Mums sako, jus kovojate su malūnais. Mes nekovojame su malūnais. Mes nematome juose milžinų ar drakonų. Mes kovojame su malūnininkais. Su mažais, nusipenėjusiais, pagiežingais malūnininkais, kurie malūnus pavertė rūsčiais monstrais.
Mums sakoma, kad dėl skonių nesiginčijama. Melas! Dėl skonių kovojama, dėl jų kyla ant barikadų ir ešafotų. Apgultoje Maskvoje Riefenstahl filmas nerodomas. Miuncheno alubaryje Brechtas nėra deklamuojamas. Klasių kova yra ir estetinė kova. Reakcijos ir revoliucijos kova. Kova tarp nuosmukio ir progreso. Tarp nelygybės ir lygybės. Tarp išnaudojimo ir laisvės.
Bet kokia kultūrinė vertybė nėra absoliuti, bet santykinė, priklausanti nuo materialinio, istorinio konteksto. Malūnų be malūnininkų-savininkų nėra, jie visada kam nors priklauso, jų girnos girgžda kažkieno interesams.
Kūrėjas yra tik paukštis, įstrigęs peiliuose, besisukantis kartu su jais. Nėra abstrakčių skonių. Juos visada kažkas suformuoja, kažkas implantuoja, priversdamas skonio nešėją, kad ir kokį savarankišką jis save įsivaizduotų, veikti (ar neveikti) tos ar kitos klasės interesais.
„O jei bijai, tada eik šalin ir melskis, o tuo tarpu aš su jais (milžinais) stosiu į žiaurią ir nelygią kovą … „
© Konstantinas Siominas
