Tradiciškai kiekvienais metais per Vėlines Vilniuje, Antakalnio kapinėse uždegu žvakutes ant 6 kapų.
Pirmas – tai Tarybų Lietuvos rašytojo – klasiko Juozo Baltušio kapas. Ten pat palaiduota jo žmona – žinoma aktorė Monika Mironaitė. Šalia kapo pastatyta piemenuko skulptūrėlė su žinomiausia rašytojo knyga „Parduotos vasaros“, kurioje meniškai ir istoriškai pavaizduota vargana smetoniškos Lietuvos realybė. Juozas Baltušis – vienas iš nedaugelio Lietuvos kūrybinės inteligentijos atstovų, kuris audringais sąjūdietiško virsmo laikais neišdavė savo praeities ir savo įsitikinimų, išliko ištikimas savo kūrybai ir idealams. Ir nors savo daugiau nei 4000 dienoraščių puslapiuose, išleistų praėjus 25 metams po rašytojo mirties, jis pateikia nemažai kritikos kai kuriems anuometiniams biurokratiniams – nomenklatūriniams Tarybų valdžios sprendimams, bet iš esmės ir anais laikais, ir dabar J. Baltušis išlieka tarybiniu rašytoju ir žmogumi. Būdamas TSRS Komunistų partijos narys, po LKP skilimo jis neperbėgo pas brazauskininkus, juolab ypač kritiškai buvo nusiteikęs landsbergistų atžvilgiu. Iš jo dienraščių aiškiai matosi, kad nei Tarybų valdžia, nei Lietuvos buvimu Tarybų Sąjungos sudėtyje jis neabejojo. Ne veltui 90-ais praeito amžiaus metais jo knygos buvo deginamos, o jis pats visokeriopai niekinamas naujos „nepriklausomos“ Lietuvos „chunveibinų“.
Antras – tai filosofo, buvusios Vilniaus aukštosios partinės mokyklos filosofijos katedros vedėjo Albino Steponavičiaus kapas. Jo biografija labai nestandartiška. Kaip pasakojo jo kolegos (pats apie save jis niekada nekalbėjo), būdamas jaunu žmogumi ir tarnaudamas Tarybinėje Armijoje A. Steponavičius spėjo sudalyvauti Pietų ir Šiaurės Korėjų kare, vėliau buvo komandiruotas į Kubą ir kurį laiką dirbo Fidelio Kastro patarėju. Ten jis prisidėjo prie pirmo mokslinio komunizmo vadovėlio parengimo Kubos studentams. Išvykstant iš Kubos Fidelis Kastro jam padovanojo raudonos spalvos „Volgą“, prie kurios vairo jis ir mirė 1989 metais – neatlaikė širdis. Sugrįžęs į Lietuvą dar kurį laiką dirbo A. Sniečkaus padėjėju. A. Stepanavičius, kurį man teko asmeniškai gerai pažinoti, nes iki jo mirties dirbome vienoje katedroje, giežtai kritikavo tarybinio marksizmo studijose įsivyravusią scholastiką ir revizionizmą. Šie du dalykai, jo nuomone, yra persipynę tarpusavi ir įtakoja vienas kitą. Atseit, nesuvokdami marksistinio dialektizmo anuometinio VVU filosofai paviršutiniškai ir formaliai dėsto marksizmo teoriją, o kūrybiškumo ieško už marksizmo ribų, tuo pačiu revizuodami šį visuomeninį mokslą. Mano galva, Albinas Steponavičius – tai nepelnytai užmirštas žmogus – legenda, kuris visu savo gyvenimu įkūnijo dialektinę teorijos ir praktikos vienybę.
Trečias kapas – tikriausiai žinomiausio Tarybinės Lietuvos ir plačiausiai žinomo visoje Tarybų Sąjungoje ir už jos ribų poeto Eduardo Mieželaičio palaidojimo vieta. Jis irgi buvo komunistas, neišdavęs kaip ir J. Baltušis savo idėjų. Daugiausiai jis žinomas kaip TSRS Lenino premijos laureatas už eilėraščių rinkinį „Žmogus“. Bet iš esmės tai buvo labai gilus bei visapusiškas poetas ir subtilus lyrikas, tikras poetinio žodžio meistras. Jo poezijos knygos „Mano lyra“, kuri išleista 1979 metais Vilniuje „Vagos“ leidykloje, turinys apie tai byloja visa savo apimtimi. Tai turbūt talentingiausias ir poetiškiausias Lietuvos poetas. Gaila, kad jis dabartinėje Lietuvoje paniekintas ir užmirštas. Jauni talentai iš jo daug ko galėtų pasimokyti .Jis mirė 1997 metais ir dar sugebėjo pamatyti pirmuosius Sąjūdžio valdžios „kultūrinės“ politikos vaisius. Viename iš retų potarybinių interviu jis pasakė, kad po dabartinių „reformatorių“ lietuvių kultūros vietoje liks gili duobė, kaip po Hitlerio invazijos. Dabar visi galime įvertinti šių žodžių pranašingumą. Ką šiandien turime kultūros srityje? Nė vieno žymesnio vardo ar kūrinio. Ir jei kažkas atsiranda, tai, kaip taisyklė, neperžengia mūsų provincijos gyvenimo ribų. Tikriausiai, ilgiausia iš tarybinės inercijos laikų aukštumoje atsilaikė tik Lietuvos teatras. Deja, paskutinis šios srities kultūrinis galiūnas – mochikanas režisierius Rimas Tuminas buvo tiesiog sutryptas dabartinių kultūrinių pigmėjų.
Ketvirtas mano aplankomas kapas – tai irgi poetas Paulius Širvys. Likus maždaug metams iki jo mirties man su kompanija teko 2 paras faktiškai apsigyventi jo namuose Antakalnyje. Susipažinau su Širviu Literatų kavinėje pačioje anuometinio Lenino prospekto pradžioje. Užklydau tenai su savo vaikystės draugu, dailininku, buvo ir mūsų draugės, taigi susipažinom, išsikalbėjom ir Širvys pakvietė visą mūsų kompaniją pas save į svečius. Keistas ir įsimintinas buvo šis pasisvečiavimas. Širvys jau tada stipriai gėrė. Vienas jo buto kambarys buvo berods išdegęs ir durys tiesiog užkaltos lentomis. Vonioje pilna tuščių butelių. Kitame kambaryje ir net virtuvėje ant grindų keli čiužiniai, skirti tikriausiai lauktiems ir nelauktiems svečiams. Ant jų mes ir nakvojome. Vienu žodžiu, aplinka buvo gana bohemiška. Mes tada buvome, kaip sakoma, jauni ir kvaili. Atsimenu įsivėlėme su poetu į kažkokį beprasmišką ginčą, net pradėjome jį kritikuoti dėl, neva, perdėm archajiško poetinio stiliaus, teigėme, kad dabar, atseit, reikalinga avangardiška poezija ir panašiai. Dėl savo anuometinio jaunatviškai kvailo elgesio man ir dabar gėda. Susipykome, paskui susitaikėme. Kalbėjome apie gyvenimą, apie literatūrą. Jis rodė mums savo literatūrinių studijų Maskvoje nuotraukas. Kiek atsimenu, vienoje jis su savo kursiokais buvo nufotografuotas kartu su žinomu tarybiniu poetu Michailu Svetlovu. Rodė ir Stalino portretinę nuotrauką. Kažin ar galima jį pavadinti stalinistu, bet Staliną jis vertino teigiamai. Anais laikais tai buvo šioks toks iššūkis. P. Širvį tada dažnai vadindavo lietuvišku Jeseninu, kurio eilėraščius jis, tarp kitko, labai mėgo. Galima teigti, kad jis kaip ir pastarasis buvo tiesiog pačios gamtos sukurtas poezijai. Net ir naktį per sapną jis kalbėjo eilėmis. Tuo pačiu P. Širvys buvo karo dalyvis, apdovanotas ordinais ir medaliais, tikras antifašistas, visada švęsdavo gegužės 9-ją Pergalės dieną. Jis labai jautriai reaguodavo į visas anuometinio gyvenimo negeroves, buvo nepakantus bet kuriam neteisingumui. Jis buvo tikras Tarybų Lietuvos patriotas.
Sekantis, 5 kapas, kurį visada aplankau per Vėlines, rašytojas Vytautas Petkevičius. Buvome pažįstami. Keletą kartų labai nuoširdžiai bendravome. Teko dalyvauti rašytojaus 70-mečio jubiliejaus minėjime jo sodyboje Birštone. Padovanojo man keletą išleistų rusų kalba savo knygų su maloniais autografiniais užrašais. V. Petkevičius – buvo vienas ryškiausių Sąjūdžio aktyvistų ir tuo pačiu aiškių kairiųjų įsitikinimų žmogus, kuris kiek vėliau tapo, galima sakyti, asmeniniu Vytauto Landsbergio priešu. Negailėjo jis ir karčių epitetų A. Brazausko asmenybei. V. Petkevičius tikriausia pirmasis pabrėžė fašizavimo elementus landsberginiame režime. Su jam būdingu aštriu publicistiniu stiliumi jis V. Landsbergį išryškino kaip „savo kulto kūrėją“, kaip „naikintoją iš prigimties“ ir, galų gale, kaip ne profesionalą, bet mėgėją visame kame, ko nesiimtų: muzikoje, poezijoje, politikoje. V. Landsbergis jam net ir po mirties už tai kerštavo tampydamas po teismus rašytojo šeimos narius. V. Petkevičius ne kartą dalyvavo kai kuriuose Lietuvos socialistų partijos renginiuose, buvo pirmo ir vienintelio opozicinio laikraščio, kuris taip ir vadinosi „Opozicija“, steigėjas ir leidėjas. Pirmas jo redaktorius buvo vienas Socialistų partijos įkūrėjų Jonas Sakalauskas. Vėliau laikraštį leido ir redagavo žinomas žurnalistas Povilas Masilionis. Iš tiesų Vytautas Petkevičius buvo tikrų tikriausias „dvasios karys“, kaip jį per laidotuves apibūdino Algirdas Paleckis. Ant V. Petkevičiaus antkapinio akmens iškalti prasmingi jo paties žodžiai:„Tiesa kaip gamta. Sunaikinę ją, susinaikinsime ir patys“.
Pagaliau šešta kapavietė – fizikos profesorius, ilgametis ir studentų mylimas Vilniaus universiteto dėstytojas Viktoras Šugurovas. Susipažinau su juo 1994 metais, kai jis netikėtai kartu su savo kolega, irgi fizikos profesoriumi Vincu Mickevičiumi (Vinco Mickevičiaus – Kapsuko sūnumi) atvyko į steigiamąjį Lietuvos Socialistų partijos suvažiavimą. Tokio aukšto rango akademinės inteligentijos atstovų dalyvavimas ir faktiškas prisijungimas prie ryškiai kairiosios politinės organizacijos buvo mums kaip partijos steigėjams ir netikėtas, ir įkvepiantis. Vėliau V. Šugurovas tapo LSP Valdybos ir tarybos nariu, o po to, kai Socialistų partija 2009 metais susijungė su Algirdo Paleckio vadovaujama „Fronto“ partija, tapo ir naujos organizacijos „Socialistinio Liaudies Fronto“ Tarybos nariu. Jis buvo tikras inteligentas, plačios erudicijos ir be galo tolerantiškas žmogus. Su juo buvo malonu ir įdomu bendrauti, jo žmogiškosios savybės tiesiog savotiškai užkerėdavo pašnekovus. Visad norėjosi įsiklausyti į jo dėstomas mintis bei pateikiamus argumentus. Iš fizikos pozicijų jis labai įdomiai su detalėmis pasakodavo apie Ignalinos atominės elektrinės veiklos mechanizmą bei technines jos uždarymo peripetijas. Žavėjo ir dar viena jo asmenybinė savybė – jis buvo labai organizuotas ir disciplinuotas žmogus. Net paskutiniais savo gyvenimo metais, kai jau sunkiai su lazdele vaikščiojo, V. Šugurovas visada ateidavo į visus partinius renginius ir pasisakydavo vienu ar kitu svarstomu klausimu. Savo idėjoms ir vertybėms jis liko ištikimas iki gyvenimo pabaigos. Retas atvejis mūsų inteligentijos tarpe, kurią, anot Kudirkos, galima atpažinti pagal kinkų drebėjimą.
***
Taigi, tokios būna mano Vėlinės. Kai kuriuos šiuos žmones pažinojau asmeniškai, su kitais išvis niekada nebuvau susitikęs. Bet jų visų ir asmenybės, ir poelgiai, ir kūryba yra įstrigusios į mano atmintį ir galiu tik padėkoti likimui, kad tai atsitiko mano gyvenime. Jie buvo tikri kultūros galiūnai, tikri „kultūrininkai“.
Ir visi jie buvo išskirtiniai talentai. Dabar kultūros srityje peizažas atrodo niūrokai. Išvis Lietuvoje, mano galva, buvo ir yra 3 didžiausi visų laikų poetai: Salomėja Nėris, Eduardas Miežielaitis ir Justinas Marcinkevičius. Žinoma čia pat reikia paminėti ir nepakartojamą liriką Paulių Širvį, galingus prozininkus Petrą Cvirką, Juozą Baltušį, Joną Avyžių, Vytautą Petkevičių, skulptorius Gediminą Jokubonį ir Napoleoną Petrulį, kino režisierių Vytautą Žalakevičių, grafika Stasį Krasauską bei kitus. Visu jų talentai daugiausiai atsiskleidė tarybiniais laikais. Ir tai daug apie ką pasako. Ir visi jie šiandien niekinami ir visokeriopai žeminami, arba tiesiog užmiršti. Norima išvis ištrinti jų vardus ir kūryba iš tautos istorinės atminties. Bet kur dabartinės „laisvos ir nepriklausomos“ Lietuvos kultūros šedevrai, kurie bent iš tolo prilygtu lietuviškos tarybinės kultūros pasiekimams? Jų negirdėti ir nematyti…
Kaip teigė Rusijos filosofas ir rašytojas Aleksndras Zinovjevas: „Mūsų laikas skiriasi tuo, kad visi estetiniai kultūros vertinimo kriterijai sunaikinti, viskas sugriauta! Vidutiniokai, labai vidutiniški rašytojai išaukštinami iki padangių, o tikri didieji – žeminami. Tai neįvyksta atsitiktinai. Kultūros areną mūsų laikais užvaldė vidutinybės arba talentą mėgdžiojantys, bet tikrai ne gabūs žmonės. Todėl taip ir atsitinka. Pavyzdžiui, didžiausias poetas… Majakovskis paskelbtas blogu poetu, o vidutinis poetas Mandelštamas buvo paverstas didžiausiu XX amžiaus rusų poetu. Tai yra didžiulė neteisybė. Tas pats pasakytina apie Gorkį, Šolochovą… “.
Visur tai daroma dėl politinių motyvų ir tai daro kultūriniai pigmėjai. Deja, pigmėjų kova su gigantais buvo visada. Bet kam dabar įdomu kokiai partijai priklausė Šekspyras ir kas rezgė prieš jį įvairias intrigas? Visi žino Šekspyrą ir niekas nebeatsimena jo persekiotojų ir niekintojų.
