kova už socialistinę santvarką – buvo iš paties kapitalistinių mūsų krašto gyvenimo realijų išaugęs dalykas.


2018 m. gruodžio 8 d. Vilniuje buvo suformuota Lietuvos laikinoji revoliucinė darbininkų ir valstiečių vyriausybė. Vincas Mickevičius-Kapsukas buvo išrinktas jos pirmininku ir užsienio reikalų ministru. Gruodžio 16 d. Laikinoji revoliucinė vyriausybė išleido istorinį manifestą, kuriuo paskelbė vokiečių okupacinės kariuomenės valdžios panaikinimą, Lietuvos Tarybos paleidimą, valdžios perėjimą darbininkų deputatų taryboms bei savistovės Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos įkūrimą. Vilniuje, Kaune, Šiauliuose, Panevėžyje ir dar keliuose didesniuose miestuose įvyko pirmieji vietinių Darbininkų deputatų tarybų rinkimai. Tarybų socialistinės Lietuvos valstybės nepriklausomybę pirmoji pripažino Tarybų socialistinės Rusijos vyriausybė Liaudies Komisarų Tarybos pirmininko V. Lenino 1918 m. gruodžio 22 d. pasirašytu dekretu.


V. Kapsuko vadovaujama Tarybų Lietuvos vyriausybė 1919 m. parengė ir paskelbė daugelį nutarimų, kurie nubrėžė kelius naujam Respublikos ūkiniam, politiniam ir kultūriniam gyvenimui kurti. Vadovaujantis tais nutarimais, buvo nacionalizuojamos stambios įmonės ir organizuojamas jų darbas visuomenės, o ne atskirų kapitalistų labui. Nacionalizuoti dvarai buvo perduoti tvarkyti žemės ūkio darbininkų komitetams. Tarybinė Lietuvos vyriausybė kūrė Respublikos ginkluotąsias pajėgas, stiprino tarybinius organus vietose. V, Kapsuko vyriausybė taip pat kūrė institucijas kultūrinėms vertybėms saugoti. Buvo įsteigti Dailės, Istorijos ir Etnografijos, Gamtos muziejai, organizuota archyvinių dokumentų saugojimo įstaiga. Socialistinei kultūrai ugdyti tarybinė vyriausybė organizavo Lietuvos valstybinį teatrą, Vilniaus valstybinį simfoninį orkestrą, Meno akademiją. 1919 m. kovo 13 d. buvo paskelbtas V. Kapsuko pasirašytas Vilniaus universiteto atkūrimo dekretas, kuriuo buvo siekiama „sukurti šalyje kūrybinės minties židinį, apie kurį galėtų susitelkti mokslinės jėgos, sugebančios savo žiniomis ir patyrimu padėti platiesiems darbo žmonių sluoksniams pertvarkyti visuomeninį gyvenimą kūrybinių komunizmo idealų principais“. Atkuriamam Vilniaus universitetui buvo perduoti senieji universiteto rūmai ir skirtos finansinės liešas organizacinėms išlaidoms.


Prie V. Mickevičiaus – Kapsuko vyriausybes iškeltų uždavinių realizavimo prisidėjo J. Basanavičius, Z. Žemaitis, P. Galaunė, V. Biržiška ir kiti iškilus Lietuvos inteligentijos atstovai.


Pirmosios Tarybų Lietuvos vadovai, tarp jų ir V. Kapsukas, 1918— 1919 m. padarė ir kai kurių klaidų, ypač agrariniu ir nacionaliniu klausimu. Jauni Lietuvos Komunistų partijos kadrai dar nebuvo spėję pakankamai suvokti marksistinės teorijos darbininkų ir valstiečių sąjungos klausimu, ne visada sugebėjo praktiškai taikyti lenininę nacionalinę politiką.


2018-2019 metai Lietuvoje buvo faktiškos dvivaldystės laikotarpis, panašus į 1917 m. Rusijos laikotarpį nuo vasario iki spalio revoliucijos. Jauna „savistovi“ Lietuvos Tarybų Socialistinė Respublika, paskelbta 1918 m. gruodžio 16 d., varžėsi ir kovojo su „nepriklausoma“ Lietuvos kapitalistinė Respublika, kuri buvo paskelbta buržuazinės Lietuvos Tarybos 1918 m. vasario 16 diena. Pirmoji Tarybų Lietuva remiama socialistinės Rusijos taip pat kovėsi su vokiečių okupacine kariuomene, o tuo tarpu buržuazinė Lietuvos Taryba okupacinės vokiečių administracijos buvo palaikoma. Vėliau iš šios priešpriešos dalinai išaugo ir 1940 metų situacija, Liaudies Seimo sprendimai, karo ir pokario realijos.


1919 m. pavasarį ir vasarą kontrrevoliucijos ir revoliucijos jėgų santykis Lietuvoje susiklostė pastarosios nenaudai. Nepaisant atkaklaus beveik pusę metų trukusio darbo žmonių, Raudonosios Armijos dalių priešinimosi, Tarybų valdžia Lietuvoje buvo užgniaužta. Traukdamasis iš Vilniaus, V. Kapsukas kurį laiką buvo apsistojęs Ukmergėje, kur pasakė kalbą masiniame darbo žmonių susirinkime, pareiškęs, kad pralaimėjimai yra laikini, kad Tarybų valdžia Lietuvoje anksčiau ar vėliau vis tiek triumfuos.


Antagonistinių klasinių priešingybių kova anuomet baigėsi buržuazinės Lietuvos pergale. Deja, kaip parodė XX amžiaus mūsų krašto istorija, amžinų pergalių ir pralaimėjimų nebūna. Dar ne istorijos pabaiga.


2018-12-15

Vilnius

Konferencijos „Socializmas ir Lietuva“ dalyviai