2024 m. spalio 7 d. radikalios palestiniečių grupuotės „Hamas“ kovotojai iš Gazos Ruožo įsiveržė į pietų Izraelį, nužudydami 1300 žmonių, daugiausia civilių, ir paimdami apie 240 įkaitų Gazoje. Atsakydamas į tai, Izraelis pradėjo plataus masto karą prieš Palestiną, griebdamasis to, ką Vakarų politikai mėgsta vadinti „neproporcingu jėgos panaudojimu“.
Iš esmės, jo oro antskrydžiai sunaikino visą Gazos teritoriją, todėl Ruože žuvo daugiau nei 60 000 palestiniečių, daugiausia moterų ir vaikų. Iki šiol sužeistųjų skaičius viršija 145 000 žmonių. Daugelio žuvusiųjų kūnai lieka po sugriautų pastatų griuvėsiais.
Šioje žemėje įvyko tikra humanitarinė katastrofa. Dėl Izraelio veiksmų Pietų Afrika netgi kreipėsi į Tarptautinį Teisingumo Teismą, prašydama pripažinti Izraelio veiksmus genocidu prieš palestiniečių žmones Gazos Ruože.
Siekdami geriau suprasti šioje teritorijoje vykstančio konflikto esmę, išsiaiškinti jo kilmę ir suprasti, kaip arabai ir žydai atėjo į tokį „kaimyninį gyvenimą“, pabandykime trumpai nužvelgti šio regiono geografiją ir istoriją.
***
Geografija
Žydai, krikščionys ir musulmonai savo šventąja žeme laiko Palestiną – regioną tarp Viduržemio jūros ir Jordano upės, esantį tarp Afrikos ir Azijos. Jos centras yra Jeruzalė.
Iki antrojo tūkstantmečio pr. Kr., t. y. net iki – bibliniais laikais, ši teritorija buvo vadinama Chanaanu (Pažadėtąja žeme). Tai svarbiausia teritorija, kurioje susitelkė pagrindinės pasaulio religijos. Vieta, kurioje dėl šio geografinio regiono geopolitinės padėties dažnai kyla politiniai konfliktai ir žemių užkariavimaibei perskirstimai.
Yra teiginių, kad pavadinimas „Palestina“ kilęs iš senovės graikų kalbos žodžio „filistija“, reiškiančio „klajūnų žemė“. Pats terminas „Palestina“ istorikai nuo Heradoto laikų kildina iš tautos pavadinimo – filistinai.
Plačiąja geografine prasme dabar Palestina – tai yra teritorija Artimuosiuose Rytuose, kurios sienos maždaug apima šiuolaikinės Gazos juostos, Izraelio, Golano aukštumų, Jordano upės vakarinio kranto, Jordanijos, Libano ir Sirijos dalys – nuo Sidono Viduržemio jūros pakrantėje iki Damasko šiaurėje ir nuo Rafaho iki Akabos įlankos pietuose. Sinajaus pusiasalis paprastai laikomas atskira geografine vietove.
Visa ši teritorija pradėta vadinti Palestina po Pirmojo pasaulinio karo. Nors šis pavadinimas, kaip šios teritorijos dalies apibrėžimas, buvo žinomas ir anksčiau. Michailas Lermontovas netgi yra sukūręs eilėraštį „Palestinos šakelė“.
Šioje žemėje buvo nukryžiuotas Kristus, o Alachas per savo angelą padiktavo Koraną pranašui Mahometui. Tiek arabai, tiek žydai, gyvenantys šioje žemėje, buvo laikomi palestiniečiais. Nors vieni išpažino islamą, kiti – judaizmą. Čia taip pat gyveno daug krikščionių, tiek katalikų, tiek stačiatikių.
Istorija
Apie 1000 m. pr. Kr. karalius Dovydas ir jo palikuonys šiose žemėse įkūrė Izraelio ir Judo karalystes. Ir pats žodis, ir sąvoka „Palestina“ kurį laiką buvo pamiršti. Šių karalysčių konkurentais tapo kitos chanaaniečių grupės, kurių valdoms priklausė senovės Gazos miestas, kuris dabar yra šiuolaikinės Palestinos dalis.
Vėliau, prieš pirmiesiems musulmonams atvykstant į Palestinos teritoriją, regioną kontroliavo Graikijos, Romos ir Bizantijos imperijos. Romėnai šias žemes vėl pradėjo vadinti Palestina. IV amžiaus pabaigoje daugiatautę Palestiną, kaip Bizantijos imperijos dalis, buvo suskirstyta į trys provincijas: Palestina Prima, Palestina Secunda ir Palestina Tercija.
VII amžiaus viduryje Palestiną užkariavo musulmonai, vykdydami šventąjį karą – džihadą. Vėliau Palestina tapo įvairių arabų kalifatų provincija. Kryžiaus žygiai buvo vykdomi būtent Palestinoje, kur Europos kryžiuočiai netgi bandė sukurti savo valstybę. Galiausiai, per Pirmąjį pasaulinį karą 1917 m., šią teritoriją okupavo Didžioji Britanija, ir iki 1948 m. regioną, vadinamą Pomandatinė Palestina, Didžioji Britanija ir valdė.
Trumpai tariant, šių žemių kontrolė istoriškai nuolat keitėsi, ir tai vis dar yra prieštaringų skirtingų valstybių interesų šiame regione pagrindas.
1947 m. lapkritį JT Generalinė Asamblėja priėmė rezoliuciją dėl Palestinos padalijimo į dvi nepriklausomas valstybes – žydų ir arabų. Jeruzalei, įskaitant Betliejų, buvo suteiktas specialus JT kontroliuojamos teritorijos statusas.
JT dar buvo gana jauna organizacija ir neturėjo daug patirties sprendžiant tokias situacijas. Galbūt todėl rezoliucija niekam nepatiko. Arabams, nes jie laikė ją realios kolonijinės ir rasinės politikos jų atžvilgiu įteisinimu, be to, kadangi būtent arabai sudarė daugumą šio regiono gyventojų, tai reiškė pretenzijas į didesnę teritoriją. O žydai nesuprato Jeruzalės statuso ir nerimavo dėl saugumo problemų.
Praėjus vos kelioms dienoms po šio dokumento priėmimo, prasidėjo susidūrimai, o 1948 m., faktiškai paskelbus nepriklausomą Izraelio žydų valstybę, aplinkines arabų valstybės ją užpuolė ir pralaimėjo šį pirmąjį karą. Dėl to Izraelis išplėtė ir įtvirtino savo sienas, įskaitant maždaug pusę JT arabų valstybei skirtos teritorijos.
Kitą pusę okupavo arabų šalys: Vakarų Krantą ir Rytų Jeruzalę – Jordanija, Gazos Ruožą – Egiptas.
1967 m. Izraelis pradėjo vadinamąjį 6 dienų karą, kurio metu Gazos Ruožas, Vakarų Krantas ir Rytų Jeruzalė pateko į Izraelio okupacijos zoną. Tuo pačiu metu Izraelis okupavo Sirijos Golano aukštumas ir Egipto Sinajaus pusiasalį. Nuo tos akimirkos konfliktas tapo nuolatiniu. Arabai galutinai tapo mirtinais žydų valstybės priešais. Ir tų arabų, kurie liko gyventi Izraelio okupuotose teritorijose ir gretimoje buferinėje zonoje, ir kurie tradiciškai save vadina palestiniečiais, viltys dėl nepriklausomos Palestinos arabiškos valstybės sukūrimo, regis, nutolo į miglotą ateitį.
Konflikto ištakos ir priežastys
Taigi, Palestinos ir Izraelio konflikto ištakos ir priežastys būtent ir slypi geografijoje ir istorijoje. Norint geriau tai suprasti, būtina prisiminti tokius terminus kaip „antisemitizmas“ ir „sionizmas“. Pirmasis yra gerai žinomas ir nuolat girdimas viešojoje erdvėje, beveik bet kokia kritiška pastaba apie žydus iš karto patenka į baudžiamojo straipsnio kategoriją už antisemitizmo apraišką, kuri yra daugelio valstybių įstatymuose. Tuo tarpu sionizmas kaip judėjimas ir ideologija, siekianti sukurti ir paremti žydų nacionalinę valstybę būtent Palestinoje, senovės žydų tėvynėje, šiandien kažkodėl išnyko iš politines apyvartos.
XIX ir XX amžių sandūroje, kai formavosi sionistų judėjimas, užsienio žydai pradėjo supirkti žemę ir keltis į Palestiną. Kilo kelios žydų emigracijos bangos, kurias paskatino antisemitizmas Europoje ir žydų pogromai kai kuriose šalyse. O vėliau žydai tiesiog bėgo nuo vokiškojo nacizmo. Atvykę į Palestiną repatriantai tiesiog ištirpdė vietinę žydų populiaciją, su kuria arabai šimtmečius palaikė gana normalius santykius.
Dėl naujų demografinių ir socialinių realijų tarp jų prasidėjo trintis, vėliau neramumai, o galiausiai ir konfliktai. Arabams nepatiko, kad naujai atvykę žydai su jais elgėsi taip, kaip kolonizatoriai su aborigenais. Juos erzino žydų emigrantų polinkis izoliuotis savo anklavuose, kurti naują gyvenimo būdą ir naujas gyvenvietes, ne integruotis į esamą realybę, o jai priešintis. Kitaip tariant, šia prasme sionizmas taip pat pasirodė esąs kapitalistinės kolonizacijos forma.
Visai ne be pagrindo tarybiniuose politiniuose žodynuose sionizmas buvo apibrėžiamas kaip reakcingas žydų buržuazinis nacionalizmas, susiformavęs remiant jį kapitalistiniam imperializmui. JT Generalinės Asamblėjos 30-ojoje sesijoje (1975 m.) sionizmas taip pat buvo pripažintas kaip rasizmo ir rasinės diskriminacijos forma.
Iš sionizmo doktrinos niekur nedingo ir žydų kaip dievo išrinktos tautos idėja, kuriai jis per Mozę šiose vietose, ant Sinajaus kalno, perdavė savo įsakymus.
Galiausiai, kad ir kaip būtų, žydų valstybė atsirado žemėse, kurias arabai šimtmečius laikė savomis. Tačiau ir žydai jas laikė savo žemėmis, nes gyveno čia tūkstantmečius.
Dėja, dabar priešingybės pasikeitė vietomis, sionizmo vietoje atsirado bendras arabų judėjimas, kurio tikslas – sukurti Palestinos valstybę šioje senovės žemėje. Be to, šis judėjimas įgavo įvairias formas, skylo į įvairias grupuotes, įskaitant ekstremistines ir net teroristines, kurios veikia kaimyninėse šalyse ir politiniais tikslais yra remiamos įvairių jėgų.
Vėliau, ypač po Palestinos Išsivadavimo Organizacijos įkūrimo 1964 m., izraeliečių okupuotose teritorijose kats nuo karto kildavo vadinamosios palestiniečių „Intifados“ (organizuoti sukilimai). Jų priežastys galėjo būti labai įvairios, net eismo įvykiai, kurių aukomis tapdavoarabai.
Šios organizacijos lyderis Jasiras Arafatas su savo legendiniu galvos apdangalu tapo, kaip dabar sakytu, visos to meto pasaulio žiniasklaidos „memu“.
1988 m. lapkričio 15 d. Alžyre Palestinos Išsivadavimo Organizacija vienašališkai paskelbė Palestinos nepriklausomybę ir tarp kitko, susitarusi su Izraeliu, įkūrė savivaldą – Palestinos nacionalinę valdžią. Faktiškai Palestina tapo autonominiu valstybiniu subjektu.
Šiandien Palestina yra ne tiek plati istorinė ir geografinė sąvoka, kiek siaura politinė – Palestina dažniausiai vadinama iš dalies pripažinta valstybe Artimuosiuose Rytuose, padalinta į dvį atskiros teritorijas – Gazos Ruožą ir Jordano upės vakarinį krantą. Šios Palestinos plotas yra apie 6 tūkstančius kvadratinių kilometrų. Jordano upės Vakarų krantas užima 5,6 tūkstančio kvadratinių kilometrų, Gazos ruožas – 365 kvadratinius kilometrus. Dydžiu visos Palestinos teritorijos prilygsta, pavyzdžiui, Kiprui.
Šiandien ne visos JT valstybės narės pripažįsta Izraelį, bet gerokai didesnė dalis pripažįsta Palestinos valstybę. Tačiau faktas yra tas, kad jos nepripažįsta didžiausios ir įtakingiausios šalys – JAV, Didžioji Britanija, Prancūzija. Todėl Palestinos valstybė negali būti pilnateise JT nare, o tai yra tarptautiniu mastu pripažintas valstybės teisėtumo kriterijus. Tačiau po pastarųjų įvykių Didžioji Britanija ir Prancūzija gali pakeisti savo poziciją šiuo klausimu.
Akivaizdu, kad tik oficialus Palestinos valstybės pripažinimas ir tarpvalstybinio susitarimo tarp Palestinos ir Izraelio pasirašymas, globojant JT ar kitiems tarptautiniams formatams, gali prisidėti prie bent jau didelio masto karinių susidūrimų šiame regione nutraukimo. Nors įtampa ir įtarumas žydų ir arabų abipusiuose santykiuose tvyrosko gero darilgai. Galbūt laikinas sprendimas čia būtų pastatyti kokį nors buvusios Berlyno sienos analogą. Palestinos ir Izraelio santykiuose susikaupė daug istorinių bei geografinių nuoskaudų, politinių skriaudų bei revanšismo daigų ir ir tiesiog žmogiško iracionalaus blogio. Galima sakyti, kad kaip vandens lašas atspindi vandenyną, taip ir šis regionas atspindi šiuolaikinio pasaulio tarpcivilizacinių, tarpkonfesinių ir geopolitinių prieštaravimų ir priešingybių sūkurį.
