Tarptautinio finansinio kapitalo kandidatas G. Nausėda laimėjo Lietuvos prezidento rinkimus. 2019 m. gegužės 26 d. Respublikos Prezidento rinkimai (II turas), kaip skelbia VRK, pasibaigė tokiais išankstiniais rezultatais: G. Nausėda surinko 65, 86 % dalyvavusių rinkėjų balsų, I. Šimonytė – 32,86 %. Rinkimuose dalyvavo 53,44% rinkėjų.
G. Nausėda daugiau nei dvigubai aplenkė savo varžovę. Bet per daug džiūgauti jis neturėtu. Ko gero daugiau nei pusė jį palaikiusių rinkėjų balsavo ne už G. Nausėdą, o prieš I. Šimonytę. Kaip žinia, konservatorių partija, kuri ir rėmė šią kandidatę, nelabai mėgstama Lietuvos gyventojų.
Įjoti į Daukanto aikštę G. Nausėdai padėjo trys arkliukai: „prezidentinė“, neva, išvaizda, formalus centristinis „nepartiškumas“ bei „visuotinės gerovės“ valstybės idėja.
Sąlyginės „namų šeimininkės, virėjos ir valytojos“ visada balsuoja už „išvaizdingą“ poną. Galima teigti, kad tokiu iškreiptu būdu musuose realizuojamas vienas marksizmo-leninizmo klasikų teiginių apie valstybės valdymą. Kita vertus, politika – tai ne aritmetika. Geometriškai apkaičioto centro joje nėra. Priklausomai nuo situacijos jis gali pasislinkti ir kairiau, ir dešiniau. Kažkodėl nuojauta sako, kad G. Nausėda visada bus linkęs sukti į dešinę.
Konservatyvus neoliberalas G. Nausėda savo priešrinkiminėje retorikoje bandė reanimuoti dar pokari pirmiausia JAV, o vėliau ir Vakarų Europoje, išpopuliarintą „visuotinės gerovės“ valstybės koncepciją. Jos pagrindus sukūrė žinomas ekonomistas Dž. M. Keinsas (1883-1946).
Pagrindinė šios teorijos idėja – valstybė yra viršklasinis institutas, kurio funkcija – taikant ekonominio reguliavimo svertus rūpintis visų žmonių gerove. Prioritetas – žmogaus interesai ir teisės. Ši teorija tapo savotišku beribio liberalizmo ideologijos antipodu. Jos bazinį pamatą anais laikais sudarė išsivysčiusių kapitalistinių valstybių pasekimai ekonominėje bei socialinėje plotmėje.
Deja, „visuotinės gerovės“ teoretikai ir propagandistai nutylėdavo paprastą faktą, kad materialinis “auksinio milijardo“ gerbūvis buvo sukurtas neokolonializmo politikos bei „trečio pasaulio“ žmonių skurdo, bado ir nepriteklių sąskaita.
„Visuotinės gerovės“ idėja iš pat pradžių buvo utopija. Valstybinio – monopolistinio kapitalizmo sąlygomis visų gerovė – tai visada kapitalistų ir valdžiažmogių gerovė.
Šiandien žlungant autoritarinei amerikanizuotai pasaulinei tvarkai socialinė pasaulio diferenciacija dar padidėjo. Be to ir pačiose išvystyto kapitalo kraštuose socialinė atskirtis nemažėja. Vyksta naujas didysis tautų persikraustymas, gilėja civilizacijų priešprieša, plečiasi lokalinių konfliktų (tame tarpe ir ginkluotų) zona, vyksta prekybiniai bei geopolitiniai „karai“, stiprėja neonacizmo tendencijos, ryškėja tarptautinės teisinės, politinės bei kultūrinės sistemos degradacija. Vienu žodžiu „visiems gerai“ būti tiesiog negali.
Todėl kaip tik pradedama kabėti apie „gerovę visiems“, tai iš anksto galima spėti – bus kuriama „gerovė saviems“.
Taigi, per artimiausius metus vis dar galėsime stebėti Amerikoniškos Degraduojančios Europos statybas Lietuvoje.
SP Infocentras
