Spaudoje rašyta, kad antrasis įtariamasis taip vadinamoje „šnipinėjimo“ byloje – verslininkas Deimantas Bertauskas – jau paleistas į laisvę. O juk byla ta pati, įtarimai tie patys. Peršasi išvada, kad D. Bertauskas galimai palūžo ir ėmė kolabruoti su organais. Jis „atidirbo“, matyt, ir jie paleido šį molį namo, prieš tai sulipdę iš jo, ką reikia. O gal jis nuo pat pradžių tebuvo saugumiečių įrankis?
Taigi, vienas iš represinių organų metodų yra įkaitų paėmimas. Žmogų paima įkaitu, t. y. Įkiša į kalėjimą – ir laukia, kad jis neištvers ir „prisipažins“. Tada gal ir kardomąją priemonę sušvelnins, kalėjimą pakeis namų areštu. O kaip lengviausia paimti įkaitą? Pateikus jam labai sunkų įtarimą. Įtarimas šnipinėjimu ir yra toks įtarimas. Pakanka jį pateikti, ir teisėjas, sprendžiantis dėl kardomosios priemonės, iš esmės neturi kitos išeities, kaip tik skirti suėmimą ilgiems mėnesiams, jei ne metams.. Organai trina rankas – įkaitas jau kalėjime dar iki tol, kol teismas ims iš esmės nagrinėti bylą.
Kitas teisėsaugos tikslas šiuo atveju buvo parodyti, kad jie „gerai dirba“. “Na matome dabar,“ – iškart po žinios apie mano suėmimą paskelbė teisėsaugos deleguotas premjeras Saulius Skvernelis, – „neveltui vyriausybė prašo didesnio finansavimo teisėsaugai“. Laikant įtariamaji kalėjime, šitaip taipogi siekiama formuoti neigiamą visuomenės nuomonę apie jį, kurti „reikiamą“ atmosferą būsimam teismui.
Bet ko gi norėti, jei mūsų represinius organu kuruoja ir mokina jų kuratoriai iš JAV? Tie patys, kurie be kaltės įrodymų kalina ir kankina kalinius garsiame Guautanamo lageryje. O kas gi yra Guautanamo lageris, jei ne demokratinio fašizmo įrodymas?
Algirdas Paleckis, 2019-06-18, Vilnius
Lūkiškių kalėjimas
